Net kūdikiai gali prisiminti kalėdinį šurmulį
Nubudusi atsimerkiau ir, kaip paprastai būna pabudus iš miegų, ne iškart supratau, kur esu. Mano kambario durys buvo pravertos, o iš kaimyninio sklido keista šviesa. Greitai nusimečiau antklodę, pašokau, pribėgau prie atdarų durų ir… prisimerkiau, apakinta nuostabaus švytėjimo. Kambaryje stovėjo kvepianti eglutė. Iš kur? Juk kai guliausi miegoti, jos nebuvo!
Mama su tėčiu juokėsi, džiaugdamiesi, kad pavyko padaryti man staigmeną. Vaikystė visada kvepia eglute… Nuo to laiko Kalėdos man tapo švente, per kurią visada laukiu stebuklo.
Kelias į dovaną
Tai buvo prieš pat Kalėdas didelėje žaislų parduotuvėje. Tarp stelažų vaikštinėjo tėtis su kokių 5 metų berniuku.
– Na, sūnau, išsirink dovaną! – pasakė tėvas. – Nupirksiu ką panorėsi!
Berniukas liūdnai pažiūrėjo į žaislais nukrautas lentynas ir atsidusęs nuėjo rinktis. Matyt, susirasti dovaną pačiam jam buvo įprastas dalykas… Kažin, ar berniukas prisimins šių Kalėdų dovaną po kelerių metų.
O ką gi mes, suaugusieji, dažniausiai prisimename iš savo vaikiškų švenčių? Kuo nešina pas mus atėjo mylima tetulė? Ką įteikė močiutė? Ne.
Atmintin įsirėžia visai kiti dalykai. Dėdė, su kuriuo šitiek metų nesimatyta, staiga išdygsta duryse su papuošta eglės šaka. Mėgstamas pyragas, kurį netikėtai iškepė mama, anksčiau sugrįžusi iš darbo. Skambutis į duris Kalėdų naktį – ir ant slenksčio stovi mažas Senis Besmegenis iš tikro sniego, ištiesęs ranką su stikliniu varpeliu. Iki šiol nežinau, kas sugalvojo tokį puikų pasveikinimą, bet šią dovaną įsiminiau visam gyvenimui.
Visi vaikai mėgsta staigmenas. Kai Matukas pabudo Kalėdų rytą, nepatikėjo savo akimis: priešais jį nuo lubų buvo nukaręs balionas su voku.
Išėmęs laiškelį, vaikas perskaitė: „Mano drauge! Tu jau didelis, ir tai puiku. Džiaugiuosi, kad padedi mamai, tėčiui, kad myli savo sesutę. Siunčiu tau dovanų. Susirask jas pagal žemėlapį, esantį tavo kairiojoje šlepetėje. Tai nelengva, bet aš tikiu: tu susidorosi. Kapitonas“.
– Mama! Tėti! – sušuko Matukas, strimgalviais puldamas į tėvų kambarį. – Jis vis dėlto atsiuntė man laišką! Kapitonas žino, kad aš jau didelis!
Legendą apie Kapitoną sukūrė vyresnioji Mato sesuo, ir Matas ja šventai tikėjo. (Tolimoje saloje gyvena senas Kapitonas, išplaukiojęs viso pasaulio jūras. Vienąsyk gerasis burtininkas padovanojo Kapitonui galimybę matyti viso pasaulio vaikus ir viską apie juos žinoti. Nuo to laiko Kapitonas siunčia savo dovanas tiems, kurie jau pakankamai dideli ir nebijo išbandymų).
Matas ėjo pagal žemėlapį, kurį jam atsiuntė Kapitonas, bandydamas susirasti savo dovanas. O tėvai dar sykį įsitikino: vaikui kur kas svarbiau procesas, o ne rezultatas. Kelias į dovaną, o ne pati dovana. Vaikai dievina Herojus, sukurtus ir tuo pat metu tokius realius. Jais gali būti kas tik nori: Kalėdų Senelis, Karlsonas ar tas pats Kapitonas. Nesvarbu. Svarbiausia, kad jie būtų geri ir ypatingi. Niekas geriau už vaikus negali taip lengvai ir paprastai persikelti iš realybės į vaizduotės pasaulį. Todėl nė vienas Herojus negali šokiruoti vaiko, lygiai kaip ir nė vienas stebuklas.
Šokiruoja tik tokių stebuklų nebuvimas. Tada vaikai virsta mažais senukais.
Didesniems vaikams sunkiau paruošti staigmeną. Bet jie nė kiek ne mažiau jo trokšta. Vienoje šeimoje, auginančioje keturis vaikus nuo 3 iki 15 metų, tėvai nusprendė be dovanėlių po egle kiekvienam per Kalėdas pagaminti po kokią nors linksmą staigmeną. Mažyčiai suvenyrai kiekvienam buvo paslėpti: sušaldyti į ledo formeles. Artėjant pusiaunakčiui, ledukus tėvai nemačiomis iškabino ant eglutės. Kai vaikai juos aptiko, vyriausiojo reakcijos nebuvo galima atskirti nuo mažylių. Ir nors viduryje pasirodė esąs tik mažytis ženkliukas su mylimos popgrupės atvaizdu, penkiolikmečio paauglio džiaugsmui nebuvo ribų.
