Straipsnį draudžiama rodyti vaikams, kurie jau moka skaityti, bet tiki Kalėdų Seneliu.
Jei įvyktų labiausiai nusipelniusio pasaulio filantropo rinkimai, juos laimėtų Kalėdų Senelis. Tiesa, vienam vaikui jis atneša milžinišką Lego dėžę, o kitam – tik ledinukų. Bet kaip gali juo netikėti…
Kalbamės su psichologe Erika Kern.
Kas tikresnis – kadaise gyvavęs Senelis Šaltis ar dabartinis Kalėdų Senelis?
Turime pripažinti, kad kuo toliau, tuo Kalėdų Senelio egzistavimas kelia vis daugiau rūpesčių tėvams. Kalėdų industrija siekia tokias aukštumas, kad Senelius sutinkame gatvėse nuo lapkričio vidurio, ir graži pasaka apie Kalėdų Senelį tampa iškreipta.
Kai dabartiniai tėvai patys dar buvo vaikai, Senelis Šaltis buvo didesnė mistinė figūra, nei šiandien. Tačiau dauguma gali prisiminti, kad net mokyklinio amžiaus nesulaukę, jau abejojo Senelio Šalčio tikrumu. Aš pati prisimenu, kad jau būdama ketverių metų, kartu su penkiamečiu broliu, antroje gruodžio pusėje imdavomės sistemiškos namų kratos, kad išsiaiškintumėme, ką rasime po eglute. Visų dovanų nerasdavome, bet didžiąją dalį – taip. Žinoma, tėvai nieko apie tai nežinojo, tad dvi grupuotės – tėvai ir vaikai – dar kelerius metus apsimetinėjome, kad Senelis Šaltis egzistuoja.
Ką atsakyti vaikui, kuris tvirtina, kad šiais metais Kalėdų Senelis buvo labai panašus į kaimyną?
Kad ir kokie naivūs atrodytų mūsų vaikai, ne tokie jau jie kvailučiai, kad nesuprastų akivaizdžių dalykų. Vaikai gana anksti pradeda abejoti, kaip gi su tuo Kalėdų Seneliu yra iš tiesų. Tada jie ima mus kamantinėti: „O kodėl Kalėdų Senis ateina du, tris, dešimt kartų?“, „Kodėl Senelis Katedros aikštėje nedovanoja dovanų?“, „Man atrodo, kad šito Kalėdų Senelio barzda netikra“, „Kodėl per televiziją dėdė apsirengė Kalėdų Senelio drabužiais?“ ir t.t.
Klausimas, kuris neduoda ramybės daugumai tėvų, yra ne tai, ar vaikui svarbu, kad Kalėdų Senelis būtų tikras, ar apsimetėlis. Svarbiau tai, ar pasaka apie Kalėdų Senelį verta melo ir apgaulės, kuriais tėvai neišvengiamai turi remtis.
Teisingi ir mylintys vaikus tėvai negali sau leisti apgaudinėti savo vaiko. Bet kartu nenori iš vaiko atimti ir gražios svajonės bei pasakos. Tad ką gi daryti, kaip išlikti doram ir sąžiningam tėvui ir išsaugoti vaiko svajonių pasaulį?
Pirmiausia noriu pasvarstyti apie mūsų, tėvų, ryžtą būti sąžiningais ir teisingais. Jei norite būti visada teisingi, jau nuo pat mažens dovanas turite nešti patys ir neminėti jokio Kalėdų Senelio. Tada jau 2 metų vaikui turite išaiškinti, kad Kalėdų Seneliai gatvėse – tai persirengę dėdės (kartais net ir tetos), kurie taip daro, kad visiems būtų smagiau. Ir jokių laiškų Kalėdų Seneliui! Visi laiškai adresuojami tėveliui ir mamytei!
Kodėl? Ogi todėl, kad nėra jokio skirtumo, ar vaikui meluojate nuo mažens ir visada, ar meluojate tik mažam, kol jis dar nesupranta, kad meluojate. Jei norite 100 procentų apsaugoti savo autoritetą, negalite meluoti, o po to lyg niekur nieko nustoti meluoti. Jūs jau apsimelavote. Jei manote, kad dėl šio melo vaikas gali prarasti pasitikėjimą jumis, jūs jį jau praradote.
Kokiu pagrindu remiatės, manydami, kad ankstesnis melas nieko nereiškė? Vaikas buvo mažesnis, negalėjo suprasti, kas ką meluoja? Bet juk vaikai – mąstančios, o ypač jaučiančios būtybės. Jei jūs apgaudinėjate vaikus, kai jie dar negali savęs apginti nuo melo ir viskuo aklai tiki, vargu ar tai nėra pažeminimas ir naudojimasis pranašesne padėtimi. Kai vaikas jau paaugo, kai jis pateikia klausimus, rodančius jo abejones Kalėdų Seneliu, tada jis jau pats gali remtis savo mąstymu, stebėjimu ir pats padaryti išvadas, ar egzistuoja Kalėdų Senelis. Trumpiau tariant, jis jau gali apsiginti nuo melo, vadinasi, jį pažeidžiate mažiau.
