Nica, Kanai, Žydroji pakrantė ir prabanga – žodžiai, apibūdinantys Pietų Prancūziją. Mūsų skaitytoja ir tinklaraščio „Saldi fazė“ kūrėja Laima Kasparė nutarė patraukti ta kryptimi kartu su šeima. Jų dukrytei Marijai – penkeri, o sūneliui Kerniui dveji metukai.
Pigiais skrydžiais į prabangą
Žydroji pakrantė daugeliui asocijuojasi su brangiais kurortais, ir retai kuris pagalvoja, kad pasibaigus Žydrajai pakrantei, smėlis ir Viduržemio jūra niekur nedingsta, ji tęsiasi! Siūlo ne ką prastesnius paplūdimius ir miestelius, tik jie jau yra daugiau pritaikyti vietiniam, prancūzų poilsiui.
Planuodami kelionę pigiais skrydžiais, išsirinkome Montpeljė miestą, vieną pigiausiai ir greičiausiai pasiekiamų atostogų vietų iš Frankfurto Hanno oro uosto, ir mes susigundėm.
Iš Frankfurto skrydis trunka tik vieną valandą, įsivaizduojate, kaip tai yra gerai, kai skrendi su dviem vaikais ir turi tik vieną plašetę, o dar kai pridedi mano baimę skrydžiams, supranti, kad užteks viso labo vieno mažo buteliuko vyno (daugiau su vaikais skrendant kaip ir nelabai gali) panikos priepuoliams įveikti.
Niekad nesame buvę kelionėje „viskas įskaičiuota“ nei naudojęsi agentūrų pagalba, todėl esame nusiteikę, kad kelionėse gali būti visko, juk vien per internetą smulkmenų nesuplanuosi, bet tikrai labai daug gali. Gerai pagooglinusi pasirinkau Palavas Les Flots miestelį, kuris yra už kokių 15 km nuo Montpeljė oro uosto.
Kaip rinkomės viešbutį
Šioje Pietų Prancūzijos dalyje nėra viešbučių „viskas įskaičiuota“ (matyt, prancūzai nesupranta gėrio valgyti po tris lėkštes vienu prisėdimu), tiesą sakant, buvo sunkumų net rasti prabangesnį nei 3 žvaigždučių viešbutį, nes daugiau vyrauja apartamentai ir viskas iš labai labai anksti jau būna vietinių užbookinta savaitgaliams. Kadangi dėl savo RYTOJ sielos kelionę pradėjau planuoti prieš mėnesį, tai mano pasirinkimą lėmė galimybė apskritai turėti stogą virš galvos, pageidautina viešbutyje, kad nereikėtų nė minutės stovėti prie puodų. Todėl buvo būtina, kad nebūtų visiškas užkampis ir būtų bent šiek tiek vietų pavalgyti. Trijų žvaigždučių viešbutis savaitei triviečiame kambaryje mums kainavo apie 800 eur.
Kalbant apie biudžetą, jo didelio neplanavome net važiuodami į prabanga garsėjančią Pietų Prancūziją – buvome ne brangiausioje jos dalyje, skrydis – pigiomis oro linijomis, viešbutis – trijų žvaigždučių, Michelin restoranuose su vaikais irgi nelabai valgysi. Šiek tiek gąsdino kitų kalbos, kad vakarienė kainuos mažiausiai 100 eurų, bet tai pasirodė netiesa, todėl buvome maloniai nustebinti mažesniu biudžetu nei planavome. Aišku, ledams per atostogas nesutaupysi, bet visa kita vertini blaivia galva.
Ką ten veikti
Visų šeimos narių poreikiai buvo tokie patys – atsipalaiduoti ir pailsėti. Vaikai tai suprato kaip maudymąsi ir žaidimą su smėliu, tėvai įsivaizdavo savaip, bet, kaip dažnai būna kelionėse su šeima, visi turi ieškoti kompromisų ir savo viziją adaptuoti prie taškymosi vandeniu ir smėlio pilių.
Bet grįžkim prie seno žvejų miestelio Palavas Les Flots su maždaug 6000 gyventojų. „Žvejų“ – gal ne itin tikslus pavadinimas, nes man tai asocijuojasi su žuvimi, o šioje vietoje pagrindinės gėrybės, ištraukiamos iš Viduržemio jūros, buvo midijos (tik jas vienas, tiesą sakant, pažinau), visokios jūrų sraigės ir kitokie moliuskai. Per pirmą rytinį turgų aikčiojau nuo visokių keistų, dygliuotų padarų, padėtų ant prekystalio, kas galėjo pasakyti, kad vis dėlto pasiryšiu jų paragauti.
Kaip visada, mūsų visos tiek pažintinės, tiek poilsinės kelionės pavirsta kulinarinėmis, todėl ir pradedu nuo svarbiausio dalyko – maisto.
Neperdedu sakydama, kad 90 procentų žmonių ten valgo jūros gėrybes, nes vos ne kas rytą ne reklaminiais lankstinukais, o kvapu ir vaizdu tau įrodo, kad jos yra šviežios, vietinės ir geresnių profesionalų jas paruošti už pačius žvejus juk nerasi. Tad mes naudojomės šia galimybe ir valgėme tik jas.
