Streso skalėje gimdymas renka 40 balų iš 100. O jeigu tai stresinis gimdymas? Ar tikrai kelios valandos, per kurias moteris pagimdo, gali turėti įtakos visam gyvenimui? Kaip elgtis patyrus stresinį gimdymą?
Šiuos ir galybę kitų klausimų apie emocijas, patiriamas gimdant, nagrinėja Lina Gabrijolavičienė, studijuojanti kūno psichoterapiją ir dirbanti su gimdymo patirtimi.
Lina, su jumis susipažinome, kai buvote dula, vėliau rengėte apklausas apie tai, kaip gimdo lietuvės. Dabar konsultuojate šeimas, patyrusias stresinį gimdymą. Papasakokite.
Iki šiol mano patirtis, dirbant su besilaukiančiomis moterimis ar poromis, ir dalyvavimas gimdymuose man duoda labai daug supratimo, kas vyksta tuo išskirtiniu metu, kaip moterys ir jų partneriai gali jaustis, kokių minčių, emocijų, pojūčių jiems kyla. O apklausa „Mano gimdymas“, daugybės moterų kasmet atsakomi klausimai apie jų patirtį ir šių duomenų apibendrinimas pirmą kartą parodo, kaip jaučiasi gimdančios lietuvės. Iki šios apklausos tokių duomenų neturėjome, dabar šiuos duomenis galime panaudoti siekdamos atliepti kai kuriuos gimdyvių poreikius, į kuriuos iki šiol nebuvo atkreiptas dėmesys. Pavyzdžiui, gimdymo poza – yra ligoninių, kurios, sužinojusios, kad realybė labai toli nuo geriausių rekomendacijų, ėmėsi situaciją keisti.
O grįžtant prie klausimo – taip, dabar labiausiai gilinuosi į gimdymo patirtį. Man labai įdomi ši tema – ką moterys išsineša iš to intensyvaus meto, kai keičiasi ne tik jos kūnas, bet ir psichika, kai jos pasaulis išsiardo ir susikuria iš naujo.
Trumpai pakomentuokite, ką parodė apklausos, – lietuvės patenkintos savo gimdymais?
„Mano gimdymas“ atskleidė tikrai labai daug – kai ką šiame lauke dirbantys žmonės tikrai žinojo iš savo patirties, bet kai kas buvo ir netikėta.
Dauguma moterų į klausimą, ar yra apskritai patenkintos savo gimdymu, atsako teigiamai. Tačiau pradedant šį klausimą sukti kitais kampais – pavyzdžiui, ar rekomenduotų savo draugei tą pačią ligoninę, tą pačią gydytoją ar akušerę, pasitenkinimo lygis smunka. Tai yra svarbu – suprasti, kad tikrai turime, kuo pasidžiaugti, bet yra ir visai netoleruotinų, keistinų dalykų. Ir tai vyksta vienu metu.
Tarkime, iš apklausų paaiškėjo, kad maždaug 15–16 proc. moterų savo gimdymo metu patiria patyčias, gąsdinimus ar prievartą. Tai tikrai reikia keisti. Tam padeda ir kalbėjimas – kaip būna, kaip nėra tinkama, kaip galima būtų tokioje situacijoje reaguoti, ir veiksmai – tarkime, naujų mamų raštiški atsiliepimai pačiai įstaigai. Suprantama, kad tai nėra paprasta, – susilaukus vaiko, naujai realybei reikia labai daug energijos. Neturite kada parašyti ar nesugalvojate, kaip suformuluoti, – tai ir paleidžiate, tačiau jei jaučiate, kad bent truputį jėgų tam skirti galite, – padarysite reikšmingą darbą.
Tik iš šios apklausos sužinojome, kad Lietuvoje galima įtarti pogimdyminę depresiją maždaug kas ketvirtai moteriai. Tai – dažniausias psichinės sveikatos sutrikimas dabartiniame mūsų pasaulyje, tad būtina galvoti, kaip tai galėtume pakeisti. Gal pastebite, kad pastaraisiais metais atsirado daug ir reikšmingų žingsnių, siekiant šių pokyčių. Jei turite minčių, ką galima daryti dar ar geriau, imkite tai daryti, ieškokite, su kuo apsijungti, prisidėkite!
