Lietuvaičių motinystės patirtis Olandijoje

Visada įdomu sužinoti, kaip vaikus augina kituose kraštuose.

Geriausios „informatorės“ – mūsų skaitytojos, kurios mums laiškus rašo ir nuotraukas siunčia iš viso pasaulio. Skaitykite, kaip motinyste Olandijoje džiaugiasi lietuvaitės Gintarė ir Rūta.

ORANŽINĖ SVAJONĖ

Kalbamės su Gintare Geruliene

Gintarė su vyru Dainiumi Olandijoje augina sūnų Samuelį

Kokie vėjai Jus atpūtė į Olandiją?

Prieš keletą metų važiavome su vyru Dainiumi aplankyti jo giminių Vokietijoje. Kadangi vyro dėdė gyvena prie Olandijos sienos, nusprendėme aplankyti ir šią šalį. Čia mums labai patiko. Galybė gėlių, vandens kanalai, šiltas žmonių bendravimas.

Kai pastojau, žinojome, kad negimdysiu Lietuvoje. Liko išsirinkti šalį. Užteko pažvelgti vienam į kitą ir supratome, kad važiuojame į Olandiją. Vyras išvažiavo pirmas, po kelių mėnesių – ir aš. Taip ir atsidūrėme Nyderlandų karalystėje. Čia gyvename dvejus metus. Dainius dirba 9 valandas per dieną vairuotoju, važinėja su nedideliu sunkvežimiu. Aš baigiau kalbos kursus, mano pagrindinis darbas – auginti sūnų Samuelį.

Ką žinojote apie šalį prieš važiuodami?

Pasidomėjome, kokia čia situacija dėl darbo, kiek kainuoja būsto nuoma, kaip žiūrima į užsieniečius, kokia politika, mokesčių sistema. Iš pirmo žvilgsnio Olandija pasirodė labai spalvinga. Netrukus po mano atvažiavimo prasidėjo Europos futbolo čempionatas. Visa šalis nusidažė oranžine spalva (tai Nyderlandų karališkosios šeimos spalva) – nuo visur prikabintų vėliavų iki gėlių balkonuose. Tai man padarė didelį įspūdį, net pati nemėgdama futbolo pradėjau juo domėtis. Tai buvo tarsi visuotinė manija. Žavėjausi olandų patriotiškumu, atrodė, kad ir priešai tapo draugais.

Olandai yra griežti, tvirtų pažiūrų, tačiau visada besišypsantys ir draugiški. Jeigu tu jiems esi nuoširdus, tuomet jie tavęs niekada nepaliks bėdoje.

Kur gyvenate, kaip įsikūrėte?

Gyvename Utrechto provincijoje, dideliame ūkyje, su tikrais olandais viename name. Jie – pirmame aukšte, mes – antrame.

Olandai vyras Dirk ir žmona Ans yra, kaip jie patys sako, mūsų netikri tėvai. Jie pensininkai, savo vaikų neturi. Tikrieji mūsų tėvai gyvena Lietuvoje ir „olandiški tėvai“ neketina užimti jų vietos. Dirk su Ans van Ingen yra nuostabūs žmonės, su kuriais mes dalinamės viskuo – nuo materialinių dalykų iki dvasinių. Name, kuriame kartu gyvename, yra viena virtuvė, vienas dušas, vienas tualetas. Vakarienę dažniausiai valgome visi kartu prie vieno stalo. Naudojamės vienu automobiliu, bendrai perkame maistą, piniginė su pinigais maistui visada padėta ant stalo. Dirk su Ans padeda mums auginti Samuelį (moko vadinti juos „seneliu“ ir „močiute“), sudrausmina mus. Dirk ir Ans padeda mums mokytis olandų kalbos (jie nekalba jokia kita kalba, taigi tai buvo puiki proga nustoti bendrauti anglų kalba). Puikiai sutariame. Van Ingen buvo stambūs karvių augintojai, prieš kelerius metus viską išpardavė ir nusprendė auginti avis. Tai labai populiaru Olandijos provincijose.

