Dabar net juokinga prisiminti, kad žurnalo leidybos pradžioje aprašinėjome keliones su vaikais į Turkiją ar Kiprą kaip KAŽKĄ TOKIO. Dabar rubrika „Keliaujame su vaikais“ tapo itin reikli, bet pašnekovų vis tiek pavyksta rasti.
Šį kartą pakalbinome vaikiškų interjero prekių butiko „Lovelymess“ vadovę Lauryną Glicienę, kurios šeima su 2,5 metų sūneliu Matu žiemos atostogas praleido Keiptaune (Pietų Afrikos Respublikos sostinėje). Ne pirmą (ir ne paskutinį) kartą. Be to – net su 4 seneliais. Kol kas atrodo painiai, bet viskas tuoj gražiai susidėlios.
Orlaivių berniukas
Kaip dažniausiai būna, keliaujantiems tėvams vaiko gimimas nepakiša kojos. Dabar Matui 2,5 metų, ir jis jau patyręs keliautojas. Kai buvo 3 mėnesių, „slidinėjo“ su tėveliais Italijoje, po pusmečio „kaitavo“ Rodo saloje, o sulaukęs 1,5 metų pirmąsias ilgas žiemos atostogas praleido Afrikoje. Šiemet šeima antrą kartą išvyko į Keiptauną.
Kodėl Keiptaunas, kodėl žiemą? „Keliaujame po Kalėdų, tai labai gražus ir patogus laikas išvykti iš Lietuvos, nes tuo metu čia visus apima pokalėdinė depresija – baigiasi dovanos, šventės, ateina gūdžios ir tamsios dienos. Mes, kad išvengtume to liūdesio, bėgame iš Lietuvos ir renkamės ten, kur šilta. Patogios šalies ieškojome ilgai, galvojome apie Aziją, Filipinus. Bet draugai parekomendavo, ir pabandėme Keiptauną. Labai patiko, todėl po metų nebesiblaškėme, vėl rinkomės tą patį miestą. Išbuvome ten 5 savaites. Kai Lietuvoje žiema, ten visiška vasara. Naktimis apie 15º, o dienomis nuo 27º iki 30ºC.
Grįžome į minus 20ºC, saulėtą ir gražią žiemą, pats tamsiausias periodas buvo jau pasibaigęs, dienos ilgesnės. Be to, grįžome prisigėrę saulės, lamingi ir visiškai pakantūs lietuviškam klimatui.
Keiptaunas – milijoninis miestas, dangoraižių sostinė su daug pramonės ir judrumo, tačiau aplinkui yra begalės turistinių vietų, tarkime, prie vandenyno, kur renkasi užsiiminėjantys vandens sportu entuziastai. Mano vyras su broliu (kompanijoje vadinami „mūsų vyrai“) yra kaituotojai, tad renkamės tokias vietas, kur galima užsiiminėti jėgos aitvarų sportu, o Keiptaunas tam idealiai tiko. Moterys žino, kad jeigu vyrai kelionėse neturi ką veikti, jie po kelių dienų pradeda bambėti, tai šioje kelionėje jie tikrai turėjo ką veikti (juokiasi). Kitas pasirinkimas poilsiaujant Keiptaune – gyventi kiek toliau nuo vandenyno, vynuogynuose. Pietų Afrikos Respublika garsėja savo vynais, ten vynuogynų kraštas. Tad vienais metais pasirinkome apsistoti prie vandens, o šiemet – vynuogynuose. Ten dar smagiau, nes nuomojamos vilos turi dideles privačias teritorijas su baseinais ir didžiuliais kiemais (gyvenant prie vandens vilos plotas ir kiemelis bus labai nedidelis).
Šiemet, kai vaikai jau buvo pradėję vaikščioti, mums buvo aktualu didelė ir saugi vilos teritorija“, – pasakoja Lauryna.
11 valandų ore
Kelionė į Keiptauną tolima, su persėdimu Stambule (šeimyna ten sutiko Naujuosius metus, laukdami kito skrydžio). Iki Stambulo – 3 valandos skrydžio, o persėdus iki Keiptauno – dar 11 valandų. Kaip ištverti su 2 mažais vaikais tokį ilgą skrydį? „Mes viską susidėliojame taip, kad ilgieji skrydžiai būtų naktį. Tad naktinis skrydis iš Stambulo į Keiptauną mums buvo tarsi spragtelėjimas pirštais: įlipome, vaikai užmigo, o kai atsibudo, jau lėktuvas leidosi. Trumpajam skrydžiui, kai vaikai nemiega, reikia pasiruošti: pasiimame užkandžių, žaidimų.
