Pogimdyminė depresija – tai naujasis me too judėjimas. Po kelių visuomenę sukrėtusių įvykių atsiverti apie savo pogimdyminius išgyvenimus ryžosi visuomenės formuotojos – aktorės, atlikėjos, rašytojos. Tema narstoma „po kaulelį“.
Kviečiame skaityti pokalbį su porų santykių specialiste, psichologe-psichoterapeute, 4 vaikų mama Sigita Valevičiene.
Ar pogimdyminė depresija – tai žinutė, kad ateityje depresijos epizodai kartosis?
Vengiu sakyti, kad depresija gali praeiti. Tyrimai rodo, kad depresijos po gimdymo pasekmes matome ir tolesniame mamos gyvenime, ir vaiko elgesyje. Tokių vaikų lėtesnė kognityvinė raida, paauglystėje jie dažniau patirią depresiją. Mamai, kuri serga depresija, labai sunku kurti empatišką santykį su vaiku. Jos psichika blokuoja jausmus, sako – jaučiuosi kaip robotas, darau dalykus ir nieko nejaučiu. O vaikui vystytis pirmaisiais metais labai svarbus santykis su mama. Galime jam pirkti visokius žaisliukus, užrašyti į visus būrelius, bet jam reikia empatiško santykiomama.
Jei moteris nesusivokė, kad patyrė depresijos epizodą po gimdymo, ji ir vėliau bus linkusi į stresą reaguoti depresija. Turiu pacienčių, kurios kreipiasi antrojo nėštumo metu, nes blogai emociškai jaučiasi, sako, kad joms baisu. Kai papasakoja, paaiškėja, kad buvo depresija, bet jos ją „prastūmė“, iškentėjo. Kai kurios nutaria nebeturėti daugiau vaikų, nes pirmąjį auginant „buvo baisu“. Arba įsitikina, kad tokia ir yra motinystė (baisi), tik visos susitvarko, bet ji nesugeba su tuo susitvarkyti. Atminkite, jei jūs nuolat save kaltinat, motinystė neteikia džiaugsmo, ateityje nieko nelaukiat, jausmas, kad žemė slysta iš po kojų – tai gali būti ženklas, kad reikia paieškoti pagalbos.
Gal ne skaičiai auga, o diagnostika? Juk dabar moterys kur kas lengviau gyvena, nereikia pažindžius eiti į laukus. Dabartinė karta turėtų nebesirgti šia vargo liga?
Žiūrint į išorinį foną, taip, mes gyvename didžiuliame komforte, kokiame mūsų mamos negyveno. Niekada nebuvo taip patogu auginti vaikus, kaip dabar. Bet pamirštame emocinį foną. Dauguma moterų, kurios gimdė sovietmetyje, turėjo trauminę motinystės patirtį. Gimdymų jos neatsimena, niekas nesirūpino, kaip jos jautėsi. Jos motinystę tiesiog išgyvendavo. Dabar mes, psichoterapeutai, dirbame su tų mamų vaikais, suaugusiais žmonėmis. Jie pasakoja, kad mamos niekada nebūdavo namuose, mama visada būdavo pikta, kaltindavo vaiką – „tu sugadinai mano gyvenimą“ arba „aš viską dėl tavęs padariau, o tu keli bangas“. Tai motinystės traumos, kurias patyrė moterys – dabar močiutės.
Kad jos nereagavo, tai nereiškia, kad jos nekentėjo. Tiesiog kultūriškai nebuvo kur padėti savo skausmo ir jausmų. Kai nėra pagalbos, psichika uždaro ir sako – aš nieko nejaučiu. Senosios kartos moterims sunku suprasti šiuolaikines, nes joms atrodo, na ką – pagimdei, užauginai, ir viskas. Nei verkiau, nei isterikavau, nei plaukus roviausi. Tačiau nekalbama, kad viskas tuomet vyko išgyvenimo režimu, kad dalis vaikų užaugo patyrę psichologines traumas ir lydimi emocinio paliktumo jausmo. Tai nėra tų mamų kaltė, jos tai darė ne specialiai. Buvo tokia kultūra, kai praėjus kelioms savaitėms po gimdymo turi eiti dirbti, o vaikelį palikti tetulei. Vakare rūpėdavo tik, kad vaikas būtų gyvas ir pavalgęs. Mes esame ta karta, kuri pagaliau galime klausti savęs, kaip mes jaučiamės.
Deja, mes rūpinamės ne tik savimi, bet verkiame ir už savo mamas, močiutes. Kasdien turiu klientų, kurie atidaro šitą skrynutę. Mūsų kartai nėra lengva, nes turėsime išverkti, kad to skausmo nebeneštų mūsų vaikai.
Grįžtu prie klausimo, kodėl tokiame materialiniame komforte kankinasi šiuolaikinės mamos. Niekada mamoms nebuvo keliami tokie dideli lūkesčiai. Prieš 100 buvo metų lūkestis, kad mama kūdikį pamaitins – ir jis išgyvens. O jeigu surašytumėte lūkesčius šiuolaikinei mamai? Visus reikalavimus, kuriuos ji gauna nuėjusi pas bet kokį specialistą – dantistą, logopedą, raidos specialistą, pedagogą? Visi sako „tu turi padaryti šitą, šitą, šitą“. Mamos galvoje – ilgiausi sąrašai reikalavimų ir dar pasirinkimų bei galimybių srautas. Nes renkamės ne iš supuvusios ir geros bulvės, o iš 100 auklėjimo, lavinimo, maitinimo metodų. Mama patiria didžiulį krūvį, nes kažką pasirinkdama ji kažko nepasirinks. Ji nuolatos išgyvena jausmą, kad yra nepakankama, nes kažko nepadarė. Nuoširdžiai šnekant, dabartinė rinka išnaudoja mamos instinktą. Mamos instinktas liepia jai ieškoti auksinio šaukšto ir, ačiū Dievui, kad tas instinktas yra, nes tik dėl jo mes išgyvenome. Deja, didžiulis informacijos kiekis kelia dar didesnį nerimą. Viena yra nuvesti vaiką pas kaimo daktarą, kuris pasako, kokių lašiukus duoti, o kitas dalykas yra pasiguglinti ir rasti 1000 patarimų.