Kaimas, kuriame gyvename, yra rekreacinė zona, per kelią teka upė De Meije, ji labai mėgstama turistų. Savaitgaliais turistų labai daug, ypač vasarą.

Olandija trečdaliu mažesnė už Lietuvą, bet čia gyvena 17 mln. žmonių. Mes gyvename pačiame Olandijos ir pramonės centre, dar kitaip olandų vadinamame Bermudų trikampyje. Tai rečiausiai apgyvendinta Olandijos dalis.

Kokia ten medicinos sistema, kaip prižiūrimos nėščiosios?

Olandijoje praleidau paskutinius 3 nėštumo mėnesius. Jeigu niekuo nesiskundi ir gerai jautiesi, atliekamos tik pagrindinės apžiūros. Sveikatos draudimą turi mokėtis pats, nesvarbu ar dirbi, ar ne. Jis privalomas. Turint sveikatos draudimą, dauguma paslaugų nemokamos. Paskutines nėštumo savaites, jeigu prasčiau jautiesi, gydytojas pats ateina į namus. Gauni medicininį paketą įvairių daiktų (vadinamąjį KramZorg paketą), kuriame yra visko – nuo higieninių įklotų iki patiesalų į lovą. Paketo visiškai užtenka ir po gimdymo.

Mūsų šeimos gydytojas – vienas iš tų, kurie priiminėja gimdymus namuose. Tai labai populiaru Olandijoje. Aš pasirinkau gimdyti nedidelio miestelio Woerden ligoninėje. Gimdžiau gimdykloje (kiekviena gimdykla skirta vienai mamai), kurioje yra stalas, foteliai, arbata, kava, užkandžiai kartu esantiems asmenims, vonios kambarys su visomis higienos priemonėmis, rankšluosčiais. Gimdyklos aplinka jauki – su paveikslais, veidrodžiais, tik laikrodis, manau, buvo ne vietoje, tiesiai prieš akis.

Kai grįžti namo su naujagimiu, ateina seselė – visą savaitę kiekvieną dieną. Jos buvimo valandas pasirenki nuo 3 iki 24 valandų per parą. Sesutė matuoja kūdikiui temperatūrą, sveria, apžiūri mamą, padeda mažiuką maudyti, parodo, kaip taisyklingai maitinti krūtimi, tvarko namus, pagamina valgyti. Visą savaitę ji kruopščiai aprašo kūdikio ir mamos būklę į specialią knygą, kurią paskui palieka tėvams. Tai nepaprasta pagalba pirmosiomis dienomis, nes iš ligoninės (jeigu viskas gerai) išleidžia tą pačią dieną. Kadangi visa mano šeima buvo Olandijoje (mama atskrido savaitę prieš gimdymą, o tėtis su sese – gimdymo dieną) seselė ateidavo trims valandoms. Su sesele Nely iki šiol palaikome ryšius, tai nuostabus žmogus.

Galbūt buvo kokių įdomesnių nutikimų nėštumo ir gimdymo metu?

Pirmas nutikimas buvo dieną prieš skrydį lėktuvu. Visą nėščiosios knygutę išsiverčiau į anglų klabą ir laiminga laukiau skrydžio. Bet sugalvojau pasiskambinti į oro uostą ir pasiteirauti, kaip ir kas. Draugiška moteris telefonu pasakė, kad be gydytojo leidimo į lėktuvą manęs niekas neįleis. Kaip šiandien atsimenu, žvilgt į laikrodį – 16:23. Suspėjau visai į darbo pabaigą nuvažiuoti pas gydytoją ir pasiimti reikalingą pažymą.

Antrasis nutikimas buvo dieną prieš gimdymą. Darant tyrimą ultragarsu paprašėme gydytojo nesakyti, kas bus – mergaitė ar berniukas (visą nėštumą šiuo klausimu nesidomėjome, tai neturėjo jokios įtakos). Pažiūrėjo ir pasakė, kad nėra dėl ko jaudintis (angliškai). O savo kolegei pasakė (olandiškai): „Sveika didelė mergaitė“. Supratome abu su vyru, ką gydytojas pasakė. Nupirko Dainius rožinius drabužėlius pasiimti iš ligoninės dukrelę. Visas skyriaus personalas irgi laukė mergaitės, nes išraše buvo pažymėta „mergaitė“. Staiga mūsų šeimos gydytojas pakelia į viršų užgimusį mažiuką ir sako: „Berniukas“.