Kai manęs klausia, kaip ištveriame tokius ilgus skrydžius ir vis tiek būname linksmi, nė nesusipykstame, atsakau – prieš tokią kelionę mamai reikia padirbėti pačiai su savimi. Vaikas gali lėktuve verkti? Gali. Gali būti nepatogu prieš kitus keleivius? Gali. Mes iškart pasakome bendrakeleiviams, kad mūsų vaikai yra aktyvūs, jie tikrai vaikščios, judės, verks. Jei norite, galime susikeisti vietomis, kad būtų patogiau. Reikia nusiteikti (ir būtinai nuteikti vyrą), kad lėktuve bus sunku, bet viskas labai greitai pasibaigs. Reikia ir pasiruošti: užkandėlių, žaisliukų, žurnaliukų, Žinoma, reikia kaitaliotis pareigomis su vyru: dabar aš pabuvau su vaiku, o dabar tu“, – patirtimi dalijasi jauna mama.
Kelionė su seneliais pasiteisino 100 proc.
Šį kartą atostogauti išsiruošė didelė kompanija. Kartu važiavo ne tik vyro brolio šeima su sūneliu Patriku (kuriam netrukus 2 metai), bet ir dvi poros senelių: vyro tėvai ir vyro brolio žmonos tėvai, kurie kartu yra ir vieni kitų šeimos draugai. Kompanijoje buvo 8 suaugusieji ir 2 vaikai. Dvi senelių poros, dvi jaunimo poros ir du anūkai.
Kadangi seneliai tikrai dar ne seni, susiderinti nebuvo paprasta – juk išvyka truko net 5 savaites, reikėjo visiems suderinti darbus, atostogas. Bet kai Lauryna po kelionės paklausė senelių, ar patiko, vyro mama atsakė: „Geresnių atostogų neįsivaizduojame“. Saulė, šilta, geras maistas, šalia ne tik vaikai, bet ir anūkai, o negana to, – ir dar geriausi draugai!
Pasak Laurynos, kelionės su seneliais – geriausia, ką gali sugalvoti jauna šeima, turinti mažų vaikų, „nes gali per pusryčius gerti karštą kavą, o ne atšalusią, kaip paprastai būna atostogaujant su mažais vaikais, atrašinėti elektroninius laiškus, paskaityti knygą prie baseino ir net su vyru išvykti pavakarieniauti dviese“. Mūsų aprašomos kelionės atveju proporcija buvo išvis ideali – 4 seneliai dviems anūkams. „Ryte bėgiodavau krosą prie vandenyno, tad man reikėdavo tik atsikėlus vaiką „priduoti“ seneliams ir turėdavau valandą laiko tik sau. Nuostabiausia, kad mūsų seneliai yra jaunatviški ir šiuolaikiški, jie niekada nebumbės, kad neužmovei vaikui kepurės ar kojinių. Net atvirkščiai, kai seneliai su anūkais murkdydavosi baseine, eidavome tikrinti, ar mažylių lūpos dar nepamėlusios“, – prisimena moteris.
Pirmą kartą skrido ir moliūgas
Kadangi tai buvo antra kelionė į tą pačią šalį, šeimos bagažas buvo kur kas mažesnis nei pernai. Pasak Laurynos, pernai iš nežinojimo jie išsiruošė kaip į negyvenamąją salą. Vien žodis Afrika nuteikė nesaugiai, tačiau paaiškėjo, kad Keiptaunas yra visiškai kosmopolitiškas miestas su aukščiausio lygio kultūra, muziejais, geriausiais gurmanų restoranais. „Jie puikiai žino, kas yra Mishelin žvaigždutės, – juokiasi Lauryna. – Mūsų šeima susijusi su restoranų verslu, be to, maisto kultūra yra ir mūsų hobis, todėl jau prie išvažiuodami rezervavomės restoranus, kur eisime. Buvome be galo laimingi, kad seneliai mus išleisdavo.
Grįžtant prie bagažo, pernai susikrovėme viską: nuo košių ir sauskelnių iki moliūgo! Juk vaikai buvo tik pradėję valgyti papildomą maistą, nežinojome, kokių daržovių ten rasime, todėl atrodė saugiau skraidinti savas. Vaiko daiktų buvo dvigubai daugiau negu mano ir vyro kartu sudėjus. Užtat šiemet su brolio žmona buvome visiškai ramios, nes žinojome, kad ten rasime visko: ir sauskelnių, ir vaikiškų drabužių, ir maisto. Ėmėmės tik savo daiktus, prie kurių esame įpratę. Svarbiausia pasiimti patikrintus, žinomus vaistus, kuriuos naudojame Lietuvoje, mat užsienyje tikrai ne visada gausi to paties pavadinimo vaistą. Jie neturi net elementarių paracetamolio žvakučių!“, – dalinasi patirtimi jauna mama.
