Esu Rūta, auginu dvi mergaites – Smiltę ir Aušrinę. Ne kartą „Mamos žurnale“ dalinausi gyvenimo patirtimi apie dukrelių auginimą. Kadangi pati labai mėgstu šventes ir jau ne vienerius metus planuoju įvairius renginius ne tik sau, bet ir kitiems, norėčiau pasidalinti patirtimi apie Kalėdines linksmybes.
Tikiuosi, kad atrasite sau kažką naujo ir įdomaus, ką pritaikysite savo namuose.
Labai gaila, kad šiais neapsakomų galimybių laikais mūsų šventės praranda tradicijas ir virsta tik sočiu pasisėdėjimu prie stalo. Visos šventės susivienodino ir užsukus į svečius sunku pasakyti, ką čia susirinkę žmonės švenčia – ar Kalėdas, ar Velykas, ar jubiliejų.
Jei ne atributika (eglutė, kiaušiniai, nuometas), visos šventės būtų vienodos, nors visos turi visiškai skirtingą prasmę ir papročius. Mes tarsi bėgame nuo to, kas sava ir artima. Nors laikai ir keičiasi, manau, kiekvienas gali atrasti ir įprasminti mūsų senąsias tradicijas savaip (taip gal net gims ir nauji papročiai).
Taigi, kokia šv. Kalėdų prasmė, ir kaip galėtume šį laikotarpį padaryti ypatingą?
Adventas. Tamsus laikas su šviesiu „užtaisu“
2 savaitės iki Kalėdų – tai laukimo laikas, kai senovėje vakarodavo, giedodavo kalėdinės giesmes, žaisdavo apeiginius žaidimus. Visa tai galime daryti ir dabar. Nejau nesmagu šaltą žiemos vakarą susirinkti, paklausyti kalėdinių giesmių ar dainų, pasikalbėti. Per adventą mūsų namuose dažnai aidi kalėdinė muzika, o jos yra visokios – dukrytės labai mėgsta „Telebimbam“ dainą „Kalėdos“, mano mėgstamiausia – Nedos Malūnavičiūtės „Eilinė diena Rojuje“. Surenkite vakarą „Kalėdų belaukiant“ – padainuokite, suorganizuokite viktoriną, mįslių turnyrą, šaradas – aišku, viskas turi būti susiję su Kalėdomis, žiema.
Mes su draugais vienais metais advento laikotarpiu rinkomės kartą per savaitę ir mokėmės kalėdinių giesmių („Tyli naktis“, „Din dilin rogėm per laukus“ ir kt.). Susirinkdavome šeimomis ir dainuodavome – ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Kai jau pramokome, iškabinome savo rajonėlyje skelbimus, kad tokį ir tokį vakarą lankysis giedotojai. Ir ėjome pas kaimynus giedoti giesmių. Ir mums buvo smagu, ir vaikams, ir žmonės, kuriuos aplankėme (ypač vyresni), labai džiaugėsi, o jau kai mažytės mergytės savo balsiukais uždainuodavo „Tyli naktis“, tai net ašaros iš nuostabos kitiems akyse suspindėdavo.
Tamsiais gruodžio savaitgaliais belaukdami Kalėdų, pradedame joms su vaikais ruoštis: gaminame dekoracijas, žaisliukus, ruošiame dovanas, nes „Kalėdų Senelis vienas visiems nespėja paruošti“, taigi – verdame muilą, gaminame sages, piešiame ant puodelių, darome magnetukus, visokias figūrėles iš modilino ar druskos tešlos. Vaikai jaučiasi labai laimingi prisidėdami prie šventės kūrimo.
