Nėštumas – ne liga. Su šiuo populiariu teiginiu daugybė moterų galėtų nesutikti, nes savo nėštumus praleido lovose. Skaitykite dviejų mamų išgyvenimus ir gydytojos patarimus.
BIJOJAU NET VANDENĮ GERTI…
Pasakoja Rasa:
Tądien, kai sužinojau, kad laukiuosi, pamačiau rausvos spalvos kraujingų išskyrų…
Pamaniau, jog taip turi būti, nes juk menstruacijos taip ir nepasirodė dėl to, kad pastojau.
Tačiau širdyje vis tiek buvo neramu, tad nuėjau pas ginekologę. Ši apžiūrėjo, patvirtino nėštumą. Dėl tepliojimo nieko nepasakė… Tiesiog taip gali būti. Nuėjusi į darbą pamačiau kur kas daugiau kraujo. Bendradarbė greitai susisiekė su kitos šeimos klinikos gydytoja ir susitarė, kad mane priims. Ji man skyrė nėštumą saugančių vaistų. Ir aišku – nedarbingumo lapelį.
Vieną dieną turėjau važiuoti į Santariškių klinikas pas gydytoją, nesusijusią su nėštumu. Nuvežė vyras. Išeidama iš gydytojos kabineto, užsimaniau į tualetą. O ten – kraujas tiesiog bėgte bėgo… Net nenoriu prisiminti tos akimirkos, buvo labi baisu.
Nežinau, ką galvojau tą akimirką – turbūt, kad noriu mirti, jeigu mirs ir mano mažiukas. Koridorius – pilnas žmonių. Aš išbėgu iš tualeto, lekiu į gydytojos kabinetą ir šaukiu: „Gelbėkite, kraujuoju!“ (per vizitą jai buvau pasakiusi, kad laukiuosi). Sesutė mane nuvedė pas ginekologę, ši mane apžiūrėjo ant kėdės ir ultragarsu, pasakė, kad nėštumas yra. Bet nusiraminti negalėjau.
Ginekologė skyrė siuntimą į Antakalnio klinikas. Gydytojos laukiam ilgai, niekas neateina, verkiu beveik balsu. Žmonės žiūri. Jau pradėjau šaukti, kad greičiau iškviestų gydytoją. Po apžiūros (beje, labai grubios) gydytoja pasakė mums su vyru, kad jeigu jau kraujuoju, vadinasi, vaisiui kažkas tikrai negerai, gali būti apsigimęs, patarė mums pastoti po metų… Gydytoja pasiūlė gultis į ligoninę, bet pridūrė, kad tai mano vaiko neišgelbės ir kad jie man nieko neskirs, nei lašinių (kurios, pasak tos gydytojos, tik akių dūmimas) nei kokių nors vaistų… Pasakė, jog kraujavimą stabdančių vaistų NĖRA.
Grįžau namo. Buvome suplanavę su vyru, kad važiuosime atgal į Rokiškį – ten susitarėme, kad mane paguldys į ligoninę, bent tų nepadedančių lašinių palašins. Grįžome į butą. Nuėjau į tualetą, ir į klozetą pliūptelėjo krešulio gabalas… Ar įsivaizduojate, ką pirmiausiai pagalvojau? Pradėjau labai verkti ir rėkti, kad mes nebeturime savo mažiuko… Tada greitai „susipakavome“ ir išdūmėme bandyti ieškoti laimės į kitą ligoninę – įVilniaus gimdymo namus. Ten mus gražiai priėmė, apžiūrėjo, pasakė, kad vaikelis yra, širdutė plaka. Paguldė į ligoninę. Visą tą laiką, kol gulėjau, bijojau eiti į tualetą. Bijojau net vandenį gerti, kad nenorėčiau šlapintis. Man lašino kelias lašines ir leido kažkokių vaistų, kurie, manau, ir sustabdė tą kraujavimą.
