„Siaubingai, bet žavingai“, – taip jaučiuosi aš, viešumoje pasirodžiusi su trim vaikais – ketverių Nojumi, pustrečių Eimantu ir pusantrų Simonu.
Emocijas sauganti spinta
Paprašyta papasakoti Eimanto globos istoriją, tai ruošiausi padaryti ne sykį. Vis prisėsdavau prie kompiuterio, parašydavau kelis sakinius ir vėl pasitraukdavau. Tai padaryti nelengva. Ne dėl to, kad trūksta laiko ar trukdo vaikai. Ne. Tiesiog viduje yra kažkokia didžiules emocijas sauganti spinta su spyna, kurios vis nepavyksta atrakinti…
Pasakoti apie iš Kūdikių namų parsivežtą Eimantą reikia arba viską, arba nieko. O tai padaryti tikrai sunku. Juolab kad jausmai, bendraujant su juo, pasikeičia šimtą kartų per dieną. Išgyveni viską – nuo begalinės meilės iki neapykantos… Įvertinant tai, kad tokioje svyruojančių jausmų būsenoje gyveni nuolat, reikia pripažinti, jog esi per kelis žingsnius nuo, vaizdžiai sakant, beprotybės.
Susitikimas su Eimantu
Eimantas mūsų namuose atsirado netikėtai. To su vyru iš anksto neplanavome, nesvarstėme. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės.
Mat dirbdama žurnaliste dažnai išgirstu apie tai, ką žmonės planuoja ar organizuoja. Kartą ėmiau interviu iš verslininkės Ingos Budrienės, kuri pasakojo apie sumanymą pakrikštyti Kūdikių namuose augančius vaikus. Paklausiau, kaip ji atrinko krikštatėviais tapsiančias šeimas. Inga pabrėžė, kad atlikti katalikišką apeigą kviečiami patikimi, nuoširdūs žmonės, kurių daugelį ji pažįsta asmeniškai.
Spontaniškai kilo mintis pasisiūlyti sudalyvauti krikštynose. Inga Budrienė tam pritarė. Neprieštaravo ir mano vyras Vaidas.
Krikšto drabužėlius ir vienodas dovanas visiems dešimt krikšto vaikų nupirko Inga Budrienė ir jos vadovaujamo moterų klubo narės. Apie tai, kokį vaiką krikštysime, nieko nežinojome iki pat ceremonijos. Mums, tiesą pasakius, tai ir nebuvo svarbu.
Kai prieš pat ceremoniją užsukome į bažnyčios kleboniją, sulaukėme priekaištų, jog nežinome, kas mūsų krikšto vaikas. Kunigo pagalbininkas pradėjo impulsyviai kilnoti vaikų gimimo liudijimus ir klausti, kas kurio krikštatėviai – tuos duomenis jis turėjo įrašyti registracijos knygoje.
Paėmiau arčiausiai gulėjusį dokumentą ir pasakiau, jog esu jo savininko krikšto mama. Tai buvo dvimečio Eimanto gimimo liudijimas. Su berniuku susipažinome bažnyčioje. Visos ceremonijos metu jis buvo ramus, šypsojosi. Su vaiku susidraugavome labai greitai.
Grįžę namo apie ceremoniją nekalbėjome. Atsibudau neįprastai anksti ryte supratusi, jog išsimiegoti negalėsiu dėl nuolat galvoje besisukančių minčių apie Eimantą. Vaidas irgi atrodė pavargęs. Prasitarė, kad krikštynos ir vaikas jam paliko gilų įspūdį. Be žodžių supratau, kad Eimantas turi apsigyventi mūsų šeimoje.
Nuo sausio mėnesio su Eimantu susitikdavome beveik kiekvieną savaitgalį. Jis gerai sutarė su kitais dviem mūsų vaikais – 4 metų Nojumi ir 1 metukų Simonu.
Emocijos keisis
Norėdami pradėti globoti vaiką, privalėjome baigti specialius kursus. Mums pasisekė, kad grupė susirinko vasarį, todėl ilgai laukti kursų pradžios nereikėjo. Kursų metu buvo surengti keli socialinių darbuotojų vizitai į mūsų namus. Pildėme anketas, psichologinį testą. Gavę palankų įvertinimą iš globos kursus rengusios komisijos, už mėnesio sulaukėme ir teismo posėdžio, kuriame oficialiai buvome paskirti Eimanto globėjais.
Globos pradžia tikrai sudėtinga. Ne fiziškai ar finansiškai, o emociškai. Ypač kai turi savų vaikų, kuriuos matai ir augini nuo pirmos jų gyvenimo dienos.
