Dviejų vaikų mama, fotografė Agnė Mikštienė prieš kelerius metus pradėjo kurti tinklalaidę „Balta ir juoda“, kurioje kalbina žmones, patyrusius įdomias gyvenimo istorijas. O šiandien ji pasakoja savo istoriją mums.
Antrasis Agnės gimdymas buvo „juoda ir balta“. Patirta gimdymo trauma pakeitė gyvenimą.
Ar buvote fiziškai ir emociškai pasiruošusi antrajam gimdymui?
Turiu du vaikučius: sūnų, kuriam penkeri metai, ir dukrytę – jai metai ir aštuoni mėnesiai.
Abu mano nėštumai buvo gana sklandūs. Pirmasis gimdymas baigėsi skubiu cezario pjūviu. Laukdama antrojo gimdymo bijojau vienintelio dalyko – negauti epidūrinės neujautros. Nors buvau sau prisiekusi nėštumo metu neskaityti jokių forumų, vis tiek pasiskaičiau. Žinojau, ką reiškia gimdymo skausmas, todėl epidūras man buvo itin svarbus.
Gyvenimas turi savotišką humoro jausmą, ypač su manimi, nes būtent ta vienintelė mano baimė ir išsipildė – epidūro taip, kaip tikėjausi, negavau.
Nepaisant to, man labai patiko būti nėščiai. Jei ne tai, kaip susiklostė paskutinis gimdymas, labai norėčiau ir trečio vaiko. Tačiau po visų išgyvenimų ir gydytojų nuogąstavimų (kad nors galimybė yra, išnešioti greičiausiai nepavyktų), trečio vaiko nebeplanuojame.
Gimdžiau Kauno II klinikinėje ligoninėje. Pasirinkau ją, nes girdėjau daug gerų atsiliepimų, be to, ši ligoninė buvo visai šalia namų – prireikus vyras galėjo greitai atvažiuoti. Girdėjau, kad ten atnaujintos palatos, gulima po vieną.
Iš anksto su jokiais gydytojais nesitariau – tiesiog atvažiavau gimdyti.
Kas nutiko, kad dabar dėl gimdymo traumos turite neįgalumą?
Atvažiavome paryčiais, nes pajutau sąrėmius. Kol pildžiau dokumentus, nutekėjo vandenys. Gimdymo palatoje pasitiko labai miela gydytoja – apie ją buvau girdėjusi gerų atsiliepimų. Labai apsidžiaugiau, kad būtent ji priims mano gimdymą.
4 val. ryto kaklelis buvo atsidaręs 1 cm. Atėjo labai miela slaugytoja, anesteziologė, kuri skiria nejautrą. Kolektyvas buvo nuostabus, apsidžiaugiau – viskas bus gerai. Tačiau 8 val. pamaina pasikeitė, buvau informuota, kad mano gimdymą priims vyras. Nustebau, bet raminau save, kad vyrai akušeriai-ginekologai garsėja kaip itin geri specialistai.
Gydytojas paklausė, kaip jaučiuosi, ir išėjo. Likome vieni su vyru. Po kurio laiko nuėjau į tualetą (kas, pasirodo, buvo nelabai gerai), skundžiausi vyrui, kad jau labai skauda. Kita vertus, esu iš tų žmonių, kurie gerai ištveria skausmą, svarsčiau, kad atsidarymas galėtų būti 3 cm, ne daugiau.
Vis dėlto skausmas ėmė viršų, paprašiau vyro, kad pakviestų gydytoją, – laikas epidūrui. O kai patikrino kaklelį, išgirdau: „Jau 9 cm, ruošiamės gimdymui.“ Paklausiau, ar epidūro jau nebegausiu? Atsakė: „Ne, jau viskas“. Susitaikiau, kad yra kaip yra.
Prasidėjo gimdymas, dukrą pagimdžiau greitai ir sklandžiai. Nuo atvykimo į ligoninę iki dukros gimimo praėjo vos 5,5 valandos.
Tuo metu nežinojau, kad gimdymo metu man buvo atliktas Kristelerio manevras (stiprus gimdos spaudimas siekiant išstumti gimstantį kūdikį, jį aprašė vokiečių medikas Kristeleris prieš pusantro šimto metų, dabar metodas laikomas pavojingu – aut. past.). Man niekas nieko nepaaiškino, tiesiog gydytojas labai stipriai spaudė pilvą, ir mergaitė po to labai greitai užgimė.
Po gimdymo akušerė pasakė: „Agne, tave mergaitė labai sudraskė iš vidaus, o iš išorės teko šiek tiek pakirpti, bet nedaug.“ Nesupratau, ką reiškia tas „sudraskymas“, prie temos niekas nebegrįžo.
Besiuvant plyšimus pajutau, kad man kažkas negerai, tarsi toliau noriu stangintis. Akušerė nuramino: „Taip turi būti“. Kadangi pirmą kartą gimdžiau natūraliu būdu, galvojau, kad galbūt ji teisi.
