Atrodo, žodžiai „mama“ ir „vienatvė“ neturi nieko bendro. Nėra gyvenime judresnio ir linksmesnio laiko, kaip tas laikas, kai auginant vaikus.
Atvirkščiai, daugybė vienišų moterų gimdo vaikus mėgindamos pabėgti nuo vienatvės. Tačiau jaunų mamų išpažintys sako ką kita. Pagimdžius gyvenimas norom nenorom įsispraudžia į sandarų grafiką, iš kurio ištrūkti nėra paprasta. Laikas, kuris kadaise buvo skirtas pokalbiams su draugėmis, dabar atiduotas kitam – dar nekalbančiam – žmogučiui.
Laiškas iš svetimos šalies
Norėčiau pasiguosti ir pasitarti, ką daryti. Gyvenu toli nuo Lietuvos, svetimoje šalyje. Esu ištekėjusi už mylimo, bet svetimtaučio vyro. Turiu dukrytę (jai jau 5 mėnesiai), nuostabų vyrą, jaukius namus. Suprantu, kad šeima gyvenime yra svarbiausia.
Tikrai nuostabu jaustis reikalinga vyrui ir dukrai. Viskas lyg ir puiku?! Prieš nėštumą turėjau kelias geras drauges, buvome tikrai artimos, dalindavomės ir džiaugsmais, ir vargais. Bet jau laukdamasi pastebėjau, kad mūsų santykiai po truputį tolsta. Daugės lankydavo mane, susitikusios kalbėdavomės, jos žadėdavo po gimdymo manęs nepalikti. Atrodo, kartu džiaugėsi mano laime, visi juokėmės, kad tiek daug bus pagalbininkių ir tetų. Bet pamažu jaučiau artėjantį šaltį.
Kai pagimdžiau, mes vis dar bičiuliavomės. Juk ir tada, ir dabar vyras mane išleisdavo ir rūpinosi dukrele. Tačiau… nebeliko kur eiti. Suvokiau, kad mano ir draugių interesai visiškai išsiskyrė, todėl ir santykiai – po truputį, po truputį – išblėso. Aš jas suprantu: jaunos, netekėjusios, joms su manimi pasidarė neįdomu, nors iš paskutiniųjų stengiausi susitikusi nekalbėti vien apie sauskelnes ir košeles. Aiškintis, kas iš tikrųjų įvyko, jau per vėlu. Esmė – pagimdžiusi dukrą aš praradau drauges.
Man labai skaudu, jaučiuosi išduota, atstumta. Jaučiuosi be galo vieniša. Vieninteliu draugu man liko vyras. Žinoma, ir tai yra puiku, bet kartais taip norisi moteriškos draugijos… Vaikštau po drabužių parduotuves viena, atrodo, jau išmokau sau būti geriausia patarėja.
Psichologai pasakytų, kad man pats laikas susirasti naujų draugių – tokių pat kaip aš jaunų mamų, kad mūsų interesai sutaptų, ir vienos kitoms būtume įdomios. Turiu tokių pašnekovių, tačiau jos man ne draugės, o tik vieno likimo pažįstamos. Man jau 25 metai, ir pati suvokiu, kad susirasti naują ,,gerą draugę” beveik neįmanoma. Juk nesiskelbsi laikraštyje, kad ieškai draugių… Mano mama, sesuo ir tikroji geriausia draugė toli, susirašinėjame laiškais ir mobiliojo telefono žinutėmis. Žinau, kad jei jos būtų šalia, taip nesijausčiau.
Ką daryti? Ar yra išeitis iš tos vienatvės? Atsidaviau šeimai, savęs neapleidau, rūpinuosi savo išvaizda, domiuosi madomis, lankau sporto klubą, soliariumą, bet visa tai man neatstoja šiltų pokalbių su draugėmis prie kavos puodelio.