Nors gali skambėti keistai, bet išdrįsiu pasakyti – vaikų globos namų auklėtiniai pripratę prie individualaus dėmesio, todėl nuolat jo reikalauja ir jaučiasi esą išskirtiniai. Tai nesunku pastebėti net ir bendraujant su nedideliais vaikais. Neretai pastebime, kad Eimantas gudrauja, jei Vaidas ar aš apkabiname Nojų ar Simoną. Jis lyg niekur nieko užsiropščia ant kelių ir „laisvą vietą“ užima taip, kad niekas kitas greta tėvų netilptų… Na, o jei kuris vaikas įsigudrina prisigretinti, Eimantas pradeda isteriškai verkti.
Manau, kad tokie dalykai po pusmečio ar metų išsispręs. Galbūt todėl ir sutikau papasakoti Eimanto globos istoriją – juk vėliau, kai viskas bus gerai, pamiršime ką išgyvenome. O išgyvenimų tikrai yra daug. Ir ne pačių geriausių. Kartais su pavydu stebime kaip Ingos Budrienės norimas globoti Mantukas nei iš šio nei iš to pribėga prie globėjos, pavadina ją „mama“ ir apkabina. Jis nesėdi greta Ingos Budrienės, o žaidžia su vaikais.
Tuo tarpu Eimantas elgiasi priešingai – su vaikais jam neįdomu, apkabinimo nesulauksi.
Nebendrauti su aplinkiniais
Nemažai neigiamų emocijų mums sukelia ir aplinkiniai. Pamatę mane su trim vaikais, jie teiraujasi, kaip čia taip greit suspėjau tiek pagimdyti, o sužinoję, kad Eimantas yra iš Kūdikių namų, automatiškai paplonina balsą ir ima jo klausinėti: „Eimantuk, gal valgyti nori?“, „Eimantuk, ko toks liūdnas?“. O berniukas to tik ir telaukia. Papučia lūpytes, išspaudžia ašarytę ir gauna saldainį ar bandelę. Jau nusibodo visiems aiškinti, kad Eimantui labai pasisekė, kad jis auga ne Kūdikių namuose, o šeimoje, kuri juo rūpinasi. Kodėl žmonės gaili tų, kuriems nuskilo? Kodėl nesirūpina tais, kurie liko be tėvų šilumos?
Panašiai būna ir vaikų gimtadieniuose. Visi, sužinoję, iš kur yra Eimantas, pradeda kreiptis į jį malonybiniais žodeliais ir vietoje vieno įdeda tris torto gabalus… Bet juk jis toks pats kaip kiti vaikai? Juk jo be saiko nemaitiname tortais, neišskiriame iš kitų mažylių…
Nusprendžiau daugiau nepasakoti apie Eimanto kilmę. Tie, kurie žino tegu žino. Bet pakaks iš vaiko daryti stabą. Nemanau, kad tokio gailesčio sulaukiantis mažas žmogutis sugebės jį tinkamai įvertinti. O gal pripratęs būti įvykių centre nieko nebenorės daryti pats? Juk juo nuolat kas nors pasirūpina… Jei ne vienas žmogus, tai kitas…
Mano sprendimas, regis, buvo teisingas. Tris dienas jau niekam nepasakoju apie Eimantą ir visi sutiktieji į jį reaguoja taip, kaip į bet kurį kitą vaiką.
Truputį palengvėjo… Dabar supratau, kodėl globėjų kursuose užsiminta apie tai, kad šeimoje apsigyvenusio vaiko bent pusmetį niekam nereikia rodyti. Patikėkite, aplinkiniai nelabai supranta, kaip savo dirbtiniu švelnumu gali pakenkti vaikui ir sudraskyti Jums širdį.
Dabar Eimantas būna su manimi ir namuose, ir darbe. Nuo to tikrai ramiau visiems.
Eimantas ir vaikai
Eimantas ne itin linkęs bendrauti su vaikais. Mat, nuo gimimo augęs didelėje „kompanijoje“, jis stengiasi padaryti viską, kad tik nebūtų su Simonu ir Nojumi. Berniukas iš kailio neriasi bandydamas atsisėsti tėčiui ant kelių. Na o tai pamatę jo įbroliai nepraleis progos „atkeršyti“ tėvų dėmesį „vagiančiam“ Eimantui: Nojus jį nuolat bara, o mažai kalbantis Simonas sveria žaislą ir meta į „priešą“.
Po tokių kautynių vakare norisi tylos ir ramybės. Deja, jos nepavyksta rasti iki pat to momento, kai vaikai užmiega.
Neseniai paskambinusi socialinė darbuotoja, ateisianti patikrinti, kaip Eimantas gyvena, subarė mane, kad neleisčiau Simonui jo skriausti. Aš pasiteiravau, kaip galėčiau išaiškinti pusantrų metų vaikui tokius dalykus. Deja, man buvo paaiškinta tik tiek: „Pasakykite Simonui, kad negalima“. Na aš nemanau, jog tai padės, bet dar sykį pabandysiu… Juk Nojus ir Simonas kovoja už savas teises ir jiems nė motais, kad Eimantas augo be tėvų, jam trūksta šilumos…
Neišskirti Eimanto iš kitų vaikų sunku net mums. Juk išskirtinis dėmesys bei palepinimas irgi yra jo išskyrimas, kitoniškumo pademonstravimas.