Jūsų pasirinkta specializacija – gimdymo istorijų analizė – naujovė Lietuvoje?
Matyt, galima taip įvardinti, nes su gimdymo patirties integracija, jos terapija dirbančių yra nedaug, apie jas žinančių – irgi. Reikia, kad apsijungtų kelios sritys, – tie, kurie išmano gimdymo specifiką, psichologiją, priežiūros paslaugas ir kitus aspektus, ir terapijos specialistai.
Buvo metas, kai lankytis pas psichologus ar psichoterapetus ir analizuoti savo vaikystės, paauglystės įtaką buvo neįprasta. Dabar kai kuriuose sluoksniuose psichinės, dvasinės sveikatos higiena yra norma. Gimdymas tam tikra prasme yra labai panašus į vaikystę – tai yra vadinamasis neuroplastiškas laikas, kai aplinka daug ryškiau, stipriau ir ilgesniam laikui gali mumyse palikti įspaudą. Matresensas, arba nėštumo, gimdymo ir laiko po jo etapas, yra vienintelis toks reikšmingas metas suaugusio žmogaus gyvenime, kai daug pokyčių gali įvykti greitai.
Vaikystė ir paauglystė tęsiasi metų metu, gimdymas – kelias valandas. Kaip toks trumpas gyvenimo epizodas gali sužeisti ilgam?
Lietuvos traumų psichologų asociacija teigia, kad „trauminis įvykis – tai įvykis, kuris kelia grėsmę žmogaus gyvybei ar jo sveikatai. Grėsmę keliantį įvykį asmuo gali patirti pats, gali tapti tokio įvykio liudininku arba sužinoti, kad tai patyrė jam artimas žmogus (pavyzdžiui, šeimos narys ar draugas)“.
Pavyzdžių gali būti žiaurių – apiplėšimas, avarija, namus griaunantis potvynis, prievartavimas – matuojant įprastomis valandomis, tai irgi gali trukti gana neilgai. Tačiau po jų ne kiekvienas apskritai iki galo atsigauna, tiesa? O gimdanti moteris tikrai gali patirti įspūdį, kad kyla grėsmė ne tik jos pačios gyvybei, bet ir kūdikio. Ir kartais tam užtenka gana nedaug – tarkime, kad prie jos suguža komanda specialistų, kurie tik tarpusavyje tariasi, naudodami daug medicininio žargono, tačiau su ja arba apskritai nebendrauja, arba pasako ką nors panašaus į „vaiko tonai krenta, jei per dvi stangas neišstumsi, vešim operuoti“ arba „kokia tu motina, kad stumti nemoki“. O gal kūdikiui gimus ji neišgirdo jo balso, tik jautė, kad aplinkiniai įsitempę, – nors, tarkime, pakako patrinti kūdikio nugarytę ir jis įkvėpė. Situacijų gali būti daug – esmė čia, ar moteris jaučiasi, kad ji tame gimdyme dalyvauja kaip žmogus, ar jos nuomonė, savijauta svarbi, ar į tai kreipiamas dėmesys.
2024 metais pirmą kartą Jungtinėje Karalystėje buvo atliktas parlamentinis tyrimas apie gimdymo traumas. Paaiškėjusi situacija buvo šokiruojanti, dabar vyksta tikrai daug ne tik svarstymų, tyrimų, bet ir darbų, kad moterys gautų tinkamesnes paslaugas. Mes dar tiek nepadarę, galime tik iš kitų duomenų nutuokti, kad mūsų situacija nėra geresnė. Turiu galvoje, kad tikrai daug moterų yra patyrusios seksualinį smurtą, kaip visuomenė, esame labiau linkę palaikyti nusikaltėlį, o aukos paklausti, ar tikrai ji nė kiek nekalta dėl įvykio; emociškai esame mažai raštingi; labai didelę atsakomybę užkrauname mamoms, bet suteikiame joms mažai pagalbos, ir panašiai.
