Vaida, Marius ir Martynas – visiškai standartinė lietuvių šeima. Ypatingumas tik tas, kad jie gyvena Islandijoje.
Kaip atsidūrėte Islandijoje – tolimame ir mažai pažįstamame krašte?
Atvykti pakvietė Islandijoje gyvenantis pusbrolis. Viena pažįstama islandų šeima ieškojo auklės dviems vaikams (o trečio laukėsi). Lietuvoje tas laikas man buvo sunkus emociškai, todėl šiek tiek pagalvojusi sutikau vykti: pravėdinti smegenis, pabėgti nuo užpuolusių rūpesčių, pamatyti šalį, pramokti anglų kalbos. Šį sausį jau ketveri metai, kaip aš esu Islandijoje.
Apie šalį nežinojau beveik nieko. Kai jau kroviausi lagaminus, sulaukiau patarimų, ko reikia gyvenant Islandijoje – šiltų drabužių ir batų (šalyje šalta), maudymosi kostiumėlio (nes čia labai populiarūs baseinai), vitaminų (mažai saulės), draudimo (nes turi išdirbti pusmetį, kad gautum kažkokių socialinių garantijų). Kadangi atvykau sausį, čia buvo nemažai sniego.
Važiuojant nuo oro uosto pusbrolis vis pabrėždavo, jog čia kaip Mėnulis – jokios augmenijos, gyvūnijos. Kol žiema ir tamsu, gal ir būtų galima taip sakyti, tuo metu man taip ir atrodė, bet vasaros metu tikrai gali pamatyti daug žaliuojančių medžių ar gėlių, rudenį akį džiugina raudonuojantys šermukšniai, gausu grybų. O jei pradėtum lesinti paukščiukus, pamatytum, kad ir jų yra gana nemažai ir įvairių rūšių.
Žiemomis stebino ilgos naktys, o vasaromis – ilgos dienos. Žiemą kartais šviesaus paros meto būna vos kelios valandos, tuo laikotarpiu jaučiuosi visuomet labai mieguista, nesinori niekur eiti ir nieko daryti. O vasarą – priešingai – būna naktų, kai tik pritemsta, saulė nė nespėja nusileisti, o jau žiūrėk – vėl spigina į langus. Prie islandiškų žiemų ir tų ilgų naktų dar ir iki šiol nepriprantu.
Kur jūs gyvenate, kaip įsikūrėte?
Kai tik atvykau į Islandiją gyvenau su ta islandų šeimyna, kur ir dirbau. Vėliau, baigus ten darbą, teko ieškotis ir naujų namų, ir naujo darbo, tad pakeičiau gyvenamą vietą gana nemažai kartų (įtakos tam turėjo daug veiksnių: pinigai, kompanija, kambario draugai ir pan.). Grįžusi atostogauti į Lietuvą susipažinau su Mariumi. Man vėl išvykus į Islandiją pradėjome bendrauti internetu, jis atvykdavo pas mane. Taip nusprendėme kartu apsigyventi Islandijoje. Dabar trise (jau su sūneliu) nuomojamės dviejų kambarių butuką Reykjavike.Būtų galima įsikurti ir geriau, bet kai nesame apsisprendę likti čia visam laikui, tai nesinori leisti pinigų prašmatniems baldams ar buitinei technikai, ar tam, ko negalėsime pasiimti išvykdami iš šalies. Taupome pinigus tikriesiems namams.
Kokie tie tikrieji islandai?
Nenorėčiau visų lyginti, nes tikrai yra islandų, apie kuriuos galėčiau pasakyti ką nors blogo, lygiai taip pat yra islandų, kuriuos galėčiau tik girti.
Bendras bruožas – jie visi nacionalistai. Labai vertina, jei moki jų kalbą, klausai islandiškų grupių muzikos. Kai kurie islandai iš principo su tavim nekalba angliškai, o tik islandiškai. Jie motyvuoja, kad nesupranta anglų kalbos, nors visa televizija rodoma tik anglų kalba, kaip Lietuvoje rusų kalba senais laikais. Demonstruodami, kad yra protingi, sužinoję, iš kokios šalies tu esi, būtinai pasakys tavo kalba „laba diena“ arba „į sveikatą“ (nesvarbu, kad neteisingai – vis tiek būna labai laimingi). Jei atvyksite į Islandiją pirmą kartą ir mokėsite pasakyti GOÐAN DAGIN, būsite palydėti šypsenų ir ovacijų.