Aš tą suprantu puikiai, todėl iš paskutiniųjų bandau sudaryti vienodas sąlygas visiems vaikams. Net nepaisant to, kas iki šiol dėmesio turėjo, o kas ne. Kitaip neišeina. Nes teks nuskriausti Nojų ir Simoną. O to daryti man, jų mamai, nesinori. Žinoma, gali kilti klausimas: „O kam tada imti vaiką iš vaikų namų?“. Na, šis klausimas geras, bet mūsų atžvilgiu – pavėluotas. Sunku viską paaiškinti tiems, kurie su vaikų namų atžalomis susidūrė tik per televiziją, „Nomedos akciją“ ar kartą per gyvenimą. Tam, kad suprastumėte apie ką kalbu, reikia su be tėvų globos likusiu ir institucijoje augusiu mažyliu būti nuolat.
Šią akimirką mano nuomonė tokia – globoti vaikus turėtų jų neturinčios arba savus užauginusios šeimos.
Eimantas ir maistas
Eimantas patirtą dėmesio stygių bando kompensuoti ir prašydamas maisto. Vaikas visiškai nesupranta, ką reiškia žodžiai – „nori“, „nenori“, „patinka“, „mėgsti“. Į bet kokį klausimą jis atsako linksėdamas galvą. Tad paklausęs „Ar nori valgyti?“, visuomet išgirsi tą patį atsakymą, patvirtinamą galvos linksėjimu. Eimantą būtų įmanoma permaitinti. Juolab kad jis niekuomet neatsisako maisto. Net tuomet, kai nesukramtytą valgį laiko burnoje.
Sakoma, kad rajumas yra būdingas augantiems vaikų namuose. O mums, juos globojantiems, svarbu nepervertinti vaiko valgumo ir laukti momento, kai jis supras, jog maisto kaupti žanduose visai nebūtina.
Spręsti turite teisę
Jūsų namuose vaikas iš vaikų namų gali apsigyventi keliais atvejais: jei jį globojate laikinai, nuolatos ar įsivaikinate.
Laikina globa taikoma tais atvejais, kai socialiniai darbuotojai tikisi jį sugrąžinti į biologinę šeimą. Nuolatinė globa skiriama tiems mažyliams, kurių tėvų valdžia neterminuotai į juos apribota teismo nutartimi. Ši vaiko auginimo forma nuo įvaikinimo skiriasi keliais aspektais. Įvaikinus tėvų neprižiūrimą atžalą, ji tampa Jūsų. Įvaikinusios šeimos duomenys slepiami nuo vaiko tėvų. Pastarieji nei dabar, nei ateityje negalės mažylio susigrąžinti. Socialiniai darbuotojai įtėvių šeimos nekontroliuoja, jos nelanko.
Mes pasirinkome Eimantą globoti, o ne įvaikinti dėl kelių priežasčių. Pirma, norisi, jog socialiniai darbuotojai jį lankytų ir sunkiais momentais patartų, kaip elgtis. Įtėviai tokios privilegijos neturi. Jie problemas spręs patys, taip, kaip išmanys.
Antra svarbi priežastis buvo ta, jog nesinorėjo per prievartą tapti Eimanto tėvais. Mes esame jo krikštatėviai, todėl katalikų tikėjimas mus įpareigoja rūpintis krikšto vaiku, augančiu be tėvų. Mes neprivalome jam jų atstoti. Bet aprūpinti dėmesiu, šiluma ir galimybėmis galime.
Trečia priežastis – juridinė. Mano ir Vaido tėvai vertėsi sunkiai, todėl mudviem sukūrus šeimą, finansiškai prie jos gerovės prisidėti negalėjo. O mums norisi, kad Simonas ir Nojus turėtų į ką atsiremti. Tad, dalinti tai, kas jiems priklauso, į tris dalis, būtų neteisinga. Eimantas, kaip globojamas vaikas, sulaukęs pilnametystės, pretenduos į valstybės paramą, jam bus lengviau patekti į mokymo įstaigas. Šių privilegijų iš vaiko atimti nesinori.
Reziumė
Pabandžiau bent kažkiek atverti širdį ir papasakoti, kokios mintys mus šiuo metu kankina. Žinau, kad suprantantieji tai ir nesuprantantieji pasidalins apylygiai. Bet ar tai svarbu? Galbūt šis tekstas bus atsakymas į klausimus tiems, kurie jau daug metų galvoja apie vaiko globą ir nežino, kokie sunkumai jų laukia.
Mano patarimas toks – jei turite savų mažų vaikų, palaukite, kol jie ūgtels. Na o jei vis dėlto nutarėte ryžtis sudėtingam žingsniui, stenkitės mažylio neišskirti iš kitų vaikų, nedemonstruokite jam perdėto dėmesio ir apsaugokite nuo „rūpestingų“ tetų ir dėdžių.
Kristina
„Mamos žurnalas“