Kadangi ši tema man labai įdomi, mėgstu garso formatą, esu sudėliojusi vertų paklausyti epizodų rinkinį – susiraskite mano instagramo profilį, jei norėsite nuorodos. Lietuviškai, deja, informacijos dar kol kas yra tik truputėlis.
Kaip jūs galite padėti moterims, kurių gimdymas buvo traumuojantis?
Konsultuodama moteris, aš irgi keičiuosi, judu į priekį. Pradėjau dirbti nuo naratyvinės terapijos, per išklausymą, pasakojimą ir istoriją – tam tikrą struktūruotą pokalbį, kuris padeda pamatyti problemą. Vėliau pradėjau studijuoti kūno psichoterapiją, gilinuosi ne tik į pasakojimą, bet ir į tai, kaip reaguoja kūnas, kokius impulsus, emocijas jis užspaudė ir dėl kokių aplinkybių pasirinko tokį sprendimą.
Viena mano mokytojų – amerikietė akušerė, autorė, mitų tyrinėtoja Pam England. Ji veda mokymus ne tik toms, kurios nori išmokti išklausyti gimdymo istorijos (jos metodas vadinasi Birth Story Listening), bet ir besilaukiančioms moterims. Į juos kviečiamos tos, kurioms norisi patyrinėti, kokią istoriją nešasi į gimdymą, kas joms bus atrama ir palaikymas, o kas – urve tykantis ir silpnumo akimirkos laukiantis vidinis drakonas. Man Pam yra išmintinga, palaikanti mokytoja.
Žinoma, kaskart terapija bus šiek tiek kitokia, nes aš taikausi prie moters, kuri ateina. Mano užduotis – padėti moteriai suprasti, ką ji išsinešė iš savo gimdymo. Gimdymo patirtis paprastai nebūna tik gera ar tik bloga, joje yra labai daug visko. Ką man, kaip asmenybei, ši intensyvi patirtis davė? Ką apie save sužinojau? Ką seno apie save pasitvirtinau? Ką man reiškia susitikti su savimi nauja? Kaip aš priimu šį pokytį, ar priešinuosi iki paskutinio energijos lašo, ar randu jam vietos?
Supratau, kad tos, kurios į mane kreipiasi, paprastai ieško lengvumo, nes gimdymo patirtis yra likusi kaip našta, kuri tempia pečius žemyn, neleidžia giliai įkvėpti, nublukina gyvenimo spalvas. Pamenat psichus iš Hario Poterio? Taigi neišspręsta, neintegruota sudėtinga gimdymo patirtis veikia kaip jie, iš žmogaus palikdami tik apvalkalą.
Ką sako atėjusios moterys, kaip apibūdina savo jausmus?
Kaip žmonės apskritai prisiruošia ieškoti emocinės pagalbos, eiti į terapiją? Dažniausiai kažką skauda, ir skauda užtektinai ilgai, kad suprastum – daugiau taip nebenoriu. Eiti terapiją yra labai nepatogu. Neaišku, kaip išsirinkti specialistą. Nežinia, ką jis pasiūlys. Ir išvis nežinia, ar padės. Tie klausimai sukasi ir moterų, kurios galų gale pas mane ateina, galvose. Kai kurios niekada nebuvusios terapijoje. Kitos jau kalbėjusios su savo psichologu, kartais – net keliais Jei specialistas neišmano gimdymo specifikos, gali būti, kad jam pačiam nepavyksta atrakinti esmės.
Moterys jaučia, kad yra tarsi kilpoje, – sukasi tame pačiame rate, žino, kad turėtų būti palengvėjimas, išėjimas, bet jo neranda. Mano darbas – padėti pamatyti, kur yra išėjimas iš tos kilpos, o tai padaryti tenka joms pačioms.
Minėjote, kad dėl trauminio gimdymo konsultuojate ir vyrus. Pirma mintis – jie nebegeidžia moters, kai pamato gimdymo anatomiją?