Ar sunku buvo prisitaikyti prie vietinio gyvenimo būdo?
Nežinau, ar aš prie jo prisitaikiau. Iš sesers esu išgirdusi pasakymą apie Islandijoje gyvenančius lietuvius: „Suislandėję lietuviai, kai esi niekas – nei lietuvis, nei islandas“. Bijau tokia tapti, tad stengiuosi laikytis lietuviškų tradicijų. Tik prieš vėją nepapūsi, kartais tenka švęsti islandiškas šventes.
O naujas įprotis?! Pradėjau į viską žiūrėti ramiai, neskubėdama. Lietuviai – tokia skubanti tauta. Jiems visuomet maža laiko, o islandai viską daro ramiai, lėtai, net ne devynis kartus, o daugiau kartų matuoja, tik paskui kerpa.
Papasakokite, kaip praėjo islandiškas nėštumas?
Mano sūneliui jau metai. Visą nėštumą praleidau Islandijoje, nors pirmas pasitikrinimas buvo Lietuvoje.
Kai čia moteris pradeda lauktis, jai skiriama akušerė, kuri vadinama ljósmóðir. Ji tiesiog prižiūri nėščiąją, patikrina vaisiaus širdies plakimą, motinos kraujospūdį, pakonsultuoja. Jei reikia, parašo siuntimą pas tam tikrą gydytoją. Nėščiosioms ir vaikams visi tyrimai nemokami, dėl to man akušerė pasiūlė atlikti visokiausių tyrimų.
Mano akušerė man labai patiko, gerai sutarėme, ji buvo dėmesinga man, aš stengiausi klausyti jos nurodymų. Esu girdėjusi, kad kai kurios moterys skundžiasi, jog iš savos akušerės nesulaukia jokios informacijos, jaučiasi paliktos vienos. Aš pasigedau ultragarso tyrimų. Juos darė du kartus (12 ir 21 savaitėmis). Nėštumo pabaigoje man labai knietėjo pažiūrėti, kaip ten tas mano vaikis laikosi. Bet nesiuntė, nes jiems pakako paprasto patikrinimo.
Jei nėra komplikacijų, gimdymą gali pasirinkti kokį nori: namie arba ligoninėje, stovint, sėdint, klūpint, vandenyje. Aš buvau „spec. prižiūrima“, neturėjau tokio pasirinkimo. Buvo skirta ligoninė, ir viskas. Palatos yra dviejų rūšių: viename aukšte palatos kaip viešbučiai, trivietės lovos (vaikui mamai ir tėčiui vienam), TV, atskirai WC, dušai. Žodžiu – visokie patogumai. Kitame aukšte palatos prie gydytojų kabinetų toms moterims, kurias reikia specialiai prižiūrėti. Tos palatos panašios kaip Lietuvoje, vienoje palatoje gali būti paguldytos trys moterys, tačiau ten tiek negimdo, kad būtų taip perpildyta, todėl beveik kiekviena gauna po atskirą palatą. Lovos ten viengulės, bendras tualetas su dušu.
Martynas gimė visu mėnesiu anksčiau, nes būdama 6 mėnesį nėščia aš susirgau nėščiųjų intrahepatine cholestaze. Dėl šios ligos man nuolatos buvo daromi kraujo tyrimai ir stebima vaiko būklė. 36 savaitę padaryti tyrimai buvo labai prasti, viršijo kritinę ribą, tad gydytojai nusprendė, kad laukti 40 savaičių per daug rizikinga. Tad kitą dieną mes jau buvome naujai iškepti tėveliai. Vaikučio tėtis dalyvavo gimdyme ir man nemažai padėjo – buvo tarpininkas tarp manęs ir gydytojų. Visas gimdymas vyko anglų kalba. Vyras man išversdavo gydytojų žodžius, bet ne dėl to, kad nesuprasčiau anglų kalbos – aš tiesiog negirdėdavau, ką man sako. O gydytojai negirdėjo manęs. Marius sakė, jog jis vos girdėdavo, ką sakau, nors būdavo prikišęs ausį. O man atrodė, kad aš garsiai kalbu.
