Kai kalbame apie motinystę, norisi matyti tik gražiąją jos pusę. Idilę, kaip iš jaukaus atviruko: jauna liekna mama ir į angeliuką panašus kūdikis vežimėlyje. Vis dėlto, kiekviena mama sutiks, kad yra ir išvirkščioji motinystės pusė, kai apima bejėgystė, gailestis sau, kai norisi miego, ir nuovargis pripila į akis žvyro.
Kaunietės Jurgitos pasakojimas bus įdomus toms, kurios dar tik laukiasi. Kartais geriau matyti abi pasaulio puses…
xxx
„Mes vaikelio laukėme džiaugdamiesi ir pakylėti. Skaitėme pilvukui pasakas, abu su vyru vaikščiojome iš laimės blizgančiomis akimis, susikabinę už rankų… Dar ir dabar vaikščiojame. Tik akimirkos ir pirmieji metai po gimdymo į atmintį įsirėžė ilgam“. Tai Jurgitos, auginančios ketverių metų sūnų Pijų, žodžiai. Jauna mama sako iki šiol negalinti pamiršti išgyvenimų, kurie ją užklupo iškart po to, kai su kūdikėliu rankose ji peržengė savo namų slenkstį.
Tačiau, nenorėdami užbėgti įvykiams už akių, pasiklausykime Jurgitos istorijos nuo to momento, kai ji sužinojo esanti nėščia.
„Buvome labai laimingi. Žinia, kad turėsime vaiką, mane ir Arvydą tarsi pakylėjo iki debesų! Tuo metu nebuvo svarbu niekas, mokslai, darbas ar pinigai visiškai neteko prasmės!“ – prisimena Jurgita.
xxx
Būsimieji tėvai Jurgita ir Arvydas tebebuvo studentai, kartu gyveno išsinuomotame butuke. Šeimos pagausėjimas stipriai neišgąsdino jaunos šeimos, nors pastovių pajamų jie neturėjo. „Nežinomybė, be abejonės, baugino – kaip viskas bus po gimdymo? Kaip reikės auginti vaiką, prižiūrėti, rūpintis? Artimųjų, kurie galėtų padėti, šalia nebuvo. Reikėjo pasikliauti tik savimi. Žinoma, taip būna ne vienai jaunai mamai. Buvo ir man…“, – pasakoja Jurgita.
xxx
Jurgita ir Arvydas, kaip ir daugelis vaikučio gimimo belaukiančių šeimų, ėmė lankyti specialius paruošiamuosius kursus. Pora mokėsi daug ko – kvėpavimo pratimų, motinos ir tėvo elgsenos gimdymo metu, nuskausminimo galimybių, savęs priežiūros, šeimos planavimo ir kitų dalykų. „Tuomet nė neįsivaizdavau, kad po gimdymo prasidės sunkiausias etapas. Žinių apie tai, kaip prižiūrėti vaikelį, visai neturėjau“, – prisimena Jurgita.
xxx
Pirmasis sunkumas ją užklupo dar ligoninėje. Maždaug prieš dešimt metų ėmė keistis medikų požiūris į mamos ir vaikelio ryšį. Šiuolaikinės medicinos teoretikų tvirtinimu, kūdikis nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų turi būti su mama. „O aš taip norėjau pailsėti! Negana to, kad po gimdymo į palatą akušerė liepė pareiti pačiai, iškart atnešė ir vaikelį. Manau, jog toks požiūris į motiną yra neteisingas. Nesuprantu, kodėl medicina griebiasi kraštutinumų: anksčiau mamos vaikus pamatydavo tik tada, kai juos reikėdavo maitinti, o dabar atvirkščiai – kūdikiai nuo mamų neatskiriami nė akimirkai“.