Nežinau, man tie pasakymai, kad vyrai gimdykloje alpsta arba kad pamatę savo moterį gimdančią vėliau nejaučia potraukio, atrodo labai supaprastinantys, net suprimityvinantys poros santykius. Juk moteris nėra lėlė, kuri visada pasitempusi, susitvarkiusi ir pasiruošusi atliepti visokiausius vyro poreikius, visai nepaisydama savųjų. Pora juk kuria ir intymų tarpusavio ryšį, kai yra šalia vienas kito ir sunkumuose, išbandymuose, nežinomybėje. Gimdymas – vienas iš tokių intymių patyrimų, kai santykis gali labai pagilėti, sustiprėti, įgyti naujų spalvų. Arba atvirkščiai, žinoma.
Man atrodo, kad vyrams gimdyme sunku tvarkytis su bejėgiškumu. O progų jo ten patirti tikrai daug. Mūsų visuomenė sunkiai toleruoja bejėgį vyrą. Vyrai auginami būti stiprūs, visada žinoti, ką reikia daryti, bei prisiimti atsakomybę. Tarsi jie yra atsakingi, kaip orientuotis nežinomoje situacijoje.
O dauguma vyrų į gimdymą ateina net nenutuokdami, kas jų laukia. Sudėti daiktus, pamasažuoti nugarą, pamatyti pirmas kūdikio akimirkas? O iš tikrųjų tai yra klausimai apie gyvenimą ir mirtį, apie tarpusavio santykius, apie santykį su autoritetu, apie tai, kas yra vaikas, kas yra tėvai. Ką išgyvena vyras, būnantis šalia moters, gimdančios 30 valandų? Arba kai ji, tarkime, negauna nuskausminimo, nors prašo? Arba jam atrodo, kad viskas čia labai žiauru, o ji atsisako to nuskausminimo? Arba ją neplanuotai išveža į operacinę, o jam net nepasako, kiek operacija truks ir kur jam laukti? Kur dedasi tos emocijos? Retai kuris vyras turi būrį draugų, kuriems galėtų bent jau papasakoti: nesupratau, bijojau, sutrikau, nežinojau, ką daryti. Išpasakoti arba išveikti gimdymą vyrams irgi reikia. Bet jie dažniausiai lieka vieni patys sau.
Dabar gimdo vyresnės moterys, kodėl jos palūžta?
Gimdymo erdvė ir teritorija yra visiškai kitokia, nei kasdienis gyvenimas. Gimdykloje pasijunta bejėgiai ir didžiausių įmonių vadovai, kurie susitvarko su šimtu pavaldinių. Tai visai kitas būvis, kita tema.
Žmonės, kurie įpratę vadovauti ir kontroliuoti, gali patirti šoką, kad štai yra dalykas, kurio tu nekontroliuoji. Ir niekas nekontroliuoja. Jei moteris turėjo daugiau metų mokytis gyvenimą kontroliuoti ir tikėtis, kad viskas vyks pagal planą, tai vyresnis amžius jai netampa privalumu. Jei per tuos metus ji skyrė laiko savęs pažinimui, visapusiškam priėmimui, įgijo ir gyvenimiškos patirties, ir kantrybės, ir išminties, – gali būti, kad tai jai padės ir gimdant, ir vaiką auginant.
Gimdymas gali būti pirmas susidūrimas su tuo, kad ne viską galima kontroliuoti, nepriklausomai nuo to, kiek turi pinigų, koks tavo išsilavinimas, kaip tau sekasi verslas ar kaip tave gerbia visuomenė. Esi įvykdęs visus punktus, pagal kuriuos esi sėkmingas, o gimdykloje gali sutikti save absoliučiai nieko nesuprantantį, sutrikusį, pykstantį ir išsigandusį iki gelmių. Savo ribotumo supratimas ateina su branda, bet ne tiesiog su amžiumi.
Jūsų klientės tik pirmakartės?
Jos įvairios, žinoma. Viena iš aiškių grupių – antrą ar trečią kartą besilaukiančios po gimdymo, kurio kartoti nenorėtų. Kol manė, kad daugiau nebegimdys, galvojo – išgyvenau, nieko ten tokio blogo nebuvo, nėra ko kapstytis ir krapštyti užsitraukusias žaizdas. Tačiau kai artėja neišvengiama kito gimdymo diena, supranta, kad geriau šia tema pasikalbėti iš anksto, o ne gimdant. Nes psichika taip veikia – kai apsaugos susilpnėja, ima lįsti slibinai.
