Atlikėja, nuomonės formuotoja Gabrielė Grygolaitytė-Vasha sako, kad dabar jos gyvenime toks etapas, kai visi norai ir planai pildosi. Nauji namai, nauji santykiai su mylimu žmogumi, naujas nuosavas verslas ir laukiamas naujas šeimos narys – atrodo, kad kažkas iš aukščiau pildo Gabrielės susidarytą gyvenimo planą ,,Ką nuveiki iki 30 metų“.
Apie aštuonerių metų dukrytės Adrijos auginimą ir dar vienos dukrytės laukimą kalbamės su Gabriele.
Gabriele, laukiatės antrojo vaikelio – ar šis nėštumas skiriasi nuo pirmojo?
Pirmą kartą laukiausi labai jauna, man buvo 20 metų. Tada turėjau galimybę nedirbti, ilsėtis, ramiai mėgautis kiekviena diena. Buvo pati suaugusio žmogaus gyvenimo pradžia, galbūt šiek tiek trūko brandos, buvau labiau priklausoma nuo tėvų. Nesiryždavau pati priimti sprendimų, nepasitarusi su jais… O dabar mano gyvenime vienas iš karjeros pikų, labai daug dirbu ir šiuo metu sustoti neketinu. Nepavyksta ramiai sėdėti ir glostyti pilvuką, tenka daug ką nuveikti. Bet nepasakyčiau, kad dėl to jausčiausi blogai, – veikla leidžia emociškai jaustis puikiai. Dabar gyvenu savarankiško žmogaus gyvenimą, turiu patirties auginti vaiką, o galų gale ir finansinė nepriklausomybė svarbi. Nesu prieš tai, kad vyras temptų mamutą į namus, bet man patinka būti nepriklausomai, niekam neduoti ataskaitos, kaip aš gyvenu. Man smagu žinoti, kad savo vaikams kažką galiu suteikti, pasirūpinti jų ateitimi.
Gimdyti dvidešimties ir trisdešimties – kokie pliusai ir minusai?
Ankstyvos motinystės pliusas tas, kad susilaukęs vaikų greičiau subręsti kaip asmenybė, todėl visiems rekomenduočiau susilaukti labai neatidėliojant, kol pasistatys namus ar padarys karjerą. Vaikas – didelė atsakomybė, tai ne žaislas, kurį gali palikti uždaręs kambaryje, o pats veikti, ką nori. Aš džiaugiuosi, kad anksti susilaukiau pirmagimės, nors ir buvo sunkių momentų, bet vaikas suteikė man motyvacijos eiti į priekį. Tu jau galvoji ne tik apie save, bet ir apie tą mažą žmogutį, kuriam norisi duoti visa, kas geriausia. Dabar, būdama beveik trisdešimties, jaučiuosi subrendusi būtent vaiko dėka. Niekada nesigailėjau, kad jauna tapau mama. Aš jau būdama paauglė žinojau, kad anksti norėsiu šeimos, ir įgyvendinau tą norą. Ir vaiko labai norėjau, Adrija buvo planuotas, lauktas stebuklas. Kaip ir antrasis vaikelis, kurio dabar laukiuosi.
Ankstyvos motinystės minusas – draugės dar neturi vaikų, tad nėra su kuo dalintis vaiko auginimo patirtimi, kasdienybe. Štai dabar, trisdešimties, jau laukiasi arba neseniai susilaukė vaikų nemažai mano pažįstamų. Aš jiems galiu daug kuo patarti, nes turiu beveik dešimties metų motinystės patirties.
Kaip į naujieną, kad turės broliuką arba sesutę, sureagavo Adrija?