Jurgita stebisi ir kitais dalykais. Jai buvo nesuprantama, kodėl medikai ragino gimdyti be nuskausminamųjų. „Nežinau, ar taip buvo man vienai, bet po gimdymo susidūriau su keistu požiūriu į moterį. Niekam nebuvo svarbu, kaip jaučiuosi aš. Visas dėmesys nukrypo į vaiką. Bet juk palaikymo reikėjo ir man!“ – kalbėjo jauna mama.
xxx
Rūpestis sūnumi Pijumi krito ant jos vienos pečių. Arvydas privalėjo uždirbti pragyvenimui, o grįžęs po sunkios dienos su žmona bendraudavo gana trumpai. Visas reikalingas žinias Jurgita gaudavo iš draugių, pažįstamų, kartais į namus užsukančios medicinos seselės ir… praktikos. Beje, kaip ir daugelis mamų. Blogiausia buvo tai, kad sūnus nuolatos verkdavo, todėl poilsiui jauna mama neturėdavo nė akimirkos.
xxx
„Išeiti iš namų negalėjau niekur. Gyvenome Kauno pakraštyje, atokioje vietoje. Nusinešti vaiko vežimėlį į pirmą aukštą laiptais man būdavo per sunku, o padėti nebuvo kam, todėl sėdėdavau namuose“, – sakė Jurgita. Nuolatinis sėdėjimas namuose neliko be pėdsako. Juo labiau kad daugelis jaunos šeimos draugų ėmė vengti jų draugijos ir stengdavosi neužsukti į svečius. „Aš juos visiškai suprantu. Juk žmogus, atėjęs su manimi pabendrauti, tikrai nenorės klausytis nepertraukiamo vaiko verkimo,“ – svarstė mama.
Jurgita su šypsena prisimena atvejį, kai kartą į svečius užsuko seniai matyti draugai. Jauna mergina, laikydama ant rankų kūdikį, niekaip negalėjo sustoti pasakoti apie save: „Kalbėjau gal valandą, o draugai klausėsi šypsodamiesi. Nustojau pliurpti tik tada, kai lydėjau juos pro duris. Taip buvau išsiilgusi bendravimo!“
xxx
Iki gimdymo aktyviai gyvenusiai Jurgitai buvo sunku susitaikyti su vienatve. Nemalonų jausmą mergina ėmė malšinti… valgiu. „Net nepajutau kaip šaldytuvas tapo mano geriausiu draugu. Kur buvus kur nebuvus vis grįždavau prie jo, todėl nieko nuostabaus, kad greitai prikaupiau papildomų kilogramų“, – sakė ji. Beje, per nėštumą priaugtų dešimties kilogramų po gimdymo Jurgitai taip pat buvo nepavykę atsikratyti. Pasikeitusi išvaizda ir bendravimo badas jauną mamą varė į neviltį. Jurgita prisipažįsta kartą pagalvojusi, jog jos gyvenimas – beviltiškas. „Vienintelė paguoda buvo mylintis vyras, vaikas ir darbas, kurį pavyko gauti. Atsimenu, viena ranka sūpuodavau vežimuką, o kita – piešdavau. Taip norėjosi kažką veikti!“
xxx
Jurgita save laiko stipriu žmogumi, tačiau susiklosčiusios aplinkybės ją palaužė: „Įsivaizduokite, kaip buvo baisu, kai kartą supratau, jog nebetelpu nė į vienus savo drabužius!“ – kalbėjo daugiau nei dvidešimt kilogramų svorio priaugusi moteris.
Gaila, kad tuo metu, kai ji susilaukė kūdikio, jaunoms mamoms nebuvo rengiami vaiko priežiūros kursai. Be to, jos manymu, daugeliui ką tik pagimdžiusių motinų būtų vertinga psichologo pagalba. „Aš tikrai būčiau geriau jautusis, jei bent kelis kartus per mėnesį pas mane užsuktų žmogus, išklausantis visas problemas ir pabendraujantis. Žinoma, gal ne visiems reikalinga psichologo pagalba, bet man jos tikrai reikėjo“.
xxx
„Manau, daugeliui pasirodysiu kaip keistuolė per anksti tapusi mama. Aš ir nenoriu, kad visi mane suprastų. Savo patirtimi dalinuosi tik todėl, kad ateityje tokioms kaip aš vis dėlto būtų ištiesiama pagalbos ranka“. Jurgitos įsitikinimu, kiekvienas žmogus yra skirtingas. O kas vienam atrodo didžiulė problema, kito yra vertinama kaip nereikšminga smulkmena. „Svoris iki šiol nenukrito, nors išbandžiau gausybę priemonių. Jei gimdyčiau antrą vaiką, labiausiai bijočiau ne jo atėjimo į pasaulį momento, o to, kad vėl liksiu viena…“, – sakė Jurgita.
Kristina Kučinksiatė
„Mamos žurnalas“