Dainius klausia: „Kas? Berniukas?“ „Tikrai taip – berniukas. 3150 gramų ir 50 cm ilgio gražiausias berniukas“. Parsivežėme namo su rožiniais drabužėliais, kuriuos turime iki šiol.

Ar valstybė lepina jaunas mamas atostogomis, pašalpomis?

Praėjus savaitei po Samuelio gimimo gavome laišką iš socialinio skyriaus, kad mūsų vaikui priklauso pašalpa. Reikėjo tik užpildyti formą, ir pinigai kas 3 mėnesius įkrenta į sąskaitą. Negaliu teigti, kad tai daug pinigų, bet vaikui užtenka. Tėtis gimus vaikui gavo 3 laisvas dienas.

Ar mamos ten greitai grįžta į darbą po gimdymo?

Jei mama turi mėgstamą ir gerai apmokamą darbą, tuomet jau po 2 savaičių grįžta į darbą. Olandijoje apmokamų motinystės atostogų mamos gauna tik 2 mėnesius. Mes gyvename kaime, kur šeimos ūkininkauja, tai dauguma mamų yra namuose, o dirba kelias dienas per mėnesį (pavyzdžiui, baigia kursus ir prižiūri ligonius ar senukus). Daug mamų dirba aptarnavimo srityje, tačiau, kaip jau sakiau, tik kelias dienas per mėnesį.

Kaip olandai maitinasi, kokie patiekalai ten populiarūs?

Olandų virtuvė turi gilias tradicijas. Nors atrodytų, jog olandai daugiau maistą mėgsta tapyti, o ne gaminti, jie mėgaujasi paprastais, kaimiškais patiekalais. Šioje šalyje itin daug suvalgoma vaisių (mėgstamiausi obuoliai, kriaušės, vyšnios, slyvos) ir daržovių (bulvės, burokėliai, šparaginės pupelės, morkos, salierai, svogūnai, kopūstai). Ypatingas vaidmuo tenka jūros gėrybėms (tunas, ungurys, lašiša, upėtakis, austrės, moliuskai). Jie mėgsta saldžius patiekalus. Tipiškas olandų desertas – drop. Tai grūdeliai, labai panašūs į tirpią arbatą ar kakavą. Populiariausi šokoladiniai, tačiau yra ir vaisių skonio. Juos olandai barsto ant visų saldžių patiekalų – pyragaičių, keksų, pyragų, tačiau būtinai reikia užsitepti ir sviesto. Kaip olandai sako, taip skaniau. Pusryčiaudami ant duonos užsitepa sviesto ir užbarsto šių grūdelių. Šokoladinius grūdelius vaikai valgo ir vienus. Gausu specialių patiekalų, kurie tradiciškai patiekiami įvairiomis progomis, pavyzdžiui, likeris oranjebitter geriamas švenčiant karalienės gimimo dieną (balandžio 30-ąją).

Kokias dar šventes švenčia olandai?

Graži olandų šventė – Sinterklaas (šv. Nicolas). Ji švenčiama gruodžio 5 dieną. Visi žmonės gauna dovanų per savo gimtadienį, o Sinterklaas pats dalina dovanėles per savo gimimo dieną (panašiai kaip Kalėdų Senelis). Jis atvyksta iš Ispanijos su laivu į Olandiją, o čia jodinėja pas vaikus ant balto žirgo. Kartu atsiveža daug pagalbininkų, kurie visi yra Juodieji Pytai.

Tai olandai, kurie savo veidus išsidažo juodai. Jie padeda Sinterklaasui dalinti dovanėles. Vaikai gruodžio 5 dienos vakarą prie krosnies ar centrinio šildymo radiatoriaus padeda batą ir dainuoja daineles. Į batą įdeda obuolį ar morką, kad žirgas suvalgytų. Naktį Sinterklaas atjoja ant žirgo ir įdeda dovanėlę į batą. Vaikai seniau bijodavo Juodųjų Pytų, nes dovanėles gauna tik geri vaikučiai, o išdykusius Juodieji Pytai įsikiša į maišą ir išsiveža į Ispaniją. Kai kuriose olandų šeimose švenčiama tik Sinterklaas šventė, o per Kalėdas dovanomis nesidalinama.