Taip ir likau visam laikui su nedarbingumo pažymėjimu. Gulėjau lovoje, o jei daugiau pasijudindavau, pradėdavo skaudėti pilvą ir atsidurdavau ligoninėje. Po 4 tokių kartų nusprendžiau, gal geriau gulėsiu namie, niekur neisiu, kad tik savo lovoje. Ir gydytoja pasakė, jog galiu pasilašinti lašines ir namuose. Lovoje per dienas daugiausiai megzdavau savo mažyliui arba tįsodavau prie kompiuterio, kuris buvo šalia lovos.
Ligoninėje gulėjau 7 kartus. Sunku buvo tai, kad negalėdavai eiti į svečius, vaikščioti po parduotuves, kur nors nuvažiuoti. Mane aplankydavo draugės, artimieji. Ir juos sutikdavau tiesiog lovoje. Aišku, kai nieko nebūdavo namie, tekdavo pačiai atsikelti ir išsivirti arbatos. Man labai padėjo mama su vyru, tvarkė namus, gamino valgyti, atnešdavo man į lovą. Tik nuo 30 savaičių kiek atsigavau, ir judėti nebe taip smarkiai bijojau, atsirado daugiau jėgų. Tada keldavausi ir pati pasigaminti valgyti, kambarius po truputį pradėjau tvarkyti, nes jau nebebijojau, kad galiu pagimdyti ankščiau, žinojau, kad greičiausiai kūdikis išgyventų.
Gimdymas prasidėjo 41 savaitę (ko net aš pati nesitikėjau – juk maniau, kad galiu neišnešioti). Užgimus mano vaikeliui, kaip gydytojai pasakė, „placenta išėjo gabalais“. Paskui vežė ją ištirti į Panevėžį. Atsakymas – viskas dėl kraujavimo.
Kai grįžau namo, po poros savaičių iškrito didelis krešulys. Labai išsigandau. Maniau, blogai išsivalė gimda, nuvažiavau pas operavusią gydytoją, pasižiūrėjo, ir pasakė, jog jau viskas išsivalė.
Prognozės dėl kito nėštumo? Pasakė, jog pastoti galiu, o ar kraujuosiu ar ne, čia nuo pirmojo nėštumo nepriklauso. Tikiuosi, laukiantis antrojo vaikelio ta pati istorija nepasikartos…
MELDŽIAUSI KIEKVIENĄ DIENĄ
Pasakoja Kristina:
Kai šiandien pagalvoju, mano istorija nebuvo kažkuo išskirtinė, tačiau tada, kai laukiausi savo pirmojo vaikelio, man mano istorija buvo sunki, liūdna, kiekvieną dieną meldžiausi ir vyliausi, jog viskas bus gerai.
Atšokome vestuves. Tą patį mėnesį mėnesinės nepasirodė. Pagalvojau, kad jos vėluoja dėl priešvestuvinio jaudulio ir su švente susijusių rūpesčių. Kad laukiuosi, sužinojome jau po vestuvių, būdama 4 savaites nėščia, pasidariau testą. Toliau mano nėštumas buvo komplikuotas.
Nuo 6 savaičių pradėjau vemti bet kuriuo paros metu: ryte, dieną, naktį. Kadangi darbas buvo su klientais, negalėjau dirbti. Teko atsigulti į ligoninę, ten sulašino lašinę, pastiprėjo organizmas, pasijaučiau geriau ir vėl grįžau į darbą. Padirbau vos keletą savaičių ir apie 12 savaitę pradėjau kraujuoti.
Gydytoja pasakė, kad placenta truputį atsiskyrusi ir kad man būtinas ramus gulėjimo rėžimas, jei man svarbu išsaugoti tą mažą gyvybę. Vėl teko gultis į ligoninę. Niekas negalėjo pasakyti, kodėl ta placenta atsiskyrė. Mano darbas buvo sėdimas, jokio fizinio krūvio. Tik pasitaikydavo stresinių situacijų, nes mano pareigos buvo atsakingos, dirbau skyriaus vadove. Pasitaisius sveikatai, į darbą vėl grįžau apie 20 savaitę.