Kainos mažesnės nei Lietuvoje
Pasak Laurynos, mes sėkmingai prisiviję ir pralenkę kainomis Pietų Afrikos Respubliką – visas pragyvenimas ten 30 proc. pigesnis nei Lietuvoje. „Kai gyveni 5 savaites, susitaupo didžiulė suma. Važiuojant į lietuvių pamėgtą Tenerifę, išleistumei per tokį ilgą laiką gal net dvigubai daugiau. Maistą gaminomės patys, pirkdami produktus galėjome lyginti. Tokia didelė šeima prisikraudavome maisto pilną autobusiuką, buvo įdomu skaityti čekius ir lyginti kainas su lietuviškomis (deja, ne pastarųjų naudai)“, – sako moteris.
PAR šeimą sužavėjo pusfabrikačiai, kulinarijos skyriuje paruošti patiekalai, kurie Lietuvoje laikomi antrarūšiu maistu, tik iš bėdos. Kulinarijos skyriuose gauni ką tik paruoštų, šviežių, nepasakomai skanių patiekalų, o prie skyriaus vingiuojasi eilės. Tai labai palengvina žmonėms gyvenimą.
Ką veikti penkias savaites
Lauryna prisimena: „Rytas prasidėdavo nuo bendrų pusryčių, kai gerdami kavą susiplanuodavome, ką šiandien veiksime. Susidėliodavome veiklas taip, kad aktyvią dieną keistų rami. Vieną dieną pasilikdavome viloje prie baseino, o kitą – važiuodavome pasivažinėti po apylinkes. Diena prie baseino tiesiog sutirpdavo, nes leisdavome sau pagulėti su knyga, pasideginti. O vakarais bet kuriuo atveju važiuodavome į parduotuves šviežių žuvų ir jūros gėrybių, kurių gausa ir įvairovė ten nenusakoma.
Kadangi kompanija didelė, pasiskirstydavome, kas atsakingas už žuvį, kas už salotas, kas už desertą, kas už vaikų maistą, o tada – ilga vakarienė terasoje. Ten buvimo lauke kultūra labai išvystyta, terasos – kaip didelės svetainės su foteliais, minkštasuoliais, valgomaisiais stalais, šviestuvais, židiniais. Ten verda antras gyvenimas.
Na o aktyvios dienos programa – kelionės. Šį kartą nuomojomės autobusiuką. Turime savo keliavimo sistemą: pasiskaičiuojame atstumus, viską prideriname prie vaikų miego ir valgymo. Dažniausiai išvažiuodavome po pusryčių, kadangi važiuodavo pilnas autobusas linksmintojų, tai su vaikais didelių problemų nebūdavo. Aplankydavome objektą, tarkime, zoologijos sodą, o kai vaikams ateidavo pietų miegas, prisėsdavome pietauti. Kai vaikai pamiegodavo, važiuodavome toliau. Gamta ten nenusakoma, daug gamtos parkų, vietų iškyloms, nuostabių paplūdimių, įdomiausių gyvūnų, ranka gali paliesti net pingvinus.
Kai grįžome į Lietuvą, Matas atsibudęs ryte nuogas basas atlėkė pas mane, o aš sušukau: „Greitai maukis kelnytes ir kojinytes, sušalsi“. Vaiko akys iš nuostabos išsipūtė – kaip tai? Juk ten nuo ryto vaikai buvo basi, nuogi, ryte atsikėlę iškart bėgdavo ant žolės. Tai nuostabus jausmas“.
Kita kelionė irgi su seneliais
Su seneliais šeimai taip patiko keliauti, kad Lauryna jau kalbina vyro brolio žmoną – kitais metais keliauti tokia pačia sudėtimi. Tikriausiai – vėl į Keiptauną. „Gyvenimas per trumpas, kad keliautumei vis į tą pačią vietą, o tiek daug pasaulio dar nepamatyta. Tačiau kaip baugu kažkur važiuoti ir rizikuoti, kai žinai, kaip čia gerai tiek kainos, tiek kokybės, tiek oro, tiek saugumo klausimais. Sakote, Azijoje būtų pigiau? Nežinau, kaip žmonės sugeba pavalgyti už dolerį, gal ir įmanoma, jei keliauji vienas. Bet su mažais vaikais juk nevalgysi gatvėje kepto vabalo. Rinksiesi vietas, kur galėsi būti garantuotas, kad neapsinuodysi. O ten mokėsi daug.
Mūsų atrastasis Keiptaunas yra tarsi stebuklas – dar neišreklamuota nuostabi vietelė. Tie draugai, kurie mums šią vietą užrodė, šiemet keliavo į Keiptauną jau trečią kartą“, – sako Lauryna.
Neila Ramoškienė
Nuostabi PAR gamta:
„Mamos žurnalsas“
Susiję straipsniai