Ką vežatės iš Lietuvos lauktuvių į Olandiją, o iš Olandijos – į Lietuvą?

Iš Olandijos į Lietuvą vežame lauktuvėms olandiško sūrio ir karamelinių vaflių (stroopwafel). Lietuvoje jau irgi yra šių vaflių. Bet, kaip sako mano mama, olandiški skanesni. Iš Lietuvos vežamės silkės (olandiška silkė rūgšti), šakotį, lietuviškus saldainius, mamų gamintus konservus.

PASKUI SKRAJOJANTĮ OLANDĄ

Pasakoja Rūta Rouws

Rūta ištekėjo už olando Arno, čia augina 2 vaikus – Gabrielių ir Rafael

Pažintis su Arnu

Su Arnu susipažinau Lietuvoje. Iškart užsimezgė šilti santykiai, po kelių mėnesių aš jau buvau Olandijoje. Apsuko man galvą tas skrajojantis olandas. Arnas iš pradžių sakė, kad svajoja gyventi Lietuvoje, jam patiko lietuvių būdas, gamta. Aš pritariau, nes neįsivaizdavau savo gyvenimo be šeimos Lietuvoje, be draugų. Nusprendėme gyventi Lietuvoje, radome olandų įmonę, kuri norėjo čia investuoti į verslą. Lietuvoje išgyvenome 2,5 metų. Verslas sekėsi puikiai, kol neužgriuvo krizė.

Nemokėjome suktis su „juodais“ pinigais, taigi mūsų produktai klientams buvo per brangūs, teko išvykti. Nusprendėme traukti į vyro šalį, nors prieš tai svajojome apie Skandinavijos šalis arba Šveicariją. Pabijojome ir dabar gailimės. Jei širdis kur traukia, reikia siekti tikslo. Vykome į Olandiją dėl to, kad Arnas olandas, dėl kalbos, dėl darbo, tikėjome, kad bus lengviau įsitvirtinti. Olandijoje mes jau 2 metai. Viskas čia kaip ir gerai, Arnas turi gerą darbą, gyvename šalia jūros, savo butuke, bet esame ne savo kailyje. Ir toliau siekiame savo svajonės – išvykti, atrasti savo tikruosius namus.

Antroji Kinija

Olandija man iškart patiko viskuo, tik trūko gamtos, erdvės. Nyderlandai dar vadinami antrąja Kinija – čia apie 17 mln. žmonių, šalis yra viena iš tankiausiai apgyvendintų Europoje.

Nusipirkome butuką kurortiniame miestelyje. Rajonas pastatyta prieš 3 metus, viskas nauja, švaru, be galo tvarkinga, šalia – gėlių laukai. Name 8 butai, čia vadinami apartamentais, 3 šeimos vyresnio amžiaus, likusieji – jaunos poros. Visi kaimynai be vaikų, tik mūsų šeima – su dviem. Jaunos poros Olandijoje neskuba susilaukti vaikų, kai kurios – išvis neplanuoja jų turėti.

Tai mane stebina. Jaučiuosi čia puikiai, išskyrus tai, kad labai trūksta draugų, draugių. Gintarė (kurios pasakojimą skaitėte pirmiau manojo) gyvena toli, bet kartą per savaitę stengiamės susitikti.

Olandai mane stebino ir tebestebina atviru bendravimu, noru padėti, pagarba imigrantams. Aš kalbu angliškai, niekada, niekur neturėjau problemų dėl kalbos, vaikų darželyje, mokykloje, parduotuvėje, ligoninėje – visose įstaigose visi kalba angliškai, ir senyvo amžiaus žmonės, ir vaikai.

Vaikelio laukimas

Pirmąjį sūnų gimdžiau Lietuvoje (apie tai papasakosiu vėliau, kad galėtumėte palyginti), o antro laukiausi Olandijoje.