Beveik visi vakarai buvo skirti midijoms, nes jas čia ruošia su įvairiausiais padažais (jei kas bandysite, būtina paragauti su olandišku padažu) ir laiko pagrindiniu miestelio patiekalu. Paduoda žmogui sriubinį puodą midijų ir skrudintų bulvyčių, todėl visi net padoriausi restoranai yra nukrauti puodais su kriauklėmis. Argi ne žavu?
Vienas vakaras buvo skirtas naujovėms, t.y. visiems jūros gyviams, kuriuos turguje apžiūrinėjau kaip keistus padarus. Tai buvo jūros gėrybių rinkinys – iš pradžių kilo atmetimo reakcija, lyg ir šleikštuliukas, bet jis dėl to, kad pirmiausia, pamatę lėkštę, nesupratome, kaip ką valgyt, o paskui nusprendėme, kad jei jau padėta, tai valgyti galima viską (kaip aš tikiuosi, kad buvome teisūs). Su specialiais pagaliukais traukėme iš kriauklių viską, kas ten buvo, stipriai stipriai mirkėme į česnakinį padažą ir dėjome į burną.
Tai buvo dar vienas žingsnis gurmaniškumo link. Vakarienė mūsų 4 asmenų šeimai, t.y. su užkandžiu, kuris visada buvo austrės, trimis patiekalais (vaikai visada dalindavosi vieną patiekalą per pusę) ir vynu kainuodavo 30–40 Eur (nežinau, ar Palangoje pavalgytumėte pigiau).
Visas mamas galiu nuraminti, kad tokius penkiametės Marijos ir dvimečio Kerniaus kulinarinius išbandymus visada lydėdavo pasišlykštėjimo šūksniai ir priesaika, kad to tikrai nevalgys. Gurmanais jie kol kas nepasiruošę būti. Tradiciškai visose mūsų kelionėse jie valgo arba makaronus, arba bulvytes. Pridėjus dar kelias porcijas ledų per dieną, išeina tikrai ne tobulas valgiaraštis. Gal ir gerai, kad atostogos nebūna taip dažnai, kaip mes kartais norim.
Šiltos maudynės ir kriauklės
Kitas svarbus dalykas – paplūdimys. Nors tai ir ne Žydroji pakrantė, bet jis čia pasakiškas – smulkus geltonas smėliukas, vaikams čiuožyklos visai netoli kranto ir daug daug gražių kriauklių. Kai tinkamai tai pateiki vaikams, jie puola jas rinkti kaip išprotėję, tada būna visai įmanoma perskaityti tą vieną straipsnį iš 5 atsivežtų žurnalų. Ir krantas… jis toks ilgas, kad šalia besimaudančio vaiko nebūtina laikyti už rankos ir bijoti, kad, žengęs žingsnį į jūros duobę, jis turės staigiai išmokti plaukti. Gali atsistojęs vandeny žaisti su raketėmis, kamuoliu ar svaidyti lėkštę (mano šių atostogų atradimas – guminė skraidanti lėkštė, iš kurios nebaisu gauti į dantis).
Pliusai ir minusai
Na ir baigdama noriu pasakyti, kad reikia susitaikyti su dviem dalykais, kurie nėra, švelniai tariant, „patogūs“ šiame miestelyje. Visų pirma vienintelė kalba, kuria įmanoma susikalbėti, yra prancūzų. Iki tokio lygio, kad jei norėsite kavos su pienu, reiks mūūkti kaip karvutei, kad suprastų, ką reiškia „milk“, o klausimą „do you speak english?“ padavėjos priima kaip asmeninį įžeidimą ir nueina nė neišklausiusios tavęs (supratimas, kad klientas visada teisus, čia tikriausiai galioja tik prancūzams). Bet, kita vertus, tai greičiausias būdas mokytis – nes į pabaigą atostogų mes stipriai išvystėme savo gestų kalbą ir jau daug galėjom pasakyti prancūziškai, pvz., deux verres de vin rouge (dvi taures raudonojo vyno).
Antras dalykas, kuris mane labai stebino, o mano vaikus labai gąsdino, – tai žuvėdros vagilės, kurios taip gerai išvysčiusios rankinių kraustymo taktiką, kad, jei turi ten pasidėjęs sausainių, tai nebandyk užmerkt akių, nes ilgas snapas tikrai ras ir ištrauks tai, kas kvepia.
Kartą, kai jaunėlis eilinį kartą užpykęs dėl nenupirktos penktos porcijos ledų savo picos gabalėlį valgė nuėjęs toliau nuo mūsų, nors liepiau valgyti šalia, žuvėdra tiesiog priskrido ir išplėšė picą iš rankų. Oi buvo daug ašarų, bet manau, niekada nevėlu suprasti, kad mama visada teisi!
„Mamos žurnalas“
feee, mano vaikai irgi nevalgytu juros gerybiu, as tikriausiai irgi neee….