Kūčios. Burtų vakaras
Prie Kūčių stalo turime sėstis švarūs visomis prasmėmis, be blogų minčių. Susitaikę su kaimynais, atleidę skriaudas. Stengiamės per Kūčias vengti žodžio „aš“, o sakyti „mes“. Iškūrename pirtį. Nusiprausę apsivelkame šventiniais drabužiais. Puošiame kambarį, kabiname „sodus“, paukščius, saulutes. Kaišiojame pušų, eglių ir kadugio šakeles. Uždegame daug žvakių. Sėdame prie stalo suspindus Vakarinei žvaigždei. Visi atsistojame, o tėvelis taria šventus žodžius, laužia ir dalina „Kūčių duoną“.
Labai svarbi Kūčių vakaro dalis yra burtai. Sakoma, kad šią naktį laikas ir erdvė praranda įprastus metmenis. Pasaulis atsiduria pradinėje būsenoje. Įmanomi ateities spėjimai. Nemažai burtų susiję su vandeniu. Vandenyje galima pamatyti ateitį. Šią stebuklų naktį vidurnaktyje vanduo pavirsta vynu, o gyvuliai prašneka žmogui suprantama kalba. Ištarti linkėjimai, žodžiai turi galios ateičiai.
Štai keletas įdomesnių Kūčių nakties burtų:
Ilgiausiai valgęs Kūčias – ilgiausiai gyvens.
Kas pirmas Kūčias pavalgys, tam kitais metais darbai puikiai seksis.
Einant gulti reikia prisivalgyti daug sūrios silkės. Naktį sapne būsimasis atneš gerti.
Po Kūčių vakarienės mamos pila ant vaikų galvų grūdus. Tas, kuris daugiau grūdų sugauna – bus turtingesnis.
Suglamžykite popieriaus lapą, padėkite ant skardos ir jį uždekite. Reikia žiūrėti į jo šešėlį ant sienos ir iš matomų vaizdų spėti ateitį.
Kūčių vakarą reikia nulupti obuolio žievę ratu taip, kad ji nesutrūktų. Tuomet ją mesti per galvą atgal. Iš nukritusios žievės perskaitysi pirmąją mylimojo (-osios) vardo raidę.
Stengiantis nejudinti žvakės, reikia lašinti vašką į indą su vandeniu tol, kol ant vandens pasirodys koks nors piešinys, kuris turėtų atspindėti ateitį:
Laiškas – žinios.
Gėlė – draugystė.
Mėnulis – paslaptis.
Sėklos – sėkmingi metai.
Katė – meilė.
Kopėčios – karjera.
Medis – tvirtumas.
Pasaga – laimė.
Šakutė – grobis.
Pelė – nemalonumai.
Žuvis – draugystė.
Paukštis – žinios.
Kėdė – karjera.
Vaikams labiausiai patinka burtai su vašku ir, aišku, popieriaus deginimas. Kad būtų saugu, deginant geriausia skardą padėti aukščiau ant stalo, vaikai tegul susėdę ant grindų sulanksto popieriaus skiautę, paduoda ir stebi degantį gniužulą. Darydami burtą su vašku naudokite ilgą žvakę ir didesnį metalinį dubenį.
Kalėdos. Linksmieji kalėdotojai
Kalėdų pirmoji diena buvo laikoma šventa, todėl tada vengiama visų nereikalingų darbų. Buvo valgomas tik iš anksto paruoštas maistas. Didžiąją Kalėdų ryto dalį giedama ir dainuojama. Labai didelė magiška jėga priskiriama sveikinimams bei linkėjimams. Jie laikomi savotiškais užkalbėjimais, turinčiais neabejotinai išsipildyti. Tik vėliau žmonės eidavo vieni pas kitus ir sveikindavo su šventomis Kalėdomis.
Labai smagi Kalėdų tradicija – kalėdotojai. Tai būrelis persirengėlių (ožys, arklys, gervė, meška, vengras, čigonas, mirtis ir t.t.). Jie lanko namus, gieda kalėdines giesmes. „Kalėda“ – žmogus, apsirengęs išvirkščiais kailiniais, susijuosęs rankšluosčiu, prisilipdęs linų barzdą, ant nugaros prisitaisęs kuprą, paimdavo krepšį, lazdą ir eidavo iš vieno kaimo į kitą. Sveikindavo, linkėdavo, giedodavo giesmes, juokaudavo, šokdavo su vaikais, dalydavo riešutus, o jį šeimininkai vaišindavo.
