Prieš penkiolika metų atvirai kalbėti apie tai, kad įsivaikino, sutikdavo nedaugelis. Vilnietė Ana Chocianovič buvo vieną tokių – pamačiusi mūsų žurnale anketą, kad ieškome įsivaikinusių šeimų, paskambino.
Jai atrodė svarbu dalintis savo patirtimi su kitais, išsklaidyti kai kuriuos mitus apie įsivaikinimą. Tarkime, kad biurokratiniai procesai užtrunka metų metus, arba visi įvaikinti vaikai yra sunkiai auklėjami.
Tada, prieš 15 metų, Ana su vyru Igoriu augino įvaikintą berniuką Arsenijų. Po mūsų interviu praėjus porai metų, įsivaikino ir antrą vaiką – Lidiją.
Dabar abu vaikai jau paaugliai. O su Ana kalbamės apie jų šeimos nueitą įvaikinimo kelią – nuo kūdikystės iki paauglystės.
Gauti paskolą būstui sunkiau, nei įvaikinti
Mūsų istorija prasidėjo nuo to, kad jauna susirgau onkologine liga ir po gydymosi žinojau, kad nebegalėsiu susilaukti vaikų. O vaikų mūsų šeima labai norėjo. Buvo visokių minčių – gal vaikelį gali pagimdyti surogatinė motina? Bet paskui nusprendėme tos minties atsisakyti. Lietuvoje tuo metu nebuvo reglamentuota teisinė šio proceso pusė. Nežinau, kaip yra dabar. Nusprendėme savo energiją ir finansus skirti vaikui, kuris jau atėjęs į šį pasaulį, bet tikriesiems tėvams nereikalingas. Buvome girdėję, kad susitvarkyti visus dokumentus ir gauti vaiką įvaikinimui yra labai ilgas ir painus kelias. Bet patikėkite – gauti būsto paskolą banke ne ką paprasčiau! Mes buvome nurodę tik vienintelį kriterijų – kad vaikas nesirgtų psichinėmis ligomis. Visa kita – jo lytis, akių spalva ar amžius nebuvo svarbu. Mums surinkus pažymas ir užpildžius dokumentus, gana greitai gavome žinią, kad siūlomas 1,2 metukų berniukas. 2004 metais mes ir įsivaikinome Arsenijų.
Kai paaugo, Arsenijus, o paskui ir Lidutė, prieš miegą prašydavo pasekti tikrą istoriją apie tai, kaip mes juos suradome kūdikių namuose. Kaip atrodė mūsų pirmasis sutikimas, ką mes veikėme ir apie ką kalbėjome. Vaikams tos istorijos buvo be galo svarbios, pasakodami turėdavome kartoti tuos pačius žodžius, tą pačią įvykių seką.
Realybėje pirmieji susitikimai su mums siūlomais vaikais nebuvo kažkokie romantiški ar pažymėti lemties ženklu.
Būsimieji įtėviai negali rinktis vaiko – jie gali tik atsisakyti to, kuris siūlomas. Pamenu, su vyru važiuodami į pirmąjį pasimatymą su Arsenijumi, kalbėjome, kad ne taip ir svarbu, koks tas vaikas, – jei tik nebus iš karto „atmetimo reakcijos“, vaikelį ir imsime. Puikių auklėtojų dėka tas pirmasis pasimatymas įvyko gana jaukiai, natūraliai, Arsenijus dar nekalbėjo, bet prisiglaudė man prie šono. Kaip ir visiems kūdikių namų vaikams, jam trūko fizinio kontakto su tėvais. Paskui išėjome į kiemą pasivaikščioti. Toks paprastas ir niekuo neypatingas buvo mūsų pirmasis susitikimas, po kurio grįžome su vyru apsisprendę įsivaikinti mums siūlomą berniuką.
Ar tikrai įvaikinti vaikai „sunkūs“?
Pirmoji patirtis buvo teigiama – nuostabus vaikas! Mus stebino, kaip pusantrų metukų dar neturintis vaikas gali būti toks savarankiškas, pats mokėti valgyti, rengtis. Aišku, visokių problemų buvo, bet juk ir biologiniai vaikai kartais serga ar neklauso. Mums labai padėjo seneliai – tiek mano, tiek Igorio tėvai. Nors specialistai mums sakė, kad Arsenijus po kūdikių namų turėtų lengvai adaptuotis darželyje, į jį leisti neskubėjome. Dvejus su puse metų jį namuose augino seneliai. Ir Arsenijui buvo labai gerai! Jis mielai sugrįžo į kūdikystę ir leidosi lepinamas, nešiojamas, myluojamas.