Ji labai laukė ir norėjo brolio arba sesės. Jau nuo dvejų metukų pradėjo manęs to prašyti, net neabejojo, kad turės, tik kada? Tad naujiena, kad laukiuosi, buvo jos svajonės išsipildymas. Kai rengėme būsimo kūdikio lyties atskleidimo šventę, ji pamatė rožinius dūmus danguje ir „ištirpo“. Iki to net aš pati nežinojau kūdikio lyties, specialiai norėjau, kad liktų paslaptyje. Savo elektroniniame pašte pusantro mėnesio turėjau gydytojos atsakymą, bet specialiai nežiūrėjau, kad per šventę man būtų staigmena. Žinojau tik, kad genetiniai tyrimai geri, jokių vaikelio ligų ar sutrikimų nerodo, todėl buvo ramu. O atsakymą dėl lyties leidau perskaityti šventės dekoratorei, bet paprašiau man nieko nesakyti. Net kai nueidavau į echoskopiją, gydytojos prašydavau: „Jūs tik man nesakykit, kokia lytis“.
Nuojauta nieko nesakė, bet širdyje jutau ramybę, tarsi būtų viskas žinoma. Su berniuku būtų daug naujų dalykų, nes užauginti berniuką tikru vyru – ne juokas. O su mergaite turiu patirties, man tai lengva, todėl labai apsidžiaugiau, pamačiusi per lyties atskleidimo šventę rožinę spalvą. Į šią šventę, kurią surengiau penktą nėštumo mėnesį, susirinko apie 40 artimiausių žmonių. Ji vyko lauke, buvo vaišės, vaikams – batutas, man šventė buvo pati smagiausia vasaros akimirka.
Su antruoju nėštumu gana anksti išryškėjo pilvukas, todėl vos sulaukiau, kad praeitų rizikingiausi trys mėnesiai, ir visiems pasakiau tą naujieną. Esu matoma viešoje erdvėje, socialiniuose tinkluose, žmonės pradėjo pastebėti, kad gal kitaip rengiuosi, kitaip laiką leidžiu, tad nenorėjau nieko slėpti.
Žinote, ką reiškia būti vieniša mama, – po skyrybų buvote likusi su dvejų metukų Adrija…
Tai buvo labai buvo sunkus etapas ir emociškai, ir finansiškai, ir fiziškai. Tekėdama net negalvojau, kad galiu tapti vieniša mama, gyvenau su rožiniais akiniais, maniau, kad normalūs žmonės nesiskiria. Kad taip nutinka tik kažkokiems nesugyvenamiems, sunkaus būdo žmonėms. Jei būtų mano valia, galbūt nebūtume išsiskyrę, nes vaikas tarsi suklijuoja šeimą. Bet santykiai yra dviejų žmonių reikalas… Po skyrybų likau su visai mažu vaiku, pamenu, Adrija dar prašydavo čiulptuko.
Visa laimė, kad turiu gerus tėvus, kurie mane visada ištraukia iš visų bėdų. Jie padėjo auginti Adriją, išleisdavo mane į mokslus ir prasiblaškyti. Dabar, kai esu sukūrusi kitą šeimą, tiek daug mamos pagalbos nereikia, bet buvo laikas, kai abi su mama dalinomės vaiko auginimu, abi buvome Adrijai mamos.
Po skyrybų pirmiausia susitvarkiau emocinę būseną – skaičiau knygas, kurios mane tuo metu tikrai gelbėjo. O kai jau apsiraminau, supratau, kad turiu kažką veikti, nes kitaip graušiu save ir gailėsiu, jausiuosi auka. Sugalvojau, kad turiu mokytis kokios naujos profesijos, pavyzdžiui, tapti manikiūrininke. Mano tėvai net stebėjosi: „Kokią nesąmonę čia sugalvojai, juk esi dainininkė, atlikėja?“ Bet dainavimas nėra stabilus darbus, kur tu kiekvieną dieną uždirbtum pinigus. O vaiko poreikius turi tenkinti kasdien. Baigusi manikiūrininkės kursus sėkmingai dirbau apie porą metų, man tas darbas teikė džiaugsmą, kad galiu išeiti iš namų, bendrauti su moterimis, išgirsti įvairiausių gyvenimo patirčių. Pats manikiūro darymas – tarsi savotiška meditacija. O paskui pamačiau, kad man pavyko neblogai įsukti socialinius tinklus, tad teko atsisakyti manikiūro ir visas jėgas skirti nuomonės formuotojos veiklai.