Kalėdojimas – tai puikus būdas ir proga susitikti ir valandėlę pasidžiaugti vieni kitais. Pasidarykite kaukes visa šeima, tai labai paprasta (iš popieriaus, iš kepurių, pieštas ant veido ir t.t.). Vaikams persirenginėjimas – didžiausia atrakcija. Juk tikrai per Kalėdas važiuojate aplankyti tėvų, brolių ar senelių, o jei nevažiuojate – užeikite pas kaimynus. Pasiverskite kalėdotojais, padarykite staigmeną, ir lai jūsų linkėjimai jiems išsipildo.
Naujieji metai. Karnavalas būtinas
Tai kita laukiama kalendorinė šventė, dar žiloje senovėje apsupta burtų ir magijos. Naujųjų metų dienos išvakarėse irgi buvo dengiamasi įvairiomis gyvulių kaukėmis, einama per kaimą ir linkima gerų ateinančių metų. Buvo vaizduojama senų metų kova su naujaisiais, kur laimėdavo pastarieji. Žmonės tikėjo, kad kaip sutiksi bei praleisi Naujuosius metus, tokie ir bus ateinantys metai. Todėl visi stengėsi būti linksmi, nerūpestingi ir geranoriški.
Tikrai Naujųjų metų vakarėlis bus linksmesnis, jei sugalvosite temą ir leisite tai daryti savo mažiesiems (jie tai sugeba labai gerai). Paklauskite, kuo jie norėtų būti? Susigalvokite prisistatymą ar žaidimą, susijusi su Jūsų personažu.
Mūsų šeimoje ši šventė dviguba, nes gruodžio 31 dieną gimė Smiltė, taigi per Naujuosius metus visada švenčiame ir jos gimtadienį. Rengiame teminius vakarėlius. Kai buvo pirmasis Smiltės gimtadienis, sukau galvą, kaip padaryti, kad tai būtų ne Naujųjų metų vakarėlis, o Smiltės gimtadienis. Tema buvo – „Vaikų šalis“. Aišku, visi suaugusieji turėjo atrodyti kaip vaikai. Taigi kai kas atėjo su seilinuku, kai kas su sauskelnėmis, kitas su vaikiška kepuryte, kitas su šliaužtinukais, mergaitės su kasytėmis. Buvo daug žaidimų ir estafečių, dalyvavo visi (ropliukų konkursas, nes kūdikiai nemoka vaikščioti; šarados, nes kūdikiai nemoka kalbėti; visi buteliai buvo su čiulptukais ir pan.). Dabar Smiltė jau pati susigalvoja temą ir žaidimus.
Šiemet sakė, kad mergytės bus katytės, o berniukai – šuniukai, ir šuniukai gaudys katytes. Suaugusiesiems kaukės būtinos, jei kurie neturi, aš visada pati turiu pasirūpinus keletą atsarginių.
Tai tik keletas akcentų mūsų žiemos šventėms. Per šias šventes galite susikurti ir savo šeimos tradicijas, pavyzdžiui, išmušus laikrodžiui Naujųjų metų naktį visa šeima apsiaunate naujas kojines ir taip pradedate Naujuosius metus. Tradicijos suartina ir suburia visą šeimą. Nebijokite žaisti, nebijokite dainuoti (juk jūs esate pavyzdys savo vaikams) ir pasijauskite nors akimirkai laisvi, linksmi ir laimingi kaip vaikai.
Linksmų Šv. Kalėdų ir Naujų metų! Linkiu, kad Jūsų gyvenime būtų, kuo daugiau įsimintinų ir nepakartojamų akimirkų!
Mama Rūta Karčiauskienė
„Mamos žuralas“