Dirbau ne dėl to, kad trūko pinigų, bet dėl to, kad nesinorėjo užsidaryti tarp keturių sienų, be to, visą savo gyvenimą buvau veikli, o ir darbas buvo mielas.
Man grįžus, darbe prasidėjo nemalonumai. Man sugalvojo pažeminti pareigas, nes, pasak savininkų, dėl pastovaus mano buvimo „ant biuletenio“ skyrius lieka be vadovo. Kol gulėjau ligoninėje, jie į mano vietą numatė kitą merginą. Po tokių pokalbių patyriau stresą, visą savaitgalį prastai jaučiausi, pradėjo susitraukinėt gimda. Pirmadienį dar atėjau į darbą, bet per pietus apsilankius pas gydytoją, į darbą jau nebegrįžau. Teko pasirinkti, kas man svarbiau.
Visą likusį nėštumo laiką laikiausi lovos rėžimo. Gėriau magnio, valerijono šaknų arbatėlių. Bet gimda kaip susitraukinėjo, taip susitraukinėjo.
Atvirai pasakius, man net mano miegamojo kambarys pasidarė nebemalonus, kai ištisą dieną beveik praleisdavau jame.
Aišku, išeidavau į lauką pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru, iki parduotuvės, bet tai trukdavo ne ilgai, nes greitai pradėdavo susitraukinėti gimda, skaudėdavo. Namie gulėdavau ir skaitydavau, daugiausia apie vaikų vystymąsi, jų auginimą. Ir visą laiką meldžiausi, kad mano angelėliui pilvelyje viskas būtų gerai.
Kad laukiuosi mergytės, jau žinojome. Ji turėjo gimti 2008 m. vasario pradžioje. Tačiau taip ilgai laukti ji „nenorėjo“, ir gimė savaite anksčiau nei gydytojai prognozavo. Paskutinį sausio savaitgalį dar spėjome pasikviesti į savo namus mano tėvelius pietų ir juokavome, kad jiems apie gimimą pranešime, kai jau gims kūdikis, kad nesinervintų. Aišku jie su tuo nesutiko.
Tą pačią naktį apie 24 val. prasidėjo sąrėmiai. 9 val. ryto jau turėjau dukrytę.
GINEKOLOGĖS KOMENTARAS
Kiek normalūs tepliojimai, kraujavimai nėštumo metu?
Dažniausia nėštumo komplikacija – savaiminis persileidimas. Vidutiniškai 1 iš 9 moterų patiria savaiminį persileidimą. Tepliojimai ir kraujavimai nėštumo metu nėra normali būklė.
Gresiančiam persileidimui būdingos negausios kraujingos išskyros iš makšties. Tamsiai rudos išskyros dažniausiai rodo nesivystantį nėštumą.
Negimdinio nėštumo atveju irgi gali būti kraujingų išskyrų iš genitalijų. Tai nėra norma, ir visada reikia pasikonsultuoti su specialistais. Savaiminiu persileidimu vadinamas nėštumo nutrūkimas iki 22 nėštumo savaitės. Daugiau nei 80 proc. visų persileidimų įvyksta per pirmąsias 12 nėštumo savaičių.
Ar kraujavimas visada rodo, kad gresia persileidimas?
Tai ženklas, kad nėštumo eiga nėra normali. O kokie pakitimai sąlygoja tokius simptomus, sprendžia gydytojas.
Dėl kokių priežasčių moterims tenka praleisti nėštumą lovoje?
Daugiau kaip pusė (50-70 proc.) ankstyvųjų persileidimų (iki 14 nėštumo savaitės) įvyksta dėl vaisiaus chromosomų anomalijų, kai vaisius turi nenormalų chromosomų rinkinį. Vyresnis tėvų amžius turi įtakos tokioms anomalijoms: >40 metų moteriai gresia du kartus didesnė rizika persileisti negu dvidešimtmetei. Juokaujama, kad 40-metės pastoja tik tos, kurios nenori.