Žinoma, mes daug vakarų su vyru praleidžiame kartu, bes nemažai laisvo laiko įprasta leisti ir atskirai.
Vyras vakarais eina žaisti golfą ar futbolą, vadinasi, ir aš turiu kažką prasimanyti. Gal labiau mane suprasite, jei pabandysiu papasakoti įprastą savo savaitgalį. Dukrytė krykštauja su laimingu tėčiu, namai sutvarkyti. Pasidažau, gražiai apsirengiu, pasiimu mašinos raktelius ir išeinu pro duris. Ketinu truputį prasiblaškyti nuo rutinos ir kasdienybės. O kur eiti? Gal nueisiu į parodos atidarymą ar naujos kosmetikos su alijošiumi pristatymą. Arba… Eilinį kartą pasižiūriu į telefono numerių sąrašą mobiliajame telefone. Vėl nieko nerandu ir vėl nusprendžiu, kad reikia ištrinti tuos numerius ir vardus, kuriais seniai nebesinaudoju.
Atsisėdu į mašiną, ir dingsta visi norai, juk būsiu viena, ir vėl dalinsiuosi įspūdžiais tik su savimi. Tada ir vėl nuvažiuoju prie vandenyno ir einu pasivaikščioti viena su savo mintimis. Ir visai nesvarbu, kad aviu aukštakulnius ir esu su tobulu makiažu… Grįžusi namo išgirstu klausimą: „Kaip praleidai laiką, brangioji?“ Atsakau, kad gerai, nieko ypatingo… Įsipilu stiklinę sulčių, atsisėdu šalia vyro ir dukrytės, įsijungiu į jų žaidimą ir belieka paklausti: „Na, o kaip jūs, mano brangiausi žmonės pasaulyje?“
Mokslas būti laimingai
Komentuoja psichologė Erika Kern
Neretai atsitinka, kad „nauja“ mama tarytum praranda anksčiau buvusius glaudžius santykius su draugėmis, arba jaučiasi atskirta nuo pasaulio ir užsidariusi savo šeimos pasaulėlyje. Panašiai kaip laiško autorė gali jaustis bet kuri mama, nebūtina gyventi svetimoje šalyje. Tad kas gi vyksta moters gyvenime sukūrus šeimą ir kaip moteriai neprarasti sugebėjimo jaustis laimingai?
Išsiskyrę interesai
Pats pastebimiausias reiškinys – interesų išsiskyrimas tarp buvusių draugių. Jei esate viena (ar pirmoji) iš netekėjusių draugių grupės, tikėtina, kad kuriam laikui Jūsų santykiai pasikeis. Jaunai besilaukiančiai mamai ypač svarbu kalbėti apie savo nėštumą, o pagimdžius – apie vaikelį. Taip vyksta todėl, kad šiuo gyvenimo tarpsniu moteris išgyvena nepaprastai daug nerimo ir nežinomybės jausmų. Kuo daugiau ji kalba apie tai, kas su ja vyksta, tuo neramių jausmų ir minčių lieka mažiau.
Tai natūrali žmogaus psichikos apsauginė reakcija. Dauguma mūsų bus vienoje ar kitoje kompanijoje girdėję komentarų panašių į šį: „Jai rūpi tik maži vaikai ir sauskelnių kokybė“, „Ji nesidomi niekuo, tik nėštumu arba pirkiniais kūdikiui ir pan.“ Akivaizdu, kad aplinkiniai tiek daug nerimo šioje situacijoje nejaučia, tad ir kalbėti šiomis temomis nejaučia didesnio poreikio nei kitomis temomis.
Netekėjusios draugės gali domėtis Jūsų nauja savijauta, vaikelio spyriais į pilvą ir kūno pokyčiais, tačiau jos negali apie tai kalbėti be perstojo, joms tiesiog tiek daug kalbų apie nėštumą nereikia. Palyginimui galime prisiminti kokią nors kitą Jūsų ir draugių pokalbio temą. Tarkim, Jūs retkarčiais mėgstate prisiminti savo klasės draugus ir pasidalyti naujienomis. Tačiau nė vieną dieną nepraleisite kalbėdamos vien šia tema. Jei smagiai leidžiate laiką su draugėmis, pokalbių temos keičia viena kitą.