Iš gimdymo labiausiai įstrigo, kad kai vaikas gimė, aš negirdėjau jo verkiančio. Kaip išsigandau! Pradėjau klausinėti, kodėl jis neverkia, o gydytoja sako: „Tai kad verkia“. Tuomet pagriebiau Marių klausdama, kodėl vaikas neverkia, ir Marius atsakė, kad verkia. Na, galvoju, jei visi sako, kad verkia, tai tikriausia verkia. Tuomet susikaupiau labai labai ir išgirdau jį verkiantį.
Ar valstybė lepina jaunas mamas atostogomis, pašalpomis?
Nėščiosios gimdymo atostogų išeina 38 savaičių. Dauguma moterų darbe ir pagimdo (valstybė čia nemato problemos). Po gimdymo moteris gali rinktis likti su vaiku 6 arba 9mėnesius. Atostogų pinigai skaičiuojami taip: iš 6 mėnesių, kuriuos moteris dirbo iki nėštumo, sumos vidurkio išskaičiuojama 80 proc. Sužinojusi, kad laukiesi, gali dirbti, kiek tik nori, vis tiek bus skaičiuojami tik tie 6 mėnesiai iki nėštumo. Pinigus gausi tokiu atveju, jei esi dirbusi daugiau nei metus. Priešingu atveju negauni nieko arba labai mažai.
Marius nebuvo pradirbęs metų, tad jis negalėjo pasinaudoti tėvystės atostogomis ar vienkartinėmis išmokomis. Atostogos suskirstytos taip: 3 mėnesiai mamai, 3 mėnesiai vaikui ir 3 mėnesiai tėčiui. Dažniausiai tris vaiko mėnesius pasiima mama, dėl to ir išeina 6 mėnesiai arba 9 mėnesiai mamai. Anksčiau buvo taip, kad jei tėtis neima atostogų, jas gali perimti mama, dabar jau taip nėra.
Ne visos šeimos išgali samdyti auklę ir grįžti į darbą po 6 mėnesių. Aš pasirinkau variantą likti namie, kol vaiką priims į darželį. Tuomet ieškosiu kokio nors darbo. Padirbsiu metus laiko ir galvosiu apie kitą leliuką. Sūnų jau įrašiau į darželį. Čia veikia elektroninė registravimosi sistema, pasirenki vietą, kurioje gyveni, ir gali rinktis darželius. Aš buvau perspėta, kad maniškis greičiausia gaus vietą darželyje tik būdamas 2,5 metų, nes yra didelė eilė.
Ar islandai daug investuoja į vaikų lavinimą, drabužius, žaislus, pramogas?
Anksčiau islandų šeimos buvo labai turtingos, tad vaikai rengdavosi tik firminiais drabužiais, maistelis – tik iš ekologinių parduotuvių, žaislai – irgi tik su prekiniais ženklais. Deja, kai prieš kelerius metus šalį užpuolė krizė, islandai į viską pradėjo žiūrėti šiek tiek plačiau. Jau gali pamatyti vaikų, aprengtų dėvėtais drabužiais (tikriausiai nuo vyresnių vaikų likusiais), o ir žaislų gausa jau nebe tokia.
Kaip islandai maitinasi, kokie patiekalai ten populiarūs?
Islandijoje labai populiarūs dešrainiai, mėsainiai ir picos. Tiek viešose įstaigose šie patiekalai valgomi, tiek namuose gaminami. Picos – šiek tiek rečiau, bet mėsainiai ir dešrainiai valgomi bent kartą per savaitę kiekvienuose islandų namuose.
