Tai, ką vieni tėvai laiko problema, Vilijai tapo bilietu į sėkmę. Gimus jautriai dukrytei, mama ieškojo jai ramaus žaidimų kambario, o neradusi įkūrė savo. Apie tai, kaip gimus vaikams gimsta ir verslas, kalbamės su žaidimų ir švenčių kambario „Savu tempu“ įkūrėja Vilija Skuode (34 m.). Vilija su vyru Nerijumi augina Austėją (4,5 m.) ir Motiejų (3 m.). Prieš metus ji savo ilgai planuotą svajonę pavertė realybe.
Vilija, kai mama įkuria versliuką, pirmiausia paklausiame – kokia jos profesija? Dažniausiai ryžtasi tos, kurios gyvenime buvo prisilietusios prie skaičių, marketingo, planavimo.
Esu baigusi vadybos ir verslo administravimą, dirbau marketingo srityje. Prieš išeidama į motinystės atostogas dirbau didelėje korporacijoje rinkodaros skyriuje. Kuravau marketingo projektus. Tačiau susiklostė taip, kad po motinystės atostogų į darbą nebegrįžau, – jau turėjau savo verslą.
Dar iki nėštumo domėjausi vaikų auginimo metodikomis, bet tik susilaukusi dukros su jomis susipažinau realiai. Sužavėjo Marijos Montessori sistema. Akys užkliuvo už užsienietiško filmuko, kur 2–3 metų vaikutis savarankiškai sau išsikepė kiaušininę. Man tai buvo neįtikėtina! Įdomu, noriu sužinoti daugiau.
Pradėjau naršyti, gilintis, parsisiunčiau knygas „Montessori kūdikis“ ir „Montessori mažylis“, jos dar nebuvo išverstos į lietuvių kalbą, skaičiau angliškas. Reikia pripažinti, kad dirbti pagal Montessori sistemą nėra pigu, priemonės brangios, todėl metodiką pritaikiau buitiškai, kiek leido finansai. Labiau žavėjo ne priemonės, o pati idėja – skatinti vaikučių savarankiškumą, sekti vaiku, jo poreikiais ir interesais čia ir dabar, o ne kišti savo.
Dukrytė jau buvo ūgtelėjusi, prasidėjo vaikščiojimai į vaikų gimtadienius ir žaidimų kambarius. Kur eidavome su dukra, buvo labai ryšku ir triukšminga, visko labai daug. Atrodė, kad viskas pritaikyta labai aktyviems vaikams, kad jie išsidūktų. O mano dukra jautresnė, ne itin jaukiai jaučiasi naujoje, ypač labai erdvioje aplinkoje, jai reikia daug laiko prisipratinimui. Labai trūko kampelio Vilniuje ramiems, jautresniems vaikučiams.
Taip prieš kelerius metus ir pradėjau svajoti apie žaidimų kambario įkūrimą, paremtą Montessori idėjomis, o prieš metus ėmiausi savo svajonės įgyvendinimo.
Istorija skamba kaip pasakojimas apie šuolį nuo skardžio su nežinia ar pritvirtinta guma – nejau ryžotės palikti darbo vietą korporacijoje dėl žaidimų kambario?
Kai auginau dukrytę, pastojau antrą kartą, motinystės atostogos prasitęsė. Kai sūnui buvo dveji metai, įstatymiškai galėjau dar metus būti vaiko priežiūros atostogose. Tada ir pradėjau verslą, galvodama, kad jeigu jis visiškai nepasiseks, galėsiu po metų grįžti į tuometinę darbovietę.
Birželį išsinuomojome patalpas, liepą pradėjom dirbti. Kaip dažniausiai būna mažame versle, pati esu ir administratorė, ir vadybininkė, ir tvarkytoja. Taip pat fotografuoju, dekoruoju šventes – praverčia anksčiau įgyti įgūdžiai. O po pusės metų veiklos jau buvau užtikrinta, kad nebegrįšiu ir nutraukiau sutartį su darboviete.
Ar sunku bei brangu pradėti tokį verslą?
Viskas vyko labai greitai. Vieną dieną sėdėjau ir žiūrėjau į kalnus žaislų bei priemonių savo namuose. Pagalvojau – net į savo namus galiu dabar kviesti žmones, kad ateitų su vaikais pažaisti. Viską turiu. Tik reikia kažkokios patalpos, kur galėčiau išnešti žaislus iš namų. Pradėjau ieškoti patalpų. Netikėtai pamačiau skelbimą, kad nuomojama patalpa tiesiog prie mano namų. Tiksliai tai, ko reikia! Patalpos nedidelės, o dar ir prie namų. Vakare su vyru apžiūrėjome ir man buvo viskas aišku – imu ir darau. Tai buvo gegužės pabaigoj. O liepą jau atidariau žaidimų kambarį.
Didžiausios išlaidos buvo patalpą įrengti. Tą patį vakarą pasiskaičiavau, kiek galėtų kainuoti patalpų atnaujinimas, įrengimas, kažkas, kas nenumatyta (vėliau viskas kainavo x 2). Jokioje loterijoje nelaimėjau. Turėjau šiek tiek santaupų, o pagrindinė mano investuotoja buvo mama. Sumos nebuvo kosminės, ne dešimtys tūkstančių. Nebūčiau įrengusi kelių šimtų kvadratinių metrų patalpos – mano patalpėlė nedidelė, dviejų kambarių buto dydžio.