Vaikelio laukimas šioje šalyje – visiems didžiulis džiaugsmas. Visi sveikina dėl nėštumo. Nėščias moteris prižiūri valstybinė įstaiga Verloskundigen praktijk (VP). Nuoširdūs komplimentai šiai įstaigai! Gražus pastatas šalia vaikų darželio, gelių laukuose. Pasitinkdami pasiūlo kavos, arbatos, maloniai bendrauja. Visada vykome visa šeima. Didžiulis dėmesys buvo skiriamas vyrui ir vaikui. Arno medikai klausdavo, kaip jis jaučiasi, duodavo patarimų. Gabrieliui irgi buvo rodomas išskirtinis dėmesys: žaidimų kampelis, obuolių sultys ir aišku – šypsenos, šypsenos, šypsenos. Į įstaigą nėščia moteris gali skambinti bet kuriuo paros metu. Teko ir man kelis kartus kreiptis, gavau aiškų, tikslų, atsakymą, tai labai nuramina. Darbuotojai aplanko ir kelis kartus po gimdymo. Jie turi išskirtinius, mažus, spalvotus kompiuteriukus. Atvykę į namus, atsidaro kompiuteriuką ir mato visą informaciją apie gimdyvę (suvestą šeimos gydytojo ir iš ligoninės) – viskas paprasta ir aišku. Maloni smulkmena.

Žmonės, dirbantys VP, priima gimdymus ir namuose. Olandijoje tai labai populiaru. Teko lankytis nėštukių susitikimuose baseine. Dauguma mamų svajojo apie gimdymą namuose. Kodėl? Namie jauku, šeima šalia. Aš negalėjau apie tai svajoti, nes buvau ruošiama antrai cezario operacijai.

Tai nėštumas. Tai normalu

Kadangi ruošiausi cezario operacijai, atsisveikinau su VP 36 savaitę. Visą priežiūrą perėmė ligoninė. Vizitai ligoninėje irgi buvo malonūs, be jokios įtampos, dažniausiai lankėmės visi trys. Kartu klausydavomės vaiko širdelės, Gabrielius visada suklusęs, kaip zuikutis įtempęs ausytes, sakydavo – čia mano sesutė. Teko lankytis ir pas anesteziologą. Tai labai padėjo pasiruošti operacijai – man viską išaiškino apie spinalinę nejautrą, o demonstravo tai ant stuburo muliažo.

Ligoninėje visi maloniai su manimi bendravo angliškai, iškart „persijungdavo“, kai pasakydavau, kad olandiškai kalbu nekaip. Žavėjo jų pozityvus mąstymas. Į visus mano skundus olandų gydytojai atsakydavo šypsodamiesi ir stebuklingu žodeliu „normalu“. Paskutiniais mėnesiais pradėjau jaustis prastai, priaugau daug svorio, dusino, ypač naktimis. Nuvykusi į ligoninę vis sakydavau, kad jaučiuosi prastai, bet atsakymas būdavo vienintelis – tai normalu. Tad ir pripratome prie to žodelio reikšmės. Juk tai nėštumas, tai normalu. Žinoma, jei yra reali problema, jei reikia išsamaus tyrimo, tada žiūri rimtai, o į kasdieniškus nėštukių pagraudenimus nekreipia dėmesio.

Vieno vizito metu, vėlai vakare paprašiau, kad leistų apžiūrėti patalpas, kur būsiu po gimdymo. Paaiškinau, kad esu iš kitos šalies, niekada nebuvusi Olandijos ligoninėje, noriu susipažinti. Buvome visi trys. Lietuviškai nerimavau, kad trukdome darbą, kaip čia mus sutiks, visą šeimyną, tačiau mus priėmė kaip brangiausius svečius. Ginekologijos skyriaus administratorė atsistojo, su visais pasisveikino, padavė ranką Gabrieliui (Olandijoje visada visur sveikinasi ir su vaiku, paduoda ranką arba pašnekina). Kava, arbata, limonadas, nuostabu! Darbuotoja aprodė palatas, viską nuodugniai išaiškino. Tik operacinės neaplankėme, o gaila. Gal jeigu būčiau pamačiusi iš anksto, nebūtų paskui buvę tiek emocijų.