Nacionalinis islandiškas patiekalas yra mėsos sriuba iš avienos. Aviena turi specifinį kvapą. Kai tos sriubos ragavau pirmą kartą, ji labai smirdėjo, atrodė lyg „riebalų-taukų sriuba“. Paliko prastą įspūdi, tad nė nenoriu mokytis jos gaminti.
Kuo Islandijoje dirba lietuviai? Kiek jie uždirba?
Darbai priklauso nuo to, moka ar nemoka islandų kalbą. Nemokančios kalbos moterys dirba valymo įstaigose, plauna indus baruose, kavinėse, restoranuose. Nemokantys kalbos vyrai dirba statybose, autoservisuose pagalbiniais darbininkais (atlieka smulkius darbus), po krizės vis daugiau vyrų dirba valymo įstaigose. Mokančios kalbą moterys dirba darželiuose ar mokyklose, padavėjomis, barmenėmis. Islandiškai kalbantys vyrai statybose užima aukštesnes pareigas, kai kurie turi savo verslą.
Minimumas čia yra apie 140 000 kronų į rankas (apie 800 eurų). Toliau jau – kiek esi gabus ir mokantis išsireikalauti. Jei gausi už darbą pagyrų, gali prašyti padidinti algą, jei esi kompanijai lojalus – vėl gauni didesnį atlygį. Vidutiniškai čia uždirbama apie 250 000 kronų.
Čia labai populiaru pirkti jau naudotus daiktu, drabužius. Islandijoje viską galima nusipirkti dėvėtus, išskyrus maisto produktus. Mes už savo vežimuką mokėjome 6 eurus. Jis, aišku, senas, buvo ir paplyšęs, bet susiuvau, sutepėme ratukus, kad negirgždėtų, ir puikiausiai naudojamės. Pirmą automobilio kėdutę pirkome irgi dėvėtą, mokėjome apie 30 eurų, antrąją gavome už dyką. Drabužiai beveik visi dėvėti, bet palyginti tikrai geros kokybės. Dalį atidavė draugė, kitą dalį gavome įvairiose labdarose.
Ką islandai veikia laisvalaikiu?
Beveik visi islandai savaitgaliais eina į naktinius klubus ar kavines. Su vaikais savaitgalius leidžia kavinėse valgydami mėsainius. Aišku, yra ir tokių, kurie keliauja. Gana populiarus laisvalaikio praleidimo būdas yra slidinėjimas. Kai trasos atidarytos, žmonių būna sausakimša.
Pasivaikščioti islandai eina retai, gal dėl permainingų oro sąlygų, gal dėl tingėjimo. Aš manau, kad jiems tiesiog paprasčiau vaikus nuvežti iki mėsainių kavinės, nei aplankyti vaikų žaidimų aikšteles.
Kokių islandiškų tradicijų laikotės?
Viena tradicija yra vaikučiui gimus iki metų švęsti kas mėnesį jo mažuosius gimtadienius, tad kiekvieno mėnesio 29 dieną stengiuosi sūnui ką nors padovanoti. Pirmaisiais mėnesiais net tortus pati kepdavau.
Dar Islandijoje yra ne vienas, o 12 Kalėdų Senelių. Nuo gruodžio 12 dienos pas vaikus kiekvieną dieną ateina vis naujas Kalėdų Senelis (kiekvienas jų turi savo pavadinimą ir istoriją), ir jei vaikas buvo geras, tai atneša kokią nors dovanėlę, o jei buvo blogas – tai bulvę. Nusprendžiau, kad ir šios tradicijos laikysiuosi.
Įdomesnės šventės: bolludagurinn, kuomet visą dieną valgomos bandelės su kremu ir uogiene, sprengidagurinn – diena, kai turi valgyti, kiek pajėgi (kol sprogsi, „sprogimo diena“). Per Velykas suaugusieji slepia šokoladinius kiaušinius ir žaidžia su vaikais žaidimą „karšta-šalta“, kuomet vaikai jų ieško. Dar viena linksma tradicija – tas, kuris pamato besikalantį pirmą vaiko dantuką, turi duoti pinigėlį vaikučiui (dažniausiai tą dantuką randa seneliai).
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai