Suvokusi, kad mano noras, jog namuose būtų jauku ir gera yra tuo pačiu ir kenksmingas mano šeimai, turėjau kažką keisti: savo norą, arba įrankius. Aš pasirinkau pastarąjį variantą… Dabar ne tik mano namuose ši problema išspręsta, nors, tiesą pasakius, norėčiau, kad apie tokius dalykus būtų kalbama garsiau.
Bet nuo pradžių
Sveiki. Aš – Agnė. Dviejų nuostabių mergaičių mama. Dabar kaip ir galėčiau paserviruoti „teisingą“ atsakymą, kad visame kame mane veda ir motyvuoja būtent motinystė, tačiau renkuosi būti atvira ir nuoširdžia: savirealizacija ir asmenybės augimas motyvuoja ne ką mažiau, nei noras būti rūpestinga bei įkvepiančia mama. Žinau, kad negalėčiau kokybiškai ir pilnavertiškai gyventi, jei uždaryčiau save tik buities rėmuose. Akstinama noro kurti ir auginti tiek dukras, tiek savo idėjas, nejučia pagimdžiau trečiąją – „Geshtinana“ natūralaus sojų vaško žvakių, smilkalų ir kitų magiškų dalykų krautuvėlę bei internetinę parduotuvę.
O kur dingsta vaškas?
Viskas prasidėjo nuo prieš kelis metus galvoje kilusio retorinio klausimo „o kur dingsta vaškas?“. Augindama vaikus ir keliaudama per tas smagias pasaulio pažinimo stadijas nuo „kas čia?“ iki „o kodėl?“, iš naujo išmokau ir pati tokius klausimus uždavinėti. Žvakės mūsų namuose dega praktiškai visada jau daugybę metų. Žiema ar vasara, rytas ar vakaras – žvakės liepsnos magija man yra tiesiog gyvybiškai būtina.
Atsakymas nedžiugino…
Taigi, grįžtant prie jau minėto klausimo: mėgaudamasi įprastų parafininių žvakių draugija ir stebėdama, kaip ilgainiui žvakė keičiasi (išnyksta erdvėje), susimąsčiau: o tai kur tas vaškas dingsta? Ilgų studijų neprireikė: jis garuoja, mes kvėpuojam. Viskas iš tiesų labai paprasta ir elementaru, tiesa? O tuomet kyla kitas klausimas: kuo mes kvėpuojame, kol patalpą maloniai šildo ir puošia toks nekaltas dalykas – žvakė? Ir štai čia jau pasidarė kiek įdomiau ir kiek baugiau…
Suvokusi, kad savo meile žvakėms namų erdvę prisotinu naftos produkto (parafino) garais su visa puokšte (apie trylika) į aplinką išskiriamų toksinų, paklaikau. Juk visa tai keliauja ir į vaikų plaučius…
Pasiraitojusi rankoves savo namų virtuvėje kibau į kūrybą
Susidėliojusi mintis ir jausmus, kad be žvakių gyventi negaliu ir neketinu, sėkmingai užfiksavusi keletą Visatos ženklų, atsidūriau natūralaus augalinio sojų vaško pasaulyje. Žvakes pradėjau kurti pati! Buvo nepaprastai įdomus procesas, kurį labai pagarbiai ir tauriai vadinau hobiu. Periodiškai, savaitgaliais, po visų savo atsakomybių ir darbų, sau ir savo artimiesiems liejau sojų vaško žvakes ir tuo pačiu mokiausi tai daryti.
Net ir nežinau, kas labiau imponuoja šioje veikloje: kad tos žvakės visomis prasmėmis saugios aplinkai ir galėjau ramiai jomis mėgautis nekenkdama dukroms, ar kad turėjau galimybę tai daryti iš namų nenutoldama nuo savo šeimos. Daugiau kaip dešimtmetį dirbusi paslaugų sektoriuje tiesiogiai su klientais, buvau labai nelanksti šeimos laiko planavime. Spontaniškų išvykų ar iš anksto nenumatytų elementarių popiečių mūsų namuose negalėjo būti – visada viską diktavo mano kalendorius ir į priekį bent porai mėnesių suplanuoti darbai. Žvakės atvėrė man kitus suvokimus ir kitas galimybes valdyti savo laiką kuo daugiau jo praleidžiant su šeima.
Kartu su vaikais augo ir idėja
Žingsnis po žingsnio, liejimas po liejimo, gimė „Geshtinana“ – deivė, jungianti pasaulius. Begalinio noro rūpintis ne tik savo šeimos, bet ir mūsų Žemės gerove, nusprendžiau keliauti į gylį. Ilgai svarstyti nereikėjo, nes iš žvakių liepsna netruko persikelti į mano širdį. Na o mano dukros – pati didžiausia palaikymo komanda.
Tiesa, žvakių liejimas jau senokai išsikėlė iš namų, bet vyresnioji dukra savo kambaryje turi bene visų formų ir kvapų mano kurtais žvakes. O kai šios baigiasi – prašo, kad važiuodama iš studijos jai parvežčiau naujų.
Nes juk mamos viską spėja
Kada viską spėju? Ir namai, ir vaikai, ir darbai. Jūs, mamos, puikiai žinot – moterims, kuomet jų gyvenime atsiranda vaikai, ne tik papildomos rankos išdygsta, bet ir sparnai. Tikiu, kad tikrai ne vieną ir ne dvi tokių istorijų girdėjot, kuomet „užsidarė moterėlė dekrete, na ir pasikūrė idėjos“. Nebūsiu išimtimi ir aš. Vaikai mane ištraukė iš kadaise stropiai sulipdytos tvirtos rutinos ir atsuko žvilgsnį į kitas veiklų platybes. Jei ne Amelija ir Aurora, turbūt taip ir būčiau likusi ta vovere rate. O dabar taip noriu su jomis būti, kartu iš naujo pasaulį pažinti, į visus vabalus kieme atsistojus žiūrėti ir kurti, kurti, kurti. Nuo pačių skaniausių blynelių su braškėmis pusryčiams, iki tobuliausių žvakių pasauliui!