Gal tai nevisavertiškumas…
Yra ir kita medalio pusė, kuri ne taip pastebima. Jūsų netekėjusios draugės irgi nori būti jaunomis mamomis, nepaisant to, dėl kokių argumentų jomis nėra. Visos moterys turi motinystės instinktus, ir tos, kurios neturi vaikų, matydamos kitą moterį besilaukiančią, arba vežiojančią naujagimį, nesąmoningai jaučiasi nevisavertėmis. Taip yra ir Jūsų netekėjusioms draugėms. Šie jausmai užkasti giliai pasąmonėje, ir Jūsų kalbos apie tai, kaip turbūt jaučiasi draugė, nepadės. Užtenka, kad žinosite, kodėl Jūsų draugės ne tokios artimos, kaip anksčiau.
Neatakuokite vieno žmogaus
Ką gi daryti jaunajai mamytei? Visų pirma – pasistenkite neatakuoti savo kalbomis vieno ar kelių tų pačių žmonių. Pasakokite apie savo patyrimą didesniam ratui žmonių, kad kiekvienam jų atskirai jūsų kalbų tektų mažiau. Antra – pamėginkite suprasti savo drauges, kurioms ne visai smagu jaustis nepilnavertiškomis, matant laimingą jaunąją mamytę. Be to, daugelis Jūsų ankstesnių užsiėmimų („bernų medžioklė“, „šėlimas baruose“) Jūsų jau nebedomina, tad jos jaučiasi nepatogiai, kalbėdamos apie tai, kas neaktualu Jums.
Jei turėsite kantrybės palaukti, stenkitės visiškai nesugadinti santykių su senosiomis draugėmis. Po kurio laiko (net jei jos neturės vaikų) Jūsų santykiai vėl pagerės ir sustiprės. Galbūt nebus tokie pašėlę ir intensyvūs, kaip anksčiau, tačiau tam ir neturėtumėte laiko.
Gali atsirasti ir naujų draugių
Gali būti, kad Jūsų gyvenime atsiras ir naujų draugių. Tam jokių amžiaus ribų nėra. Kalbant apie laiško autorę, peršasi mintis, kad ji ieško draugių ne ten, kur jas norėtų rasti. Moterys, kurias ji sutinka sporto klube, parduotuvėje ir kitur, ne tokios, kokių draugių norėtųsi. Deja, negaliu atsakyti į klausimą, kokios draugės ieško konkreti mama. Ji pati geriausiai galėtų sau atsakyti į šį klausimą. Kaip įsivaizduojate savo draugę? Ką ji veikia, kuo domisi, kaip leidžia laisvalaikį, kuo ji išskirtina, kur ji lankosi, kokie žmonės ją supa? Galbūt tokie klausimai Jums padės geriau pamatyti, kur „slapstosi“ Jūsų draugės.
Mama jaučiasi, lyg trūktų oro
Panašu, kad laiško autorė yra žmogus, kuris mėgsta bendrauti su aplinkiniais, aktyviai leisti laiką, o svarbiausia – būti naudinga. Dauguma moterų (tačiau ne visos) visiškai savęs nerealizuoja augindamos vaikus. Joms reikia darbo ar kito užsiėmimo, kur galėtų atsiskleisti. Laiško autorė aktyviai ieško ir randa jai malonią veiklą, tačiau vis dėl to jaučiasi vieniša ir nelaiminga. Taip neretai atsitinka ir kitoms mamoms – jos visą save atiduoda namams, šeimai, vaikams, tačiau jaučiasi taip, tarytum joms trūktų oro.