Dabar kuriu verslą – ką tik atidariau elektroninę parduotuvę, kurioje prekiaujama grožio, sveikatos prekėmis, vaikų ir kūdikių reikmenimis. Ta idėja atėjo kovido metu, bet tuo metu trūko motyvacijos, pastūmėjimo į priekį, dar blaškiausi gyvenime. O dabar tikrai žinau, kad man pasiseks. Toks verslas leis suderinti vaiko auginimą su darbu, nes galėsiu dirbti iš namų. Ir kitas mamas noriu paskatinti veikti, juk jei laukiesi, nereiškia, kad nebegali dirbti, yra įvairiausių darbų, kuriuos galima daryti iš namų.
Jūsų mama – dainininkė Viktorija, jūs pati žinoma kaip atlikėja Vasha ir muzikinių TV projektų dalyvė. Ar Adrija irgi linkusi į pramogų pasaulį?
Man įdomu stebėti jos augimą, kiek daug perima iš manęs, kaip brandžiai, ne pagal savo amžių, ji mąsto. Dabar Adrija pusę laiko praleidžia su tėčiu, pusę – su manimi. Kaip ir aš mėgsta dėmesį, sceną, jai patinka filmuotis – tikriausiai eis mano pėdomis. Dainavimo pradėjo mokytis palyginus neseniai, bet jai tai patinka. O gimnastika jos gyvenime atsirado natūraliai, kai pamatėme, kai namuose daro špagatus.
Nuvedžiau ją dar mažytę į gimnastiką, ir tai prilipo. Dabar atėjo noras pabandyti tinklinį, pradėjo lankyti treniruotes, žiūrėsime, kur viskas pasisuks. Leidžiu išbandyti visus būrelius, kad galėtų rinktis. Kartais tėvai nori realizuoti save per vaikus, ko patiems nepavyko padaryti, nori, kad vaikai įgyvendintų jų svajones. Aš to nedarysiu.
Manęs vaikystėje niekas neklausė, ko noriu, – mama dainavo, mane tampėsi po koncertus, tad ir aš atsidūriau scenoje.
Buvo paauglystėje maišto laikas, kai sakiau, nebūsiu kaip mama, niekada gyvenime. Bet praėjus keleriems metams vėl grįžau į sceną. Tik pykstu ant tėvų, kad jie man leido nepabaigti muzikos mokyklos. Norėčiau būti ją baigusi. Norėčiau groti kokiu nors instrumentu, mane visą gyvenimą supo muzikalūs žmonės ir matydavau, kad jie groja, o aš tokia žalia, man nesmagu, kad nežinau, iš ko ta muzika susideda…
Kuo jus Adrija pradžiugina?
Aš sirgau, o ji atnešė man į lovą arbatos su lėkštute sausainių. Prabudau ir matau, kad mano vaikas manimi rūpinasi. Kai neseniai pasakiau, kad blogai jaučiuosi, pasakė: „ Atsiprašau, mamyte, kad tave užkrėčiau.“
Esu verkusi iš laimės, kad esu mama. Aš labai dažnai susigraudinu. Adrija daugybę kartų per dieną gali pasakyti, kad mane myli, nes taip nuo pat kūdikystės darydavau aš. Norėjau, kad jai niekada netrūktų meilės, ypač, kai likau viena ir turėjau mylėti už du. Daug gražių žodžių jai prisakydavau, vis pabrėždavau, kad ji man pati svarbiausia gyvenime. Dabar visas tas nuoširdžios meilės indėlis grįžta man pačiai.
Kiek nėštumo metu skiriate dėmesio sveikai mitybai?
