Jei kas nors man būtų pasakęs, jog šių mano papasakotų įvykių istorija nutiks man, būčiau iš to skaniai pasijuokusi. Bet tai – mano dukros nepaprasta atėjimo į šį pasaulį istorija.
Gyvenimas Islandijoje
Esame lietuvių šeima, jau kurį laiką gyvenanti Islandijoje. Aš – Sigita, mano vyras – Mindaugas, auginame du vaikučius: Danielių ir Elzę. Gyvendama Lietuvoje trejus metus dirbau anglų kalbos mokytoja. O Islandijoje pastaruosius metus auginu savo vaikučius, nors nuolat turiu privačių mokinių, verčiu tekstus, taisau darbus ir tai man suteikia didelę sielos atgaivą. Tikiu, jog vieną dieną vėl eisiu tikruoju savo pašaukimo keliu ugdydama jaunąją kartą islandiškose mokyklose.
O jums noriu papasakoti apie neįprastą savo dukrelės gimimą.
Sielos užsimezgimas
2009 gruodžio 4 d. susapnavau nuostabią garbanotą mergytę, manau, tuomet ir pastojau. Taip, kaip vėliau ir patvirtino balandžio mėnesį atliktas tyrimas ultragarsu – sėdėjo patogiai įsitaisiusi mergytė, kuri savo poza dar ne vieną kartą mamą siuntė pasimatyti bent dvimačiu vaizdu, mat pilvelis įtartinai neaugo; o kaip jam ir augti, nes dukrytė dar ilgą laiką gyveno stačia. Vėliau, trečiuoju trimestru, teko dar nemažai kartų vykti į ligoninę dėl cholestazės, bet padėtis buvo kontroliuojama, ir aš be galo laukiau tos dienos, kuomet jau visiškai praeis niežėjimas bei tinimai. Ir ta diena netruko išaušti…
Nuojautos
Kažkurį vakarą su vyru kalbėjomės, o kas būtų, jei pagimdyčiau namie? Iš šių kalbų tik pasijuokėme, nes mūsų pirmagimis sūnus gimė tik per 4 paras, pasitelkus epidūrinę nejautrą ir skatinimą. Vis dėlto dėl širdies ramumos perskaitėme su tuo susijusią informaciją. Užsirašėme ant šaldytuvo visus reikalingus telefono numerius, savo adresą, ID numerius. Vyras užsiminė, kad tokiu atveju skubėtų pas kaimynę.
Mus persekiojo daug lemiantys ženklai, kuriuos suvokėme tik gimus dukrai. Jau visą pusmetį mūsų namuose nuolat kažkas lūžo, gedo – telefonas, elektrinė viryklė, mikrobangų krosnelė, televizorius, automobilis ir t.t. Masiškai ir netikėtai – viskas iš karto. Pernelyg nesureikšminome, bet, manau, nesąmoningai buvome įspėjami, kad laukia didelis, netikėtas, kupinas rizikos įvykis. Ir – ačiū aukštesnėms jėgoms – sėkmingas.
Pakrebždėjimai
2010 m. rugpjūčio 27 dienos 19 valandos vakare prasidėję pirmieji dukros krebžtelėjimai buvo lengvai ištveriami, gana trumpi, pasikartojantys kas 20 minučių. Todėl ramiai sau miegojau iki 4 valandos ryto. Per pusvalandį sąrėmiai suintensyvėjo iki 10 minučių, bet juos dar galėjau ištverti. 4.30 val. paskambinau į ligoninę, budinti seselė rekomendavo laukti sąrėmių kas 5 minutes, pagulėti vonioje ir, jei skausmo nebegalėsiu ištverti, išgerti paracetamolio. Kadangi į svečius jau buvo atvykusi mano mama, išsivirėme arbatos, dar paskaitinėjau nėštumo bibliją, pagulėjau vonioje ir 6.30 val. nusprendžiau vėl paskambinti į ligoninę ir pranešti, kad atvažiuoju pasitikrinti, kaip vyksta procesas. Sąrėmių kas 5 minutes taip ir nesulaukiau…
Su trenksmu!