Svarbios anatominės lytinių takų anomalijos (įgimti ar įgyti gimdos ir gimdos kaklelio pokyčiai), nėščiosios ligos (cukrinis diabetas, skydliaukės funkcijos sutrikimas, kraujo krešumo sutrikimai), daugiavaisis nėštumas, infekcija.
Negalima atmesti neigiamo alkoholio, nikotino, kofeino poveikio.
Vartojant 375 mg kavos per dieną persileidimo tikimybė padidėja 2,2 karto.
Suvartojant 1 standartinį alkoholio vienetą per dieną persileidimo tikimybė padidėja 4,8 karto.
Rūkant persileidimo tikimybė padidėja iki 1,8 karto.
Savaiminio persileidimo riziką didina pastojimas per 3-6 mėn. po buvusio gimdymo, gimdos spiralė, daug buvusių dirbtinių abortų, nutukimas ir kiti veiksniai.
Placentos prisitvirtinimas apatinėje gimdos dalyje, kai placenta visiškai arba iš dalies dengia vidinę gimdos kaklelio angą, irgi gali būti gresiančio persileidimo priežastis. Placentos pirmeigos dažnis yra apie 0,7 proc. Priežastis – sutrikusi gimdos gleivinės mityba apatinėje gimdos dalyje ir distrofiniai jos pokyčiai. Tai sąlygoja buvusios cezario pjūvio operacijos (po 1 cezario pjūvio operacijos tikimybė, kad bus placentos pirmaiega – 4,5 proc., po 4 cezario pjūvio operacijų tokia tikimybė išauga iki 44,9 proc.), miomų pašalinimo operacijos, buvę uždegimai, daugkartiniai gimdymai ir kita. Taigi priežasčių praleisti nėštumą lovoje yra tikrai daug.
Ar visada stengiamasi sulaikyti gresiantį persileidimą? Juk persileidimai yra natūralioji atranka. Jei moters organizmas nori atsikratyti vaisiaus, vadinasi, vaisius nepilnavertis. Tada gal leiskime persileisti?
Taip tikrai, persileidimai yra natūralioji atranka, kai jų priežastis –vaisiaus chromosomų anomalijos. Todėl atsiradus gresiančio persileidimo požymiams reikėtų bandyti aiškintis priežastis. Nors tai ne visada būna lengva. Gydymas gali būti specifinis ir nespecifinis. Visada skiriamas tausojantis režimas. Patariama vartoti daug skysčių, stengiamasi sukurti ramią atmosferą. Ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu skiriama progesterono ar chorioninio gonadotropino preparatų, tačiau dėl šio gydymo tikslingumo nuomonės yra prieštaringos. Reikia atsisakyti lytinių santykių, skiriama vitaminų. Antifosfolipidinio sindromo atveju skiriamas aspirinas. Esant skydliaukės funkcijos sutrikimams, skiriama atitinkamų preparatų, esant prolaktino pertekliui, skiriamas bromokriptinas. Kartais skiriami antibiotikai. Aišku, gamta yra protinga, ir dažniausiai, esant anomalijoms, nepavyksta išsaugoti nėštumo jokiomis priemonėmis.
Ar Jūsų praktikoje buvo atvejų, kad nėščioji praleido nėštumą lovoje, ir paskui sėkmingai susilaukė vaikučio?
Taip, tikrai tokių atvejų pasitaiko. Gal ir ne visą nėštumą praleido lovoje, bet didžiąją dalį tai tikrai. Vyresnio amžiaus pakartotinai gimdanti moteris ne kartą gydėsi stacionare dėl besikartojančių kraujavimų, nėštumą pavyko išnešioti iki 39 savaitės. Po to įvyko dalinė placentos atšoka, teko skubiai operuoti, bet šeima turi labai lauktą sveiką pagranduką, kuriam jau 4 metukai ir esu jo krikšto mama. Yra istorijų su laiminga pabaiga. Svarbu pačios moters nusiteikimas, artimųjų palaikymas, profesionali priežiūra ir truputis sėkmės.
Kalbėjomės su akušere-ginekologe Linda Širšinaitiene
„Mamos žurnalas“