Turime pripažinti, kad tik nedaugelis moterų gali gyventi tik dėl šeimos, namų ir vaikų. Visoms kitoms reikia ko nors tokio, kas padėtų jaustis gerai. Kiekviena moteris gal ne iš karto, bet pagaliau atranda tai, kas tinka jai labiausiai – užsiėmimą, kuriame save realizuoja ir vietą, kur slepiasi potencialūs draugai.
Galiu paminėti keletą variantų. Kai kurioms mamoms priimtina savo vaiką vedžioti į teatrus, knygynėlius ir kitas vaikiškas pramogas, kur galima susitikti su to paties likimo gyvenimą ir vaikus mylinčiomis mamomis ir su jomis susidraugauti. Kitos mamoms mokosi – įvairiuose kursuose, vakarinėse mokyklose, atviruose institutuose – mokymosi galimybių yra be galo daug. Nebūtina ką išmokai tuojau pat naudoti – jei vaikščiosite į kirpėjų ar florisčių kursus, dar nereiškia, kad būtinai turite tapti kirpėja ar gėlininke. Tačiau, jei pradėsite save lavinti, po kurio laiko atrasite sritį, kuri
Jums tikrai patiks ir nesinorės sustoti. Jau nekalbu apie galimybes praplėsti pažinčių ratą. Dar kitos mamos ieško ir randa visuomeninių organizacijų, kurių veikla joms įdomi, kur jos gali dirbti savanorėmis ar tiesiog prisidėti dalyvaudamos įvairiuose renginiuose.
Šiais laikais, kai turime internetą, tikrai nesudėtinga surasti užsiėmimą. Jei neturite kompiuterio, išėjimas į interneto kavinę tam tikram laikui taps dar viena pramoga.
O gal grįžti į darbą
Gali būti, kad nenorite sutikti, nes kyla klausimų, kaip tai padaryti, kur palikti vaiką ir kur gauti pinigų.
Nieko nėra neįmanomo, jei to tikrai nori. Tai patvirtins tūkstančiai mamų, kurios tai įrodė savo praktika.
Pakanka nusiteikti ir pasiryžti nepasiduoti.
Žinoma, yra gana daug mamų, kurios tam, kad jaustųsi laimingos, eina į darbą. Patikėkite, dauguma mamų eina į darbą ne tik tam, kad uždirbtų pinigų, tačiau ir tam, kad jaustųsi pilnavertėmis. Tad darbas, kaip sprendimas, irgi gera išeitis. Jei mama gali išbūti namie su vaiku iki 2 metų – puiku. Jei jos darbas nelaukia daugiau, nei 3 mėn. – ką padarysi, tačiau, jei įmanoma, rekomenduočiau palūkėti iki metų, o jeigu sunku – susirasti kursų ar kitokių užsiėmimų, kad nebūtų taip vieniša ir liūdna.
Viskam reikia laiko
Žinoma, visi patarimai ir užuominos nepakeis to, kad moteriai tapti mama iš tiesų yra sudėtingas ir ilgas procesas. Keičiasi daugybė ankstesnių įpročių ir ne taip lengva susigaudyti, kuo juos pakeisti. Gražus pavyzdys yra laiško autorės išgyvenimai – ji puošiasi, sportuoja, pasidažo, tačiau tai džiaugsmo neteikia.
Kodėl? Vienas iš atsakymų – todėl, kad šis įprotis daugiau nereikalingas – puikus jos kūnas, nepriekaištingas makiažas ir rūbai skirti tam, kad patrauktų aplinkinių (ypač – vyrų) dėmesį. Dabar šis tikslas neaktualus, tad ir pats užsiėmimas neteikia tiek malonumo. Gal ne taip greitai, bet pamažu kiekviena mama randa naujų užsiėmimų, naujų savęs realizavimo būdų, naujų įpročių ir pomėgių. Tam reikia laiko, ne tik žinojimo.
„Mamos žurnalas“