Prisipažinsiu, mityba – palaida bala, nors stengiuosi valgyti kuo daugiau daržovių ir vaisių, kol jų dabar yra. Bet šiaip leidžiu sau smaližiauti, atsipalaiduoti, valgyti sumuštinius, nes man jų norisi. Pastebiu, kad visuomenėje toks stiprus grožio kultas, kad moterys net nėštumo metu bijo priaugti svorio. Aš nėštumą suvokiu kaip natūralų procesą, jei norisi valgyti, – valgau, nes pagimdžius ir maitinant natūraliai tie kilogramai ištirps. Niekada gyvenime nesu išbandžiusi griežtų dietų.
Kartais nėščios moterys užsimano valgyti tai, ko iki tol nemėgo. Taip nutiko ir man, dabar mielai valgau avokadus ir geriu greipfrutų sultis, kas anksčiau atrodė neskanu.
Kartą per savaitę pavyksta nueiti į nėščiųjų mankštas baseine. Vanduo ramina, vandeny pabėgu nuo visų chaotiškų minčių. Per mankštas vandenyje ir pailsiu, ir kažką naudingo kūnui duodu. Iki nėštumo sportuodavau sporto klubo treniruoklių salėje, kartais nueidavau į grupinius užsiėmimus.
Jau jaučiuosi storuliukė, bet man mielas tas laikotarpis, grožį matau kitaip. Dabar man grožis – ne blizgučiai, o pozityvumas, gera nuotaika.
Ar šeima jau ruošiasi naujo šeimos nario atėjimui?
Jau turime nusipirkę ir lovytę, ir vežimėlį. Niekada nežinai, kada gali prasidėti gimdymas, tad geriau viską susiruošti be streso.
Pirmasis gimdymas buvo siaubingas. Norėjau gimdyti natūraliai, šešiolika valandų prasikankinau ir tada išvežė skubiai cezario operacijai. Patirtas fizinis skausmas buvo toks baisus, kad sakiau: daugiau niekada nebegimdysiu. Bet praėjo laikas ir užsimiršo. Svarstau: gimdyti natūraliai ar rinktis cezarį? Dabar mane prižiūrinti gydytoja sako, kad natūralus gimdymas yra geriausia išeitis, tikiuosi, kad kūdikis nebus toks didelis, kaip pirmąkart, ir aš pagimdysiu pati.
Iki gimdymo planuojame paskutinę poilsinę kelionę į šiltus kraštus, nes vėliau jau visur teks keliauti su vežimėliu. Kirba nerimas, kaip reikės meilę ir dėmesį padalinti abiem vaikams po lygiai? Adrija manęs jau klausė, ar kai gims sesė, aš būsiu daugiau laiko su sese negu su ja? Atsakiau, kad stengsiuosi nenuskriausti nė vienos. Žinoma, kūdikį reikės migdyti ir maitinti, tai gal neateisiu kiekvieną vakarą prieš miegą Adrijai paglostyti nugarytės, kaip yra pratusi. Bet žinau, kad būtinai dviese kur nors išeisime ir išvažiuosime. Mamos meilės vaikui reikia visada, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų. Aš pati iki septyniolikos metų buvau vienturtė, o tada gimė mažoji sesutė. Ir pamenu, kad kartais pagalvodavau, kad sesė pavogė iš manęs mamos meilę! Pasirodo, nesvarbu, kiek tau metų, vis tiek išgyveni įvairiausių jausmų spektrą, kol išmoksti dalintis tėvų meile.
Tikiuosi, kad ir toliau mūsų šeimoje netrūks jaukių akimirkų, kai visi esame namie, gaminame skanią vakarienę ir susėdame žiūrėti filmo. Kai visi gyvename labai aktyvius gyvenimus, tokia paprasta šeimyninė laimė mums labai brangi.
Ginta Liaugminienė
Ninel Antoniuk nuotraukos, Daria Eden makiažas, Jomantės Vaitkutės stilius
Susiję straipsniai