Operacija su komentarais

Išaušo ilgai laukta diena, vykome tarsi į parduotuvę nusipirkti kūdikėlio.

Nežinau, kaip kitos išgyvena tą jausmą, kai operacija planuota, bet man buvo be galo keista. Gabrielių gimdžiau apie 19 valandų, tad Rafaelio atėjimas į šį pasaulį buvo lengvas, visai be skausmo. Susikroviau lagaminus, Gabrielių nuvedėme į darželį ir išvykome. Už pusvalandžio mus pakvietė pasiruošti. Palata skirta 4 asmenims, lovos atskirtos užtraukomomis užuolaidomis. Mums atvykus į palatą, ten operacijos laukė kita mamytė. Kol mane paruošė operacijai, ją išoperavo, už 20 min. įėjo naujai iškeptas tėvelis, rankose – mažas stebukliukas. Apsiverkiau. Viskas atrodė taip greitai.

Mane įvežė į operacinę, išgaravo visa mano stiprybė, susikaupimas. Nesitikėjau pamatyti tokio kambario. Operacinėje buvo apie 10 medikų, visi kažką dirbo, ruošėsi. Aplink visokie kompiuteriukai, lempos, visur pypsi. Atrodė taip rimta. Man ir Lietuvoje buvo atlikta cezario operacija, bet ten viskas atrodė paprasčiau.

Pravirkau nuo įtampos. Atejo anesteziologas. Suprato, kad mane reikės raminti, tad pradejo pokštauti. Sako: „Bijai ar ne? Girdėjau, kad Lietuvoje storos adatos, nebijok, pas mus plonesnės“. Labai gerai, kai žmonės laiku ir vietoje pajuokauja!

Anesteziologas visą operaciją buvo kartu, mane juokino, klausinėjo. Pagelbėjo Arno buvimas šalia, kalbėjomės, nuslūgo įtampa. Anestezilogas nuosekliai pasakojo, kas šiuo metu vyksta: „Dabar nustumia tavo žarnas, dabar pjauna“. Nelabai malonu buvo klausytis, bet žinojimas, kas su tavimi daroma, padeda geriau jaustis. Baigiantis operacijai anesteziologas pasakė, kad dabar jau išims kūdikį: „Ar norite tai pamatyti?“ Nežinau kodėl, bet sušukau – ne! O anesteziologas labai ramiai atsakė: „Reikia!“ (nuskambėjo kaip „Nada, Fiedia, nada!“). Ir pakėlė mano galvą! Bijojau išvysti visą save atidarą. Prisimenu ir tuos kvapus, kurie kėlė man siaubą, ne visi žmonės gali tai pakelti… brrr. Visos operacijos metu viena sesutė viską fotografavo, prisipažinsiu, man nėra malonu žiūrėti tas nuotraukas.

Tėvelis su Rafaeliu buvo palydėtas į kitą palatą. Arnas visą laiką, kol laukė manęs, glaudė ir šildė mažiuką prie savęs. Mane išvežė į pooperacinę palatą. Viena sesutė pripūtė didžiulį balioną, užrašė Rafaelio vardą, prisegė man prie lovos. Smulkmena, bet tuoj pat pralinksmina. Labai greit mane palydėjo į kitą aukštą pas šeimyną, kur laukė alkanas Rafaelis ir laimingas tėtis!

Visą laiką kūdikis buvo su mumis, nė minutei jis nebuvo išneštas.

Vaišės po operacijos

Ligoninėje po vaikelio gimimo patiekiami Muisjai. Olandijoje yra tokia tradicija – gimus berniukui valgomi mėlyni Blauwe Muisjes, o mergaitei gimus – rožiniai Rose Muisjes. Ant džiūvėsėlio tepamas sviestas, ant jo užbarstomi tie Muisjai.

Gabrieliaus krikštynos vyko Lietuvoje, taigi buvo patiekiami ir Muisjai, ir žemaitiški patiekalai. Lietuviai atsivėpę kramtė tuos Muisjus, olandai spjaudėsi nuo cibulynės, o cepelinai patiko visiems.