Į pogimdyminę palatą nuėjau savo kojomis. Per dvi paras, kurias ten praleidau, gydytojas nebuvo atėjęs paklausti, kaip jaučiuosi. Akušerės, kuri mane siuvo, irgi nebuvo.
Man pradėjo labai skaudėti užpakalį. Aiškinau medikams, kad jaučiu, jog viskas krenta žemyn. Nuėjusi į tualetą pajutau, kad nesulaikau išmatų. O man vis kartojo: „Taip turi būti, kraujo nėra, pilvas minkštas, rytoj namo.“ Ta frazė „čia taip turi būti“ skambėjo dar ne kartą.
Atėjo diena, kai mane turėjo išleisti namo. Pasakiau: „Neišeisiu, kol neapžiūrėsite ant ginekologinės kėdės. Man tikrai kažkas negerai, aš jaučiu“. Išsiprašiau, kad vakare, jau apie 23 valandą, mane apžiūrėtų budinti gydytoja.
Kai užlipau ant kėdės, išgirdau reakciją: „Oho! Žinokite, pas jus labai didelė hematoma. Rytoj tikrai nepaleisime.“ Nežinojau, ką reiškia ta hematoma, pradėjau naršyti, aiškintis. Temperatūros neturėjau, bet CRB skaičius buvo nemažas, pradėjo leisti antibiotikus. Niekas neaiškino kodėl.
Guodžiausi, kad nesulaikau išmatų, bet niekam nebuvo įdomu. Prašiau privačios palatos, nes nespėdavau nueiti iki tualeto. Panikos nejaučiau, juk man vis kartojo, kad taip turi būti, po gimdymo susitvarkys.
Ligoninėje pragulėjau daugiau kaip savaitę. Gydė ganėtinai stipriai: traukė siūlus (tie, kur buvo susiūti, išpūliavo), kateterizavo. Gydytojų konsiliumas – kokie penki ar šeši ginekologai ir chirurgas – apžiūrėjo sfinkterį ir nutarė: „Viskas gerai, viskas vietoje.“ Jie visi lyg susitarę neigė problemą ir sakė, kad viskas praeis. Vėliau išgirdau, kad jokios hematomos nebėra. Kad mane kirpo vos vieną centimetrą.
Kai apgijau, mane išleido namo, bet nedavė jokio ligos išrašo. Už privačią palatą neleido mokėti – sakė: „Čia kompensacija už patirtą skausmą.“ Manau, kad nemokama palata buvo ne dovana, o būdas mane užtildyti. Gydymo metu jaučiau daug nutylėjimų, net melo.
Dar gulėdama ligoninėje, kai viskas buvo gerai, pasiūliau pakabinti savo fotografijas ant drobių, kad jos puoštų ligoninės sienas, o besilaukiančios moterys galėtų matyti gražias, laimingų nėštukių nuotraukas. Ligoninė sutiko, vyras atvežė mano darbus ir jie buvo pakabinti ant sienų. Tačiau po visų patirtų išgyvenimų man iki šiol psichologiškai per sunku sugrįžti į tą ligoninę ir atsiimti savo darbus.
Kaip sekėsi grįžus namo?
Iškart konsultavausi su savo ginekologe. Ji matė buvusią hematomą, bet apie tai „E. sveikatoje“ nebuvo parašyta. Nebuvo užsiminta, dėl kokios priežasties skirti dveji stiprūs antibiotikai. Dėl mano problemos (išmatų nelaikymo) ir ši gydytoja ramino: „Dėl sfinkterio viskas gerai, po šešių mėnesių viskas susitvarkys, nesijaudink.“
Bet mano nuojauta sakė ką kita.
Pusę metų negalėjau sėdėti, vairuoti, žaizda gijo labai ilgai ir buvo atvira. Važiuodavau beveik gulėdama. O svarbiausia – ir toliau nelaikiau išmatų. Negalėjau laukti, kol praeis žadėtas pusmetis, nuvažiavau pas proktologą. Jam net nereikėjo MRT tyrimo (nors vėliau padarytas MRT parodė daug pažeidimų ir vidinius plyšimus) – jis patikrino pirštu ir iškart pasakė: „Sfinkteris perplėštas ties 12 valanda.“ O juk ligoninėje visi tikino, kad sfinkteris vietoje ir viskas gerai! Dukra gimė mažytė, nuo tokio svorio naujagimio sfinkteris savaime neturėjo taip stipriai suplyšti.
Kaip traumos pasekmės apsunkino gyvenimą?
Iki dabar negaliu kilnoti dukros. Negaliu sportuoti, važiuoti dviračiu. Į parduotuvę nueiti man didelė problema, nes nežinau, kada skubiai turėsiu bėgti į tualetą. Net būdama namuose kartais nespėju nueiti. Vyresnis vaikas klausia: „Mama, kas tau yra? Kodėl tu su pampersu?“
Man sudėtinga fotografuoti vestuves, krikštynas ar kitus renginius, kai tenka ilgai būti lauke, bažnyčiose ar kitose vietose, nes ne visada yra galimybė greitai pasinaudoti tualetu.