Paūgėjęs vaikas jau supranta, kad mes meluojame, vadinasi neturime kur pasislėpti – esam tuo, kas esam. O kol vaikas mažas, galime meluoti iki valios ir apsimesti sau, kad neapgaudinėjame savo vaikų. Deja, mūsų autoritetas vaikų akyse yra arba jo nėra, ir jis nepriklauso nuo to, ar pamelavote apie Kalėdų Senelį. O jei jau pamelavote, tad tai jau įvyko, ir svarstyti, kada nustoti meluoti, visai nereikia. Melavimas toks jau dalykas, kartą padarei ir negrąžinsi. Tad kol vaikai maži, galime ramiai gyventi, būdami ne visada tobuli ir teisingi, o vaikams paaugus, mūsų klaidos ir trūkumai akivaizdūs.
Tai vis dėlto – tvirtinti, kad Kalėdų Senelis yra, ar atskleisti liūdną tiesą?
Jei norite būti gerais tėvais, turite nuspręsti labai anksti – ką renkatės.
Pirma – meluosite vaikui apie Kalėdų Senelį ir taip jam padovanosite gražią šventę bei pasaką, bet (!) rizikuosite prarasti vieną balą vaiko pagarbos (tai gali būti visiškai nesvarbu, nes daugybes dalykų darote tinkamai, ir vaikai tikrai turi už ką jus mylėti ir gerbti).
Antra – visada būsite teisingi, ir jūsų šeimoje nebus apgaulės ir melo, o jūsų vaikas geriau augs sąžiningoje aplinkoje, nei įsivaizduos Kalėdų Senelio pasaką, kuria vėliau teks nusivilti.
Abu sprendimai yra tinkami, ir nė vienas ne geresnis už kitą.
Jei jau kaip dauguma bandėte „apgauti“ vaikus, kad Kalėdų Senelis yra, geriau jau laikykitės savo. Sudėtinga atsakyti į visus vaiko klausimus, bet ar privaloma atsakyti? Jei negalite paaiškinti taip, kad tiktų „į pasaką“, užteks gūžtelti pečiais ir pasakyti, kad ir jūs gerai nežinote. Toks atsakymas tiks net ir tada, kai jau ūgtelėjęs vaikas klausia: „Tai yra tas Senelis, ar nėra?“. Dar pora atsakymų, kuriuos girdėjau sakant mamas savo ūgtelėjusiems (iš tiesų, tai antrokams) vaikams: „Kalėdų Senelis yra tol, kol juo tiki“, „Nieks tikrai nežino, ar jis yra, ar ne, bet kiekvienas gali pasirinkti, tikėti tuo, ar netikėti. Kai kurie žmonės, laukdami stebuklo, patys bando jį sukurti vieni kitiems, todėl persirengia Kalėdų Senelio rūbais, dovanoja vieni kitiems dovanas“. Juk nebūtina įsispyrus aiškinti, kad Senelis yra, kai vaikas jau pakankamai didelis ir mato akivaizdžius įrodymus, kad jo nėra. Tačiau lygiai taip pat nebūtina jam iškloti visą tiesą. Pasakykite taip, kad vaikui liktų vietos fantazijai, ir jis toliau galėtų ramiai sau svajoti, kad gal Kalėdų Senelis ir yra.
Ar normalu, kai 10 metų vaikas vis dar tiki Seneliu, o kitas, būdamas 5 metų – jau nebetiki?
Normalu, tačiau jei 10-metis vaikas nesigaudo, kas yra tiesa, greičiausiai jis jau apgaudinėja ne save, o jus.
Kokias dovanas pirkti po eglute (nuo Senelio)? Ar tinka tai padaryti vienintele didelių dovanų teikimo diena?
Jai įmanoma, visas dovanas sudėti per vieną dieną, kodėl gi ne. Tačiau dvi ar trys eglutės (namie, pas senelius) didelės bėdos ir sumaišties nesukelia. Problema tai tampa tada, kai dovanos krenta kaip iš gausybės rago kasdien (Kalėdos, Naujieji metai, vieni seneliai, kiti seneliai, tetos, dėdės, mamytės darbas, tėvelio darbas ir taip be galo). Jei kas susidūrė su tokia „eglučių“ ir dovanų kruša, gerai žino, kaip tai veikia vaikus (ir suaugusiuosius). Niekas nevertina dovanų, kurioms nėra galo. Dovana ir šventė tikrai pamalonina tada, kai ji nepaskęsta kitų dovanų ir švenčių jūroje.
Kaip vaikams nesusipainioti, kai Senelių tiek daug – darželyje, mamos darbovietėje ir net Katedros aikštėje?
Pasitikėkite savo vaikais – kaip susipainios, taip ir išsipainios. Neįmanoma nuo visko savo vaiką apsaugoti, geriau pasitikėkite jų gebėjimais spręsti problemas ir susidoroti su gyvenimo sunkumais, o jie tikrai tai gali.
„Mamos žurnalas“