Palatoje gulėjome dvi pacientės. Sesutės nuolatos buvo šalia, labai retai kada buvome vienos, jos zujo aplink, tai sauskelnes pakeist, tai mums arbatėlės ar vandenelio atnešt. Ypatingas dėmesys 2 pirmas paras ir vaikui, ir mamai – net pagalvėmis apkamšo. Stebino mane ir tai, kad kitą dieną po operacijos mane visą prausė lovoje.

Atsisveikinau su personalu apsiašarojusi, buvau be galo dėkinga už suteiktą dėmesį. Kai grįžome namo, prie durų mūsų jau laukė sesutė iš Kraamzorg (tai kompanija, kuri aptarnauja mamytes po gimdymo). Sesutės pslaugos įeina į draudimą, nereikia nieko mokėti.

Namuose pirmas dienas daug lankytojų. Aplanko šeimos gydytojas, sesutės, aišku, ir giminaičiai. Olandijoje yra tradicija kuo skubiau aplankyti mažylį ir mamą. Iš pradžių atrodė baisu! Kaimynai, giminės! Bet kai žmonės supratingi, ateina ne „pabaliavoti“ ar pavalgyti, o pasidžiaugti vaikučiu pusvalandukui, tai labai malonu ir visai nevargina.

Gimdymas Lietuvoje – košmaras

Pasakojau labai smulkiai – norėjosi, kad skaitytojos palygintų olandišką gimdymą su Lietuvos ligonių aptarnavimu. Man gimdyms Lietuvoje asociavosi su košmaru. Gyvenau vidutinio dydžio miestelyje, lankiausi pas ginekologą nustatyta tvarka.

Arnas visada ir visur mane lydėjo, tad sulaukė didžiulo susidomėjimo. Mat prie ginekologo durų visada sėdėdavo vienas tarp moterų, o šios jį nužiūrinėdavo keistais žvilgsniais. Ginekologo kabinete irgi nebuvo laukiamas, į jį žiurėjo galvodami „hm, užsinietis, ir ko jis čia atsivilko?“. Arnas labai bendraujantis žmogus, vis kalbindavo ginekologą, bandė laidyti juokelius, tik nelabai sekėsi.

Ginekologas buvo rimtas vyras ir nesišypsodavo. O sesutė be nuotaikos būdavo visada – vis susiraukusi, nepatenkinta. Ji man sukeldavo didžiausią stresą, jai vis atrodė neaiški paskutinių mėnesinių pirmoji diena, o kai matuodavo mano pilvuką, jausdavausi (pasakysiu žemaitiškai) „kap kiaulė skerdemoi matoijama“. Arnui sakiau – čia tokia sistema, tokie žmones, nieko nepakeisi. Jis stengėsi ieškoti išieties, klausinėjome draugų, pažįstamų – kur kas gimdė, radome didesniame mieste gydytoją, aišku – viskas nelegaliai, mokėjome pinigus. Arnui tai buvo didžiulė naujiena, bet juk ko nepadarysi dėl vaikelio, reikėjo „tepti“. Su nauja gydytoja viskas vyko sklandžiai, bet pati vizitų atmosfera buvo slogi. Reikia laukti, kol gydytoja atsilaisvins, nueiti pataliukais, apsižvalgyti, kad niekas nematytų iki kito kabineto. Apžiūros vyko vakarais, dažniausiai Arnas likdavo už durų, pakibęs ties radiatoriais.

Atvažiavau į ligoninę, kai sąrėmiai jau buvo įsisiūbavę. Priėmimo skyriuje pasitiko tikrai ne linksmai. Arną išvarė už durų, labai nuliūdau. Kentėjau didžiuliua skausmus, todėl atsiklaupiau ant žemės, nes taip darant namuose man palengvėdavo.