Tarsi atsigriebė už tą laiką, kai nebuvo pakankamai mylimas.
Lidija į mūsų šeimą pateko vyresnė – 2,5 metukų. Tuomet Arsenijui buvo penkeri, jis tapo vyresniuoju broliu. Dukrytė namuose su seneliais pabuvo apie metus. Paskui labai lengvai priprato darželyje, kaip ir buvo sakę psichologai.
Tiesa apie įvaikinimą – svarbiausia
Visi specialistai pataria neslėpti nuo vaiko fakto, kad yra įvaikintas. Kuo anksčiau jis tai sužino, tuo natūraliau priima tikrovę. Galų gale Lietuva maža šalis, visada gali atsirasti „gerų“ dėdžių ir tetų, kurie pasakys vaikui tą žinią. Paprasčiau, kai pasakai tai pats ir iš karto. Dabar mūsų vaikams paauglystės metas, kai tenka susidurti su nelengvais asmenybės virsmo pokyčiais, tad visiškai nereikia papildomų problemų. Jie įvaikinimo faktą jau yra seniai suvokę ir priėmę. Ir nuo visuomenės neslėpėme, kad mūsų vaikai – įvaikinti. Giminės, kaimynai tai žinojo nuo pirmų dienų. Kai esi atviras, ir aplinkiniai tave priima pozityviai. Na, gal tik kartą viena močiutė pasakė, kad nenorėtų, kad jos anūkai bendrautų su mūsų vaikais. Ne tai ne, apsisuki ir eini toliau.
Lidutė maža mėgdavo net pabrėžti, kad ji yra įvaikinta. Galbūt tai atrodydavo kaip išskirtinis bruožas. Buvo toks nutikimas: pradinėse klasėse mokytojai ji pasakė, kad jeigu gaus blogus pažymius, mes neva grąžinsime atgal į vaikų namus. Mokytoja pasikvietė mus pokalbio, ar tikrai mūsų šeimoje sklando tokios kalbos. Žinoma, tai buvo netiesa.
Manau, šiais laikais, kai aktyviai veikia Vaiko teisų apsaugos tarnybos, vien pokalbio su mokytoja būtų neužtekę. Bet tada viskas pasibaigė gana paprastai: su mokytoja nutarėme, kad manipuliuodama savo įvaikinimo faktu, mergytė nori būti įdomesnė kitiems.
Ar lengva išmokti būti tėvais
Dabar juokaudama pasakoju, kad, parsivežus į namus Arsenijų, trečią dieną mane buvo ištikusi pogimdyvinė depresija.
Viskas įvyko taip staiga – tu supranti, kad taip bus visada. Neišsimiegi vieną, antrą, trečią naktį. Vaikas verkia, ir tu žinai, kad mamai paėmus ant rankų turėtų nurimti, bet jis verkia toliau. Negali nuraminti, nežinai, kas yra. Imi kaltinti save, kad nesi tikra mama, nejauti prigimtinio ryšio su vaiku. Mane labai palaikė ir ramino visi artimieji. Sakė, kad gimus vaikui visos mamos išgyvena panašius jausmus, tai normalu. Ir tikrai – po poros mėnesių mes jau žinojome, kada reikia vaiką raminti nešiojant, kada tiesiog apklostyti lovytėje, o kada galima apsimesti, kad negirdime. Mes mokėmės būti mama ir tėčiu, o jis mokėsi būti mūsų vaiku.
O paskui visa šeima mokėmės būti dar vieno vaiko tėvais. Mokėmės gyventi nebe trise, o keturiese. Kai Arsenijui buvo beveik penkeri, ėmėme kalbėti, kad jis turės broliuką arba sesutę. Mūsų su vyru planuose visada buvo ne vienturtis, o du arba trys vaikai. Kol buvo tvarkomi įvaikinimo dokumentai, su Arsenijumi daug kalbėjome apie naują jo, kaip vyresniojo brolio, vaidmenį. Rodėme Lidutės nuotraukas. Ir jis sesutę priėmė gana draugiškai, bet nuolat tikrindavo, ar jis mums toks pat svarbus, kaip buvo iki šiol. Jei vienas atsisėsdavo ant kelių, būtinai turėdavo atsisėsti ir kitas. Jei vienam skaitydavai knygutę, būtinai savąją knygutę atnešdavo ir antrasis.