Ar visi pogimdyminės depresijos atvejai užfiksuoti ir aprašyti?
Tikrai ne, o žinomas skaičius svyruoja nuo 6 iki 36 procentų ir dar daugiau. Lietuvoje apklausų rezultatai rodo, jog depresija galėtume diagnozuoti apie 21 proc. Pagimdžiusių moterų. Sunku šias moteris „pagauti“, nes tyrimai rodo, kad pusė jų net pačios nefiksuoja, kad joms kažkas negerai. Be to, visuomenės lūkestis yra visiškai priešingas – visi tikisi, kad tu turi džiaugtis vaiku, viskas tau turi būti gerai, o tai skatina moteris depresines nuotaikas slėpti. Mamai labai sunku pripažinti, kad jai blogai, kai tas žmogeliukas toks fainas, sveikas. Nes tada atrodo, o gal aš jo nemyliu?
Moterims, kurios sunkiai susilaukia ir ima paskolas dirbtiniam apvaisinimui, apmaudu, kad ta, kuri pagimdė sveiką vaiką, verkauja?
Šitas sovietinis istorijų lyginimas sužeidžia mamas. Kiekvieno žmogaus patirtis yra unikali ir svarbu ją priimti tiek asmeniškai, tiek mums, kaip visuomene. Kai moteris pradeda lauktis, ji eina pas gydytojus ne tik dėl medicininių dalykų. Medicininė sistema daliai moterų suteikia ir emocinį supratimą, kas yra motinystė. Tačiau medicinos sistema nėra labai jautri žmonių emocijom.
Kai medikai sako – „ko tu veiki, juk pagimdei sveiką vaiką“ arba „ko rėki gimdymo metu, ar negali dėl savo vaiko pakentėti“, jie tarsi pasako – tu neturi teisės jausti. Tokie pasakymai sužeidžia bazinį jausmą, kad aš esu gera mama, sužeidžia pasitikėjimą. Jos tada bando įrodyti sau ir pasauliui bei vaikui kad tikrai yra geros mamos. Kaltina save – „esu bloga mama, nes vakar su savo 6 mėnesių kūdikiu neatlikau jokios edukacinės veiklos bei nepaskaičiau knygutės“.
Galiu nueiti į vaistinę ir paprašyti vaistų nuo pogimdyminės depresijos?
Taip nebus. Galima internete susirasti anketą, ji nėra diagnostinė, bet padeda susivokti ir pamatyti, kas yra normalu, o kas ne. Vaistai – sudėtingas dalykas, ypač jei moteris žindo. Šeimos gydytojas gali skirti vaistų, dabar to juos moko psichiatrai. Tačiau – net dalis psichiatrų neišmano, kaip skirti žindyvei vaistus.
Pasiruošimas motinystei/tėvystei yra labai svarbus, taip mes susidedame sau pagalbos psichologinį kraitelį. Pasirūpinti savimi – labai svarbus prevencinis aspektas nuo depresijos po gimdymo. Ir jei tapus mama kyla jausmas, kad „kažkas negerai“, „nesuprantu, kas vyksta“, tada visada galima pasikonsultuoti su psichologu, kuris padės susigaudyti ir nukreips, jei reikės papildomos pagalbos“.
Jeigu nėra kažko labai ūmaus, vis dėlto pirmiausia siūlyčiau nueiti pas psichologą. Lengvą ir vidutinio lygio depresiją jis gali gydyti. Jeigu matys, kad reikia, nusiųs pas psichiatrą.
Jeigu neramu, galima konsultuotis internetu, pasikviesti gydytoją į namus, psichikos sveikatos centrai, visuomenės biurai, krizinių įveikimo centra teikia nemokamą psichologinę pagalbą.
Žodis „pogimdyminė“ sako, kad depresija pasibaigs, kai pasibaigs pogimdyminis etapas. Pagal SAM, jis trunka 45 dienas, tai ir depresija turėtų per tiek laiko pasibaigti?
Neuromokslas po gimdymo pokyčius smegenyse stebi 2 metus. O depresija po gimdymo diagnozuojama iki metų. Laukti, kol liga praeis savaime, labai rizikinga, nes depresija linkusi gilėti. Ir kraštutiniais atvejais tenka gultis į ligoninę, kad psichikai padėtume atsistatyti, tada reikės atsiskirti nuo kūdikio, bus nutrauktas žindymas.
Tad linkėčiau nelaukti, jei jaučiat, kad reikia susivokti, padėti sau. Tai nereiškia, kad jūs bloga mama. Tačiau motinystė tikrai labai intensyvus, daug pokyčių vidinių ir išorinių, keliantis patyrimas ir nebijoti padėti sau tikrai be galo svarbu tiek dėl savęs, tiek dėl savo mažylio ir visos šeimos“
Daugiau sužinosite psichologės Sigitos Valevičienės prenumeratoje, skirtoje poroms: https://www.kalbamamos.lt/poros-santykiu-prenumerata
Neila Ramoškienė
Susiję straipsniai