Buvau aprėkta, kad čia ne bažnyčia, klauptis nereikia! Liepė pildyti visokias anketas, o aš iš skausmo viską pamiršau. Vis kartojau, kad esu susitarusi su ginekologe, bet joms buvo vienodai, svarbu popieriai taisyklingai užpildyti. Lietuvoje tikriausiai dar nesuprantamas dalykas, kad paciento buklė priklauso nuo to, kaip jis jaučiasi psichologiškai. Pamačiusi tarpdury laukiančią mano gydytoją nutirpau iš laimės! Kol su manimi buvo mano „samdyta“ daktarė, jaučiausi gerose rankose. Kankinausi 19 valandų. Kaklelis buvo atsidaręs visiškai, bet vaikelis, pasak gydytojos, neslinko lauk. Buvo nutarta daryti operaciją. Tada Arnui, pamenu, paliepiau: „Tepk ir kuo riebiau, duok ir tam, ir tam“.

Po operacijos davė man vaikelį pabučiuoti ir išnešė. Guliu viena, tyla, kojų nejaučiu. Guodžiau save – juk aš ne miške, civilizuotame pasaulyje, juk pasikeis ta pamaina ir ateis kas nors. O! Girdžiu kažkas ateina! Suškau: „Labas vakaras, aš čia guliu!“. Praslinko du šešėliai ir tiek. Graudu. Nežinau, kiek ten išgulėjau, kol mane nuvežė į palatą. Visa drebėjau, judėjo visas kūnas. Prašiau dar kuo nors mane apkloti, bet sesutė liepė nusiraminti, nes drebėti po gimdymo normalu. Mano mama (medikė) suprato, kad čia kažkas ne taip, atidengė užklotus, pamatė – visur kraujas! Pasirodo, iškrito kateteris. Visų sesučių prašiau, kad atneštų vaikelį, atsakė – tokia tvarka, vaikelis stebimas, kai jis gerai jausis, bus atvežtas.

Žinojau, kad kuo greičiau reikia iš čia nešdintis, todėl stengiausi kuo daugiau judėti, grečiau sustiprėti. Arną šokiravo tualetai, jis vis sakydavo – juk čia ligoninė, kaip taip gali būti? Baisu buvo užsikrėsti. Kartą paprašiau, kad pakeistų užvalkalą, nes visas buvo nusėtas įsisenėjusiomis kraujo dėmėmis, bet sesutė pasakė, kad nekeis, nes visi tokie. Vėliau viena draugė mane paprotino, kad turėjau savo patalynę vežtis. Galėčiau dar daug pripasakoti tų mažų situacijų, kuriose jautėmės sutrikę, atrodė, tik viena išeitis – grečiau dingti iš to pragaro.

Lietuva ir Olandija – nesulyginamos

Prašėte palyginti tas dvi šalis. Bet tai nepalyginama. Skirtingos šalių istorijos, žmonės, gyvenimo būdai – viskas. Pirmiausia skiriasi žmonių požiūris į darbą. Kiek teko sutikti olandų, jie visi kalba, kaip svarbu dirbti mėgstamą darbą. Labai daug dėmesio skiriama profesijai pasirinkti. Ir tikrai ne nuo pinigų tas pasirinkimas priklauso, patikėkite. Nemanau, kad seselės susiverčia milijonus, o dirba su didžiule meile.

Skirtinga mano gimdymų patirtis parodo, kaip skiriasi olandų ir lietuvių mąstymas, kultūra. Lietuviai nepratę aiškinti, viskas labai miglota, paslaptinga. Olandijoje atgavau pasitikėjimą gydytojais, nes jie stengiasi labai daug kalbėtis su pacientu, aiškiai parodo, kad tu pats esi labai atsakingas už savo ir vaikų sveikatą. Gydytojai 5 kartus jau baigiantis pokalbiui paklausia, ar viskas aišku, ar dar yra klausimų, atsiprašo, kad nepakankamai gerai kalba angliškai.

Daugelyje situacijų Olandijoje nesijaučiu imigrantė, jaučiu olandų pagarbą ir supratimą, net užuojauą, kad mano šeima taip toli. Olandai stebina mane savo išprusimu, ypač vaikai (visi laisvai kalba angliškai). Beveik visi sutikti olandai žino, kur yra Lietuva.

Parengė Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“