Manau, kad kiekvieni metai, praleisti valdiškuose namuose, vaiko širdyje palieka vis gilesnius pėdsakus. Arsenijų paėmėme vos vyresnį nei metukų, Lidutę – dvejų su puse. Vaikas jau turi sukaupęs nemažai „valdiškos“ patirties.
Kūdikių namai nėra darželis, kur ryte mamos palieka savo vaikus, vakare juos pasiima. Jie ten auga be mamos ir tampa kažkokiais instituciniais vaikais, kurių net kvapas ne naminis, o valdiškas.
Kuo vyresnis vaikas, tuo ilgiau reikia šeimoje „atšildyti“. Be to, kūdikių namuose paliekami ne studenčių vaikai, kaip anksčiau mėgdavo sakyti, o vaikai iš nesėkmingų, socialiai pažeidžiamų šeimų. Kai kurie jų emociškai šaltesni, nelinkę atvirauti ir prisirišti. Kai kurie – perdėto jautrumo ir emocionalumo. Man iš pradžių atrodydavo keista, kad Lidutė vakare pasako labanakt ir nueina miegoti. Natūraliai lauktum, kad vaikas ateis prisiglausti, apsikabinti, o čia viso to nėra.
Kada sunkiausia?
Su Arsenijumi mums sunkiausia buvo mokyklos pradžia. Jis nuo pat pirmų dienų nepamėgo mokyklos. Sunkiai sekasi mokslai ir iki šiol, bet dabar jau dešimtoje klasėje, netrukus galės pasirinkti kokią nors specialybę profesinėje mokykloje. Kaip ir daugumą dabartinių vaikų, jį domina kompiuteriai, ieškosime, kur geriausia būtų studijuoti toliau.
Pirmieji metai mokykloje galbūt mus ir atšaldė nuo noro pasiimti dar vieną vaiką. Arsenijui reikėjo daug padėti, kartu ruošėme namų darbus, sėdėdavome vakarais. Nežinau, ar dabar elgčiausi taip pat, bet tada mums atrodė, kad tiesiog privalome jį išmokyti skaityti ir rašyti. Jis turi dėmesio sutrikimo sindromą, dar disleksiją, todėl mokytojai kartais nežinodavo, kaip su juo dirbti. Dauguma įsivaizduoja, kad dėmesio sutrikimas būdingas tik judriems, nenustygstantiems vaikams. Mūsų Arsenijus ramus, bet jam buvo sunku susikaupti. Jei kas nors klasėje numetė ant grindų pieštuką, berniukas jau seks tą pieštuką, o ne mokytojos mintį.
Lidijai mokslai sekasi geriau, ji klasėje pagal mokymosi rezultatus kažkur apie viduriuką. Dukra lanko aikido, kurį laiką mokėsi ir muzikos mokykloje, nes turi gerą klausą. Tačiau muzikos mokyklai neužteko kantrybės, ne jos charakteriui valandų valandas šlifuoti grojimo techniką. Lidijai sudėtingiau negu Arsenijus išgyveno paauglystę. Man buvo šioks toks šokas, nes pati savo paauglystę išgyvenau ramiau, be tokių sukrėtimų. Dabar, kai Lidijai 14 metų, paauglystės audros jau praeityje.
Mūsų vaikai – normalūs paaugliai, ir jei yra kokių problemų, supranti, kad jie nėra vieninteliai, kurie su jomis susiduria.
Auksinis šeimos laikas
Kai vaikai buvo maži, mėgdavome su jais žaisti – nuo įvairiausių stalo žaidimų iki lego konstruktorių. Dabar jie tokio amžiaus, kai vienas sėdi prie kompiuterio, kitas su ausinėmis. Bet stengiamės kartu leisti atostogas. Mėgstame keliauti po Europą automobiliu, nakvoti kempinguose. Važiuojant būna puiki proga išsikalbėti. Kartais klausome mūsų su vyru mėgstamos muzikos, kartais įjungiame jų išrinktas dainas. Kol buvo mažesni, kartu klausydavome audioknygų ir net spektaklių vaikams. Kai kas sako – koks čia bendravimas automobilyje? O mums tai pats geriausias bendravimo laikas, nes esi toli nuo savo įprastų vietų ir rutinos. Niekur nereikia skubėti, visi ramūs, visus mus jungia kelionė. Kartais iš pokalbių išplaukia labai netikėtų ir įdomių temų ir minčių!
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2019 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 sausio 24 dieną.