Kiekviena dovana turi būti truputį stebuklinga. Tegu žaislinėje mašinoje ar padovanoto zuikio letenėlėse atsiduria kas nors labai paprasto, bet netikėto: paauksuotas riešutas, figūrinis šokoladukas, mažytis atvirukas. Jūs vėl būsite apdovanoti džiaugsmingu vaikišku šūksniu: „Oi, mama, žiūrėk, kas tai?“
Kad dovana padarytų gerą įspūdį, reikia prisiminti tris dalykus: kiekvienas vaikas mėgsta ko nors ieškoti ir įveikti ne itin didelius sunkumus. Jei dovanėlė bus įdėta į daugybę dėžučių, patikėkite, kaspinėlių karpymas, popieriaus išvyniojimas ir kiekvienos dėžutės atidarymas vaikui bus daug saldesnis už siurprizą, laukiantį viduje.
Mažojo princo pamokos
Mažajam princui nepatiko avinėliai, kuriuos jam piešė suaugęs žmogus. O kai šis, netekęs kantrybės, nupiešė narvą („Štai tau dėžė. O joje sėdi tavo ėriukas!“), Mažasis princas liko patenkintas. Todėl, kad tas numatomasis ėriukas buvo toks, kokį ir įsivaizdavo vaikas. Savas, o ne kažkieno įpirštas įvaizdis. Erdvė kūrybai.
Puiki pamoka. Juk suaugusieji taip mėgsta įpiršti atžaloms savą „avinėlį“. Pavyzdžiui, pakviesti per Kalėdas į savo namus tuos, kuriuos „reikia“, o ne tuos, kuriuos nori regėti pats vaikas. Arba pasodinti mažąjį prie stalo, aplink jį šokti ir dainuoti, naiviai manant, jog jis turi tik žiūrėti, klausytis, valgyti tortą ir jausti malonumą.
O jeigu į bet kurią šventę pažvelgsime kūrybiškai – taip, kaip mums siūlo Mažasis princas? Pirmiausia kartu su vaikais papuoškite namus. Vaikai sugalvoja tiesiog genialių idėjų: pavyzdžiui, išranda stebuklingą kalėdinį žibintą, įkišdami paprasčiausią elektrinę girliandą į stiklo vazą. Arba sumano pakabinti saldainius… ant lubų. Nuplėši vieną – o ten drauge su saldainiu linksmas sveikinimas Kalėdų proga. O seni patefonai plokštelėms – manote, jie jau atgyveno savo amžių? Jeigu jų diskas sukasi – viskas tvarkoje. Pastatykite ant plokštelės šokančių damų ir kavalierių figūrėles (jas galima nulipdyti ar pasigaminti iš popieriaus), prie viduryje esančio metalinio stiebelio pritvirtinkite degančią žvakę – ir įjunkite.
„Gyvoji“ kompozicija ims šokti valsą, apšviesta pasakiškos žvakės šviesos… Paprastas standartinis butas turi visų reikalingiausių resursų linksmai šventei. Pavyzdžiui, vonios kambaryje galima surengti muilo burbulų pūtimo konkursą, kuriame kiekvienas šeimos narys išbandys savo jėgas. Kieno burbulas bus pats didžiausias? O pats gyvybingiausias? Virtuvėje suorganizuokite lipdymo iš tešlos arba ledinukų gaminimo iš deginto cukraus varžybas. Miegamąjį lengva paversti Šešėlių teatru. Reikia tiktai ištempti baltą paklodę ir ją iš apačios apšviesti lempa. Rankų šešėliais galima sukurti įvairiausių gyvūnų siluetus.
Konkursus ir žaidimus reikia sugalvoti tokius, kad vaikai galėtų tiesiog čia pat parengti staigmeną savo namiškiams (o ne vien sau!). Gal tai bus paveikslas, atliktas neįprasta technika (pasitelkus klijus ir vaistinėse parduodamas vaistažoles); arba virtuvėje iš tešlos nulipdyta ir orkaitėje iškepta figūrėlė; arba eilėraštis, specialiai išmoktas tėčiui. Vaikiška šventė – tai ne šventė vaikams. Tai šventė kartu su vaikais. Bandymas sukurti neįprastą aplinką, kurioje visiems linksma ir gera: ir suaugusiesiems, ir vaikams.
Pasakos gimimas
Nors teigiama, kad šventei reikia ruoštis iš anksto, dažnai viską išgelbsti ekspromtas.
– Nenoriu būti Raudonkepuraitė! – Veronika atstūmė naujutėlaitį kostiumą kalėdinei šventei vaikų darželyje.
– Bet, dukrele! – įtikinėjo susijaudinusi mama. – Pažiūrėk, kokia kepuraitė, suknelė, krepšelis! Net perukas yra!
– Noriu būti pūga!
Ir ką įsakysite daryti? Nevilksite juk Raudonkepuraitės kaukės jėga? Mama į situaciją pažiūrėjo kūrybiškai – tai buvo pūga su baltu apsiaustu ir… raudona kepuraite. Atvirai kalbant, kostiumas ne itin pavyko… bet Veronikai jis buvo pats gražiausias.
O jeigu visai neruošti kalėdinės kaukės iš anksto? Tegu vaikai ateina į šventę įprastais drabužėliais, o čia jų laukia didžiulė dėžė, pilna visokiausių rekvizitų: blizgančių apsiaustų, senų vestuvinių suknelių, juokingų pūstų kelnių, akinių be stiklų, kareiviškų diržų, skarelių. Tegu patys rengiasi, fantazuoja, ieško. Kažkuris iš suaugusiųjų pabus grimuotoju. Vaikai keisis tiesiog akyse. Argi ne linksma šventės pradžia?
Bet kuris ekspromtas privalo būti gerai apgalvotas. Kurkite ir fantazuokite pakeliui į darbą, gerdami kavą, vakarais prieš miegą. Suprantama, galima daug sykių repetuoti vaidinamą pasaką.
Rita Milerienė
„Mamos žurnalas“
