Esu Donata – žmona, dukra, mama, krikšto mama, globėja, draugė… Ištekėjau anksti ir niekada to nesigailėjau. Šiandien turiu nuostabius suaugusius vaikus, kuriems nuo mažens buvo žinoma, kad, norint gerai gyventi, „arklio pasagą kalt reikia ne ant lauko durų, bet sau ant kojų“. Visą gyvenimą skiepijome vaikams pagarbos vienas kitam ir darbo svarbą.
Tą lemtingą dieną, kai reikėjo apsispręsti dėl globos, mano šeimai net abejonių nekilo, ar priimti mažuosius į mūsų namus – atsakymas buvo TAIP! „Jokių globos namų! Vietos namuose daug, tilpsime visi“, – buvo visų nuomonė. Ir žinote – toks atžalų atsakymas manęs nė kiek nenustebino. Labai džiaugiuosi savo vaikais, kad jie tą akimirką neliko abejingi svetimam skausmui ir sutiko ištiesti pagalbos ranką. Ne ką mažiau svarbi buvo ir vyro nuomonė. Jis darbe kasdien susiduria su įvairiomis žmonių gyvenimo istorijomis, todėl, sužinojęs, kad noriu pagelbėti giminių vaikams ir tapti jų globėja, neprieštaravo.
Atėjo diena, kai supratau, kad duoti yra lengviau nei imti. Ankščiau niekada negalvojau, kad yra tiek daug nelaimingų vaikų, kol bėda nepalietė mūsų giminės. Du berniukai nebegalėjo augti savo šeimoje, tuomet mūsų namai tapo jų namais. Nuo lemtingo sprendimo dienos jau prabėgo daugiau nei ketveri metai – vaikai priprato prie naujos aplinkos, aš – prie jų kasdienio buvimo šalia ir padidėjusio šeimos narių skaičiaus. Kasdien matau, kaip jie auga ir vyriškėja.
Per šį laiką begalę kartų bandžiau sau atsakyti į klausimus: Ar man patinka tai, ką aš darau? Ar mano darbas atneša naudos mūsų kraštui? Ar tai padaro kažkieno gyvenimą geresnį? Ir šiandien drąsiai sakau, jog į visus klausimus yra vienas atsakymas – TAIP.
Ar lengva auginti?! Ne! Bet kas žadėjo, kad bus lengva? Žmogų užauginti yra sunku, bet tikrai įmanoma. Dažnai girdime, jog „niekas niekam nieko neprivalo“. Nežinau, iš kur atsirado ši taip visų pamilta frazė, tačiau aš manau kitaip – jei tik gali – padėk, juk gimdami vaikai nepasirenka sau nei tėvų, nei namų. Gal šiandieniniai mūsų visų poelgiai ateityje išgelbės pasaulį, bet tai sužinosime tik vaikams užaugus.
Supratusi, koks geras jausmas padėti kitiems, vykstant pokyčiams vaikų globos srityje tapau pirmąją budinčia globotoja Širvintų rajone. Nuo to laiko mano namuose laikinai jau gyveno net devyni savo namų šilumos netekę mažyliai. Džiaugiuosi, kad kai kurie iš jų grįžo pas biologinius tėvus, o kiti surado sau naujus namus. Tapus globėja ir budinčia globotoja gyvenime iš esmės niekas nepasikeitė – tik rytinėje ir vakarinėje maldoje atsirado daugiau vardų, o namai prisipildė vaikiško juoko bei išdaigų. Kasdien reikia daugiau kantrybės, bet gaunama meilė ir žibančios vaikų akys viską atperka.
Esu labai dėkinga kiekvienam vaikui, kuris atvyko į mūsų šeimą – mes augome kartu su jais. Dėkoju ir jų tėveliams už nuostabius vaikus. Visada sakiau, kad nieko nėra svarbiau nei kraujo ryšys. Stiprūs žmonės ne tie, kurie gyvena teisingai, bet tie, kurie parklupę sugebėjo atsitiesti. Tvirtybės Jums! Linkiu, kad Jumis vaikai didžiuotųsi!
Mieli globėjai, plačiai atveriantys savo širdis ir namų duris, norėčiau prieš visus Jus žemai nusilenkti. Žinau, kaip nelengva kartais būna… Bet labai norėčiau palinkėti stiprybės, sveikatos ir vienybės! Būkite stebukladariais, keičiančiais vaikų likimus. Būkite ramybės uostas likimo nuskriaustiems mažyliams ir gyvenime Jums bus už tai padėkota. Ir patikėkite – dabar auginame žmones ne sau, o Lietuvai ir pasauliui. Visada atsiminkite, kad ranka, kuri supa lopšį, valdo pasaulį!