Dėl negalios teko keisti mitybą, gyvenimo būdą, įpročius. Visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Taip, po metų buvo padaryta sfinkterio operacija (beje, iki savo tragedijos aš net nežinojau, kas yra sfinkteris). Nors gydytojai ją laiko pavykusia, neslepia, kad ji padaryta truputėlį per vėlai. Raumenys jau ydingai pasiskirstęs. Operaciją reikėjo daryti iškart po gimdymo. Pavėluota operacija stebuklo nepadarė, aš toliau nelaikau išmatų.
Visi vėliau mane gydę gydytojai tvirtino tą patį – kažkas blogai atlikta gimdymo metu. Galbūt per giliai kirpta (tai, kad kirpta tik 1 cm, vėliau apžiūrėję gydytojai paneigė).
Ar rašėte skundą, kur nors kreipėtės?
Kreipiausi į advokatą, buvo keli posėdžiai. Bet viskas ne mano naudai, nes tiesiog buvo pasakyta, kad toks mano organizmas. Su gydytojais nepakovosi. Tai vėjas laukuose. Iki teismo byla nenukeliavo, nes neturiu tam lėšų.
Dabar ta tema kalbu instagrame, kad moterys žinotų – reikia visus savo skundus ligoninėje sakyti, netylėti. Jeigu netiko vienas gydytojas, reikia ieškoti kito. Reikia nedelsti, nelaukti. Dabar aš ieškočiau alternatyvių gydymo būdų, o ne tiesiog tikėčiau, kaip tikėjau, kad „po pusės metų praeis“.
Ar esant tokiai būklei skiriamas neįgalumas?
Iš pradžių man sakė, kad neįmanoma gauti neįgalumo, nes tiesiog nėra tokios eilutės „išmatų nelaikymas“, yra tik šlapimo nelaikymas. Bet neklausiau, nuėjau ir gavau. Tad gaunu neįgalumo pašalpą apie kurią nebūčiau gyvenime pagalvojusi. Man nėra net 40-ies ir jau turiu neįgalumą. Žinoma, išmokos suma juokinga, bet pats faktas, kad valstybė nori manimi pasirūpinti, džiugina.
Manęs dabar laukia dvi sunkios operacijos. Tai bus visa dubens dugno rekonstrukcija. Kaip gydytojai sako, mane išardys ir surinks iš naujo anatomiškai. Bus ir trečia operacija – reikės susiūti diastazę, kad pilvo raumenys laikytų dubens dugną.
Kokios prognozės kitam gimdymui, jeigu norėtumėte dar kartą tapti mama?
Jokių. Gydytojų nuomone, pastoti galiu be problemų, bet dėl išnešiojimo – labai neaišku. Kai atliks visas operacijas, gal išnešioti ir galėčiau. Bet po tokios patirties man būtų labai sunku gimdyti trečią vaiką. Turiu būti sveika dviem vaikams. Tokia visą laiką ir buvau – normali sveika moteris. Iki antrojo gimdymo.
Daug kam būtų nepatogu dalintis tokia jautria, intymia istorija. Kodėl ryžotės?
Taip, tai labai intymi mano gyvenimo dalis, ir man nėra labai paprasta apie ją kalbėti. Kai kuriuos dalykus pasakodama vis dar išgyvenu iš naujo. Bet turbūt esu toks žmogus – jeigu mano patirtis gali būti naudinga bent vienai, nors vienai moteriai, nematau prasmės jos slėpti.
Apie gražius nėštumus, gražius gimdymus, tą akimirką, kai ant krūtinės padeda kūdikį, mes kalbame daug. Labai daug. Bet būna ir kitaip. Kartais gimdymas neatrodo taip, kaip jį įsivaizdavai. Kartais nutinka tokių dalykų, kuriems negalėjai pasiruošti nei fiziškai, nei emociškai. Man atrodo, kad apie tai turime teisę kalbėti.
Esu sulaukusi žinučių: „Jūs norite dėmesio.“ Kokio dėmesio? Ar jums atrodo normalu ir logiška, kad fotografė norėtų išgarsėti, nes nelaiko išmatų? Mane labai įžeidė tokios mintys.
Aš nesiekiu savo istorija gąsdinti kitų moterų, gink Dieve. Labai svarbu pabrėžti, kad tai yra mano istorija, mano kūnas ir mano patirtis. Tai nereiškia, kad kitai moteriai nutiks taip pat. Bet galbūt kažkuri moteris, kuri patyrė sudėtingą ar traumuojantį gimdymą, perskaitys ir atpažins save. Gal supras, kad ji nėra vienintelė, kuriai po gimdymo liko ne tik gražūs prisiminimai.
Man įdomi ne tik gražioji gyvenimo pusė. Net savo tinklalaidėje noriu parodyti, kaip viskas vyksta už kadro. Patirta gimdymo trauma yra mano gyvenimas už kadro. Jis labai asmeniškas, ne visada gražus, bet labai tikras.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Susiję straipsniai
