Kasmetinis mokyklinukų tėvų galvosūkis – kokią kuprinę išrinkti savo atžalai? Ar tos, kurios madingos, kartu ir ergonomiškos? O dydis? Kieta nugarėlė ar paminkštinimas? Apie tai, kaip mokyklinė kuprinė veikia jaunųjų moksleivių nugaras ir laikyseną bei kaip išsirinkti tą, kuri patiktų ir vaikui, ir tėvams klausiame „Hila“ Reabilitacijos ir sporto medicinos centro kineziterapeutės Domantės Lyškutės.
Kokia yra toji ideali kuprinė?
Pasirinkti kuprinę – ne tokia ir paprasta užduotis. Vaikų laikysenos sutrikimų ir skoliozės gydyme besispecializuojanti kineziterapeutė įspėja, kad netinkamas pasirinkimas gali turėti tiesioginės įtakos vaiko laikysenai: „Netinkamai parinkta ar per sunki kuprinė gali pakeisti vaiko kūno svorio centrą, dėl to laikui bėgant vystosi laikysenos pokyčiai ir net nugaros, kaklo skausmai“.
Anot D. Lyškutės, kuprinė turėtų sverti ne daugiau kaip 10–15 proc. vaiko kūno svorio. Renkantis taip pat svarbu atkreipti dėmesį ir į petnešas – geriausia, kad jos būtų paminkštintos. Beje, ir nešiojama kuprinė turėtų būti ant abiejų pečių, ne vieno.
„Dažnai paaugliai renkasi nešioti kuprinę ant vieno peties, taip norėdami pritapti prie bendraamžių. Tačiau toks įprotis keičia laikyseną: pakyla vienas petys, atsiranda netolygumas, kuris ilgainiui tampa problema,“ – aiškina kineziterapeutė.
Ji taip pat pabrėžia, kad kuprinė neturėtų kabėti žemiau juosmens, o sunkiausi daiktai turi būti dedami arčiausiai nugaros. Pradinukams naudingi papildomi priekyje susegami dirželiai, nes padeda kuprinei geriau priglusti prie kūno ir apsaugo nuo nereikalingos įtampos stuburo srityje.
Net ir nedideli pokyčiai gali turėti rimtų pasekmių
Šeimos gydytojai vaikų laikysenos sutrikimus nustato daugeliui mokyklinio amžiaus vaikų. Kineziterapeutė pabrėžia, kad gydytojo rekomendacijų tėvai neturėtų ignoruoti.
„Iki 16 metų vaikų ir paauglių skeletas aktyviai formuojasi, minkštieji audiniai yra elastingesni ir plastiškai prisitaiko prie korekcinių intervencijų arba krūvių. Todėl su tokio amžiaus paauglių laikysena dirbti efektyviausia, – teigia kineziterapeutė D. Lyškutė. – Nuo maždaug 16 metų vaiko audiniai ima standėti, jų elastingumas mažėja, todėl korekcijos tampa lėtesnės ir sudėtingesnės. Pokyčiai vis dar įmanomi, bet jų mastas jau būna gerokai mažesnis.“
Pasak jos, laikysenos pokyčiai kartais nepastebimi, nes vyksta palaipsniui. Tėvams gali atrodyti, kad viskas gerai, tačiau gydytojas pastebi net mažus pakitimus. Būtent todėl kasmetinės vaikų sveikatos patikros yra labai svarbios.
Laikysenai įtakos turi sėdėjimas ir judėjimo stoka
Nors kuprinė yra svarbus faktorius, kineziterapeutė pabrėžia, kad laikysenos problemos dažnai kyla ir dėl netinkamo gyvenimo būdo. Mat vaikai daug sėdi prie kompiuterio, naršo telefone, jų kaklas palinkęs į priekį, tokiu būdu atsiranda hiperkifozė – krūtininės dalies išlinkimas į nugarinę pusę, arba nuo seno liaudiškai vadinama ,,kupra”.
Kineziterapeutė D. Lyškutė atkreipia dėmesį, jog nepakankamas fizinis aktyvumas lemia raumenų disbalansą, o tai savo ruožtu daro įtaką stuburo padėčiai: „Svarbu stiprinti liemens, pečių juostos, sėdmenų raumenis. Visiems tėvams rekomenduočiau skatinti aktyvų vaikų judėjimą dar iki prasidedant mokyklai“.
Dauguma laikysenos sutrikimų koreguojami
Kinezierapeutė pabrėžia, kad dauguma vaikų laikysenos sutrikimų yra koreguojami, ypač jei pradedama anksti. Funkcinė skoliozė, atsirandanti dėl raumenų disbalanso ar netaisyklingų įpročių, dažniausiai sėkmingai ištaisoma. Tačiau, kaip teigia specialistė, jei į pokyčius nereaguojama laiku, ji gali pereiti į struktūrinę – sudėtingesnę formą, kuriai gali prireikti įtvarų ar net chirurginio gydymo.
„Reabilitacijos sėkmė priklauso nuo reguliarumo ir nuoseklumo. Pirmieji teigiami laikysenos pokyčiai matomi po 6–12 savaičių. Bet jei vaikas nedaro pratimų reguliariai arba didžiąją dienos dalį praleidžia neergonomiškoje padėtyje, grįžtant prie senų įpročių, laikysena gali vėl pablogėti“, – atkreipia dėmesį kineziterapeutė.
Ji taip pat akcentuoja, kad reabilitacija turi būti individualizuota, atsižvelgiant į vaiko amžių, laikysenos tipą ir fizinį pasirengimą: „Vaikams reikia ne tik taisyklingų pratimų, bet ir motyvacijos. Kai tėvai patys sportuoja, prisijungia prie mankštos ar aktyvių veiklų, vaikai mato pavyzdį ir labiau įsitraukia“.
Susiję straipsniai