Šioje vietoje prasideda pagreitinto scenarijaus eiga. Skambinu, tuo metu, kai kalbu, nubėga vandenys ir jaučiu, kaip kūdikio galvytė sparčiai leidžiasi. Šaukiu nesavu balsu taip, kad turbūt mano balso aidas skamba visame rajone. Kadangi suprantame, jog viskas vyksta neįtikėtinai greitai, mano vyras skuba pas priešais gyvenančią kaimynę, jog ji iškviestų greitąją pagalbą.
Kaimynė atbėga, jos vyras – irgi. Skambina. Ranveig (toks kaimynės vardas) tiek susijaudinusi, jog kalbėdama visą laiką verkia; aš negaliu pajudėti, nes jaučiu, kad ir greitosios pagalbos galiu nesulaukti.
Nuo mano klyksmų nubunda sūnus Danielius, išsigandęs klykia kaip ir aš.
Laimei, Danielių nuramina mano mama ir Ranveig vyras Axel, užbūręs sūnų įmantriuoju savo telefono aparatu. Mane vyras paguldo ant žemės tarp virtuvės ir svetainės, po nugara pakišęs sėdmaišį, nes paeiti nebegaliu. Pakviečia kitą kaimynę Ragnheidur (ji dirba rentgeno skyriuje ligoninėje), tą rytą, kaip niekad anksti nubudusią prieš rytinę darbo pamainą. Išvydusi mano vyrą ji nebeklausinėjo, kodėl trukdome, tik greitai apsirengė ir atbėgo pas mus, jos vyras su pižama – paskui. Tad dukros pasitikimo komandą ir sumaištį galite tik įsivaizduoti. Vyras ir toliau vykdo visus mano arba Ragnheidur nurodymus, Ranveig palaiko ryšį su greitosios pagalbos ekipažu, kuris juda mūsų namų link.
Kadangi jau buvo matyti galvytė, po 3 stūmimų bei apsiraizgiusios virkštelės nuėmimo nuo kaklo mūsų dukra Elzė – gražutė, mažutė, visiškai nepamėlusi – buvo priimta tėčio ir kaimynų.
Aš atėjau…
Elzės gimimas užfiksuotas rugpjūčio 28 dieną 6.39 val., mergytė gimė 3270 g, 49 cm. Iš viso – tik 9 minutės!!! Visą tą laiką jaučiausi labai saugiai, nes žinojau, kad manimi pasirūpins tinkamai. Visą realią situaciją ir galimas pasekmes pradėjau suvokti po 3 dienų. O kas jei… Tačiau pasąmonėje išliko ramybės nuotaika, kuri buvo užplūdusi besibaigiant nėštumui.
Dukros virkštelę nukirpo tėtis namie (o po to tik pagalvojo, kaip ją užrišti), bet netrukus laimingai sulaukėme net dviejų greitosios pagalbos ekipažų ir 4 vyrų. Vyriškiai visų pirma pasirūpino ką tik gimusia dukra, o po to – ir manimi. Placentą gimdžiau ligoninėje, nors turėjau galimybę ir namie, bet to jau būtų buvę per daug. Mus pirmuosius atėjo apžiūrėti gydytojas, mat gimdymas vyko neplanuotai namie ir, kadangi pasirodėme abi esančios guvios ir stiprios, po kelių valandų jau buvome išleistos iš ligoninės.
Pavadinčiau tai svajonių gimdymu, jei nebūtų tiek ekstremalių aplinkybių. Vyras sakė, jog nebuvo kada panikuoti ir stresuoti – teko susikaupti ir vykdyti mano ar kaimynės nurodymus. Visuomet svajojau apie natūralų gimdymą ir laukiau to skausmo, kurį jaučiau, kai gimdžiau Danielių. Bet taip ir nesulaukiau. Manau, tik todėl, kad buvau psichologiškai stipriau pasiruošusi ir skausmą įsivaizdavau kaip atveriamą kelią mano dukrai.
