Julija Briliova – dviejų dukrų mama. Vyriausiajai Tatjanai 30 metų, jaunėlei Anastasijai 15. Bet ji nuo karo į Lietuvą pabėgo ne tik su jomis, bet ir su penkiamečiu anūkėliu Makaru, kuris turi autizmo sutrikimą. O jei dar pridėsime tai, kad kartu keliavo du šunys ir dvi katės, galima tik įsivaizduoti, koks sudėtingas kelias laukė šios šeimos.
Ta baisi naktis, vasario 24-oji
Mes gyvenome Kijeve visi kartu viename bute – aš su jaunėle dukra Anastasija ir vyriausioji dukra Tatjana su sūneliu Makaru, mano anūkėliu. Taip mums buvo lengviau, nes Makaras turi sunkią negalią, jam pripažintas autizmas, jis visai nekalba.
Tą naktį, kai prasidėjo karas, mes pabudome nuo sprogimų garsų. Neatrodė panašu į naujametinius fejerverkus, nes drebėjo visi langų stiklai. Tiesiai virš mūsų namo didžiuliu garsu praskrido lėktuvas. Atbėgo išsigandusi Tatjana: „Mama, prasidėjo karas, mūsų miestą bombarduoja!“ Galvoje netilpo, tuoj įsijungėme televizorių, tikėjome gauti informacijos, ką mums daryti, ar bėgti slėptis, o jei taip, – tai kur? Televizija transliavo Ukrainos prezidento kreipimąsi, kad mūsų šalį užpuolė Rusijos federacija, prasidėjo karas. Tas kreipimasis vis būdavo kartojamas kas kelias valandas – taip televizoriaus tą naktį ir nebeišjungėme. Prisimenu savo savijautą – tuo pat metu išgyveni ir siaubą, ir neišvengiamybės nuojautą, ir begalinę baimę.
Sužinojome, kad oro pavojaus atveju turime eiti į artimiausią slėptuvę. Tik po geros paros pradėjo įsijungti sirenos, skelbiančios oro pavojų, o pirmąją parą tvyrojo chaosas, juk niekas nesirengė tokiems įvykiams. Kai po paros per visą miestą nugriaudėjo oro pavojaus sirenos, atrodė, tarsi žiūrėčiau savo vaikystės filmą apie Antrąjį pasaulinį karą. Dar po kiek laiko tarnybos pradėjo siųsti signalus ir į mobiliuosius telefonus, kad turime slėptis.
Matėme, kad daug žmonių išeina į gatves ir ieško slėptuvių. Neįsivaizdavome, kaip mūsų Makaras reaguos į uždarą patalpą, kurioje pilna nepažįstamų išsigandusių (o kartais dėl streso ir piktų) žmonių. O dar viena priežastis, kodėl vengėme bendros slėptuvės, – mūsų augintiniai. Iš pradžių turėjome savo šunį ir du katinus, o prasidėjus karui pažįstama mergina paprašė pagloboti ir jos prancūzų buldogiuką. Taigi du šunys ir du katinai – kas norės tokios kompanijos? Todėl nutarėme slėptis savo penkiaaukščio Chruščiovo laikų namo rūsyje. Žinoma, kad tas rūsys nebuvo pritaikytas būti slėptuve. Prasta ventiliacija, labai tvanku, siauras praėjimas. Suklojome ant žemės keletą pledų, kad Nastia ir Makaras galėtų atsigulti. Bet už tvankumą dar labiau gąsdino mintis, kad šitas rūsys neturi atsarginio išėjimo. Jei bomba pataikytų į namą, mes būtume palaidoti griuvėsiuose.
Taigi kitas naktis mes likdavome nakvoti savo bute, jį paruošę karui. Langus užklijavome plėvele, kad duždami stiklai nesužeistų žmonių ar gyvūnų, Prie kambario lango atrėmėme dvigulės lovos čiužinį – taip būdavo užstojama ir šviesa tamsiu paros metu. Kijevo gyventojams buvo nurodymas vakarais nedegti šviesos, kad šviečiantys langai netaptų nuoroda, kur mesti bombas. Kurį laiką gyvenome tamsoje, paskui įsigudrinome uždangstyti langus vakare, kad iš lauko nesimatytų mūsų lempos.
Dvi savaites mes nakvodavome savo vonioje. Vaikai – Nastia ir Makaras –guldavosi tiesiai į vonią, ten priklojome antklodžių. O mudvi su vyresniąja dukra ir gyvūnais atsiguldavome koridoriuje ant grindų. Gyvūnai buvo labai išsigandę, prisispaudę prie žemės. Mūsų biglis – medžioklinis šuo, labai jautrus garsams. Jis