Dalis yra pirmakartės, po kurių gimdymo praėjo keli mėnesiai ar metai, o sielą vis dar skauda. Nuo kažko aštraus ir stipraus, su ko sunku susitaikyti pačiai. Būna moterų, kurios ateina po 5, 8 ar net 12 metų, jos leidžiasi į terapiją suprasdamos, kad gimdyme buvo kažkas užkoduota. Net atranda, kad mama ir močiutė turėjo savo gimdymuose kažką atsikartojančio, ir kyla mintis, kad tai yra kažkas nesąmoningai giliai įsišaknijusio, išmokto. Norėčiau to neperduoti savo dukrai, ką galiu dėl to padaryti?
Kaip moteriai suprasti, kad gimdymas buvo trauminis? Ar tai patirtas fizinis skausmas, ar akušerinis smurtas?
Galima išskirti fizinę ir psichologinę gimdymo traumą. Fizinė – kai pažeidžiami audiniai, raiščiai, kaulai, kai moteris netenka organo ar jo funkcija tampa stipriai apribota.
Psichologinė, apie kurią aš iki šiol ir kalbėjau, – sunkiau apibūdinama. Tai susidūrimas su labai dideliu pavojumi. Itin svarbu, kad ji yra subjektyvi. Jei, tarkime, tarpvietės plyšimą – vieną iš fizinių traumų – galima net suskirstyti laipsniais, tai su baimės, nesaugumo, apleistumo, išdavystės, nepasitikėjimo išgyvenimais taip pat susitvarkyti nepavyksta. Jei moteris jaučia, kad jos gimdymas jai sukėlė labai daug emocinio skausmo, – tai jis ir trauminis.
Iš čia kyla ir didelė dalis sudėtingumo, bandant ieškoti pokyčių, – nes neįmanoma tiksliai aprašyti algoritmo, kaip elgtis su moterimi, kad ji patirtų gimdymą kaip ne trauminį. Yra bendros taisyklės – tarkime, būtų labai naudinga, jei visi prie gimdančios ar naujos mamos atsiduriantys specialistai būtų susipažinę su tuo, kas angliškai vadinama trauma-informed care. Pagarbus elgesys, dėmesys moteriai, atsižvelgimas į jos išsakytus norus irgi yra svarbu. Ir tai nėra šokimas pagal jos dūdelę, lepinimas ar jos išsidirbinėjimas – kaip augindami vaikus išmokome, kad meilės, nešiojimo, švelnumo, nebūna per daug, kad tai vaiko negadina, taip ir kitose srityse išmoksime labiau įsiklausyti vienas į kitą, būti dėmesingesni ir tiesiog žmogiškesni. O akušeriniam smurtui, kaip ir bet kokiai kitai smurto rūšiai, turime tapti tiesiog nepakantūs – nes jis tikrai egzistuoja ir žaloja tikras moteris, suteikdamas daug skausmo.
Ar nedaro klaidos nėščiųjų mokyklėlės, kad nepapasakoja, kaip gali būti iš tiesų, o meluoja, kad gimdysite šypsodamosi?
Gimdymas išties gali būti absoliuti ekstazė ir nuostabi patirtis, kuri atveria nepažintus sluoksnius, moters gebėjimus, kūrybą, ištvermę, suvokimą, kad ji gali labai labai daug. Bet toks jis retai ištinka netyčia, nesiruošus – ir vien tik perskaityti knygą ar palankyti jogą, deja, greičiausiai nepakaks.
Kas svarbu ruošiantis gimdymui? Svarbiau ne išmokti tris masažo technikas, tinkamas sąrėmiams, o jausti savo kūną, suprasti jo ženklus, gebėti išsakyti savo poreikius. Partneriui – išbūti šalia moters, kurios norai keičiasi su kiekvienu sąrėmiu, mokėti atliepti jos prašymą, kai ji jau nebekalba pilnais žodžiais, būti jos palaikytoju net ir tada, kai nuomonės skiriasi, galėti pasilaikyti savo ambicijas iki vėlesnio laiko, galėti pasirūpinti savo poreikiais. Tai nėra paprasta, tikrai.