Dalis žaislų yra mano pačios sukaupti per 4 metus, kol auginau savo vaikučius. Kitus daiktus supirkau elektroninėse parduotuvėse. Man be galo patinka ieškoti unikalių, nestandartinių, nematytų žaislų. Ieškau jų „Vinted“ ir kitose platformose. Montessori metodika stipriai vyrauja Lenkijoje, tad nemažai žaislų siunčiuosi iš ten. Mamas iki šiol pavyksta nustebinti nematytais žaislais.
Mūsų žaidimų kambario kainos draugiškos – 2 valandų apsilankymas kainuoja 7 eurus, tad ir inventorius yra ne prabangus, o kruopščiai atrinktas – kokybiškas, aktualus ir įdomus. Gimtadienių šventės taip pat draugiškomis kainomis – kambario nuoma 115–145 Eur.
Gal prisimenate pirmuosius klientus? Paprastai tai būna šeimos nariai, draugai, giminės.
Pirmiausia sukviečiau giminaičius ir artimiausius draugus į atidarymo vakarėlį. Papasakojau kambario įkūrimo istoriją, nes niekas nežinojo. Viena draugė atėjo su metukų dukryte, ji kitą dieną ji buvo mano pirmoji klientė.
O paskui viskas po truputį. Pradėjo užsukti pro šalį einančios mamos su vaikučiais ar auklės su prižiūrimais kūdikiais. Pamenu ir pirmąjį skambutį, kai šeima užsakė vaiko gimtadienį.
Papasakokite, kuo ypatingas šis žaidimų kambarys?
Drąsiai galiu teigti, kad tai vienintelė vieta Vilniuje, skirta ir orientuota tik į mažiausius vaikučius. Tad pas mus ir vyksta dažniausiai pirmųjų, antrųjų gimtadienių šventės. Pati erdvė yra pritaikyta vaikams iki 4 metų, nors veiklos visuomet randa ir vyresni švenčių svečiai.
Be to, nuo pat savo svajonės pradžios visuomet žinojau, kad jei jau daryčiau tokį verslą, tai būtinai dirbčiau ir darbo dienomis, kuomet šeimos su mažyliais galėtų tiesiog atvykti pasižaisti. Daugiausiai tai mamos su vaikučiais iki 2 metukų, dar nelankantys darželių.
Ar tokia veikla turi sezoniškumą, pavyzdžiui, kada daugiausiai gimtadienių?
Vasarą vaikų gimtadienius visi nori švęsti gamtoje, aš to ir tikėjausi. Bet netikėtai dėl šaltos vasaros turėjome nemažai gimtadienių. O pikas buvo kovo mėnesį. Kadangi praėjo dar tik vieneri mūsų veiklos metai, tendencijas numatyti sunku, tačiau su nekantrumu laukiu antrųjų – pažiūrėsime, kaip seksis mums toliau.
Koks žaislas kaip magnetas traukia vaikus?
Be Montessori stiliaus priemonių, kambaryje yra įvairių sensorinių, lavinamųjų žaislų, padedančių kurti jaukią, šiltą, ramią aplinką.
Ilgai favoritas buvo montesorinio stiliaus lentelė, kurioje yra 9 mygtukai, o juos paspaudus užsidega skirtingų spalvų lemputės. Dabar visiškas topas yra morkytės, kurias radau „Vintede“, jas gamina kaunietė su 3D aparatu. Kai kurie vaikai kartais tik su jomis ir pražaidžia viso apsilankymo metu.
Žaislus ir knygas maždaug kas porą savaičių rotuoju – kad vaikams ir tėvams būtų įdomiau. Beje, mūsų kambaryje beveik nėra garsinių žaislų, tik viena kita garsinė knygutė ir pasispiriamoji mašinėlė.
Vaikučiai žaidžia, o ką veikia mamos, tėčiai?
Kiekvienam suaugusiajam pasiūlau kavos arba arbatos. Mamos, kurios dažnai lankosi, net negeria kavos namuose, žinodamos, kad skanios atsigers pas mane. Nuolatinės lankytojos susidraugauja, užsimezga ryšys. Todėl kambaryje ilgainiui įsisuko ir mamų veiklos. O man buvo galimybė organizuoti daug širdžiai mielų dalykų.
Prigalvoju mamoms su mažyliais visokių veiklų. Vedu mažuliukams lavinamuosius užsiėmimus, organizuoju tėvų susitikimus su specialistais. Tai tikrai sėkmingos ir daug dėmesio susilaukusios interaktyvios paskaitėlės-diskusijos su atsakymais į čia pat kylančius klausimus – su psichologe, logopede, kineziterapeute, žindymo konsultante, ergoterapeute. Vis atsiranda ir naujų idėjų – buvo Fotosesijų diena, Mamyčių dienos minėjimas, Tėčių vakarai, užsieniečių šeimų susitikimai, susitikimai pažaisti ir papusryčiauti (brančai), kalėdiniai susitikimai, Valentino diena, Išleistuvės (atsisveikinimas su mamomis ir mažyliais, kurie nuo rudens iškeliavo į darželius). Jaučiu pasitenkinimą savo darbu, ypač po pasibuvimo su mamomis.
Dažnai pagalvoju, kad jeigu tokia vietelė būtų buvusi, kai mano vaikai buvo maži, būčiau labai apsidžiaugusi, jog turiu kur nueiti ir pabūti su savo vaikais. Stebiu ir tikiuosi, jog mūsų netipinis – montessoriškas žaidimų kambarys atliepia ir kitų mamų, vaikų poreikius.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos Urtės Statkutės (šeimos) ir Donato Petkaus (patalpų)
Susiję straipsniai