Tiesa, gimdymų namuose Islandijoje per pastaruosius metus gerokai padaugėjo. Apie 2 proc. visų gimdymų šiuo metu yra įregistruoti namuose. Tikslų skaičių sunku pasakyti, nes daug moterų planuoja gimdymą namuose, tačiau jei gimdymas prasideda namie, o baigiasi ligoninėje (kaip ir mano atveju), jis įregistruojamas kaip gimdymas ligoninėje.
Reakcijos
Šį skyrelį turbūt turėčiau skirti visų artimųjų mintims, kaip jie jautėsi išgirdę, jog Elzę pasitikome namie, ar tų, kurie tiesiogiai dalyvavo gimdyme.
Emocijų buvo visokių: ir išgąsčio, ir baimės, ir laimės, ir savotiško sumišimo ir chaoso. Mano mamos mintys tuo metu buvo siunčiamos tik Elzei, jog ji laimingai atkeliautų į šį pasaulį. Juk ne kiekvieną dieną tavo dukra pagimdo tavo akyse, ir tik būdama mama supranti tikruosius kūno ir sielos virpesius. Elzės tėtis visą laiką buvo šalia ir tik jo dėka išlikau tokia rami.
Nesuklysiu pasakydama, jog jam tai – kilniausia gyvenimo dovana ir reikšmingiausias gyvenimo įvykis pačiam priimti savo dukrą namie. Kaip skambėjo vyro balsas, išvydus dukros labai tankių plaukučių juodą galvytę, neįmanoma nupasakoti. Net ir būdamas itin susikaupęs, tėtis dukrą pasveikino sudrėkusiomis akimis ir dar daug kartų minėjo, kad gyvenime neįmanoma praleisti savo vaiko gimimo. O aš niekada nepamiršiu tos akimirkos, kuomet gimė dukra. Pamenu, paklausiau: „Ar jai viskas gerai?“ O mano kaimynė atsakė: „Ji tokia graži“. Šią akimirką norėjosi tik verkti, verkti, verkti iš begalinės laimės, sielos džiaugsmo, emocinės pilnatvės…
Po Elzės gimimo juokavome, jog mūsų dukra – viso namo mergaitė, nes visi kaimynai su meile stengėsi padėti jai ateiti.
Ragnheidur, išskubėjusi į darbą po pagalbos man, minėjo, jog tą dieną jautėsi, lyg sapne, dar negalėjusi patikėti, kas įvyko, ir be galo didžiavosi savimi, jog išliko šaltų nervų ir galėjo mums padėti. O Ranveig prisiminė, jog visą dieną negalėjo sulaikyti emocijų, ir Elzės gimimą prilygino nežemiškai paguodai pernai Anapilin išėjusiems jos tėveliams pamiršti.
Patarimai
Esu įsitikinusi, jog moters kūnas yra sutvertas natūraliam gimdymui, jei jis jau prasidėjo, jo nesustabdysi, bet gavus reikiamą pagalbą iš šalies, viskas praeis sklandžiai – nepaisant to, kur tai atsitinka. Svarbiausias mano patarimas būsimoms mamytėms: kad ir kur gimdytumėte – stenkitės išlikti ramios ir nepanikuoti. Iš anksto pasiruoškite viską, kas būtina: švarius drabužius sau ir mažyliui, žirkles, tvirtą siūlą, bet kokio spiritinio tirpalo, dubenį su vandeniu, šiltą apklotą kūdikėliui. Iš pradžių tiek tikrai pakaks, bent mums pakako. Užsirašykite matomoje vietoje visus reikalingus telefonų numerius bei adresus. Ir tuomet lieka tik pozityviai nusiteikti, nes tai – viena svarbiausių sėkmingo gimdymo sąlygų bei kuo daugiau žinoti, tuomet labiau pasitikėsite savimi. Sėkmės!
„Mamos žurnalas“