Nemanau, kad gera strategija yra skaityti visas iš eilės baisias istorijas ir ruoštis į gimdymą kaip į karą. Bet taip pat nemanau, kad veikia ir kitas kraštutinumas, kai ignoruojama realybė su galimais trūkumais. Nes stiprybė atsiranda ne iš naivumo, o iš savo galimybių, teisių, pasirinkimų žinojimo.
Jūs dirbate su pasekmėmis, bet gal geriau papasakoti moteriai gimdymo KET taisykles, visus kelio ženklus, tada ir gimdymas nebūtų traumuojantis?
Kad nėra tokių gimdymo taisyklių, kurios tiktų visoms. Gimdymo įvairiapusiškumas ir yra jo keblumas. Arba nuostabumas – kaip pažiūrėsi. Kursų yra daug ir puikių – ir ne tik Lietuvoje, internetas pilnas ir kokybiškos informacijos. Yra knygų, tinklalaidžių. Yra kalbančių kasdiene kalba, yra be galo mokslinių. Rinktis tikrai galima – tik reikia mokėti tai daryti. Būna, kad prieš einant gimdyti pirmą kartą, moterys net nežino, ko nežino. Jos palanko poliklinikos kursus ir tik paskui susivokia, kad jas ruošė būti ne geromis mamomis, o geromis pacientėmis.
Gera žinia ta, kad nėštumo, gimdymo lauke yra labai daug žmonių, kurie dirba atsidavę. Linkėčiau tokius ir atsirinkti savo kelyje. Kad moteris po gimdymo galėtų pasakyti – mano gimdymas buvo pats geriausias man ir mano vaikui.
Ko palinkėtumėte žurnalo skaitytojoms?
Žinoti, kad gimdymas pakeis tave bet kokiu atveju. Kad pasiruošimas gimdymui yra ruošimasis pokyčiui. Kad nebebus taip, kaip buvo, o kaip bus – nežinia.
Nusiteikti priimti save, partnerį ir jūsų santykius pasikeitusius. Kaip esi nusitekusi, kad vaiką priimti bet kokį, koks gims, taip būtų gerai nusiteikti priimti naują save. Kai gimsta vaikas, gimsta ir mama, ir tėtis. Tai mūsų visų milžiniška transformacija. Galingiausias ginklas šioje transformacijoje yra švelnumas. Būk švelni pati sau – ir tada, kai sekasi, ir ypač tada, kad nelabai.
Ar jūsų pačios gimdymai buvo traumuojantys?
Besimokydamos klausytis gimdymo istorijų, su kolegėmis tai darėme viena su kita.
Pasakojau apie savuosius, kai po jų jau buvo praėję daug metų, aš jiems jau buvau skyrusi daug dėmesio, daug išveikusi ir paleidusi. Man buvo nuostabu atrasti, kad tai vis dar yra galinga patirtis. Aš pati labiausiai savo gimdyme gedėjau sakralumo.
Man gimdymas yra sakralus išgyvenimas, ir kad aš ligoninėje būtent šio aspekto netekau, nors su manimi elgėsi mandagiai, pagimdžiau sklandžiai ir gana greitai. Pagal medicininius aprašus, – puikus, be jokių problemų gimdymas.
Ta kolegė, kuri klausė mano gimdymo istorijos, stabtelėjo ir labai laiku paklausė: „O kodėl manai, kad sakralumas yra rezervuotas kažkokiai erdvei? Juk gali jį patirti bet kur ir bet kada, net ir skusdama bulves“. Man ši įžvalga buvo tokia reikalinga! Tada supratau, kad savyje juk aš tą sakralumą turėjau, išgyvenau gyvenimo ir gimimo stebuklą. Tas jausmas, kai tarsi kažkokia labai svarbi dalis sugrįžta į mane, ir suteikia pilnatvės jausmą. O man būtent tai ir yra kokybiško gyvenimo požymis.
Neila Ramoškienė
Projektą „Motinystės debesys: šviesūs ir tamsūs“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 4 800 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.12.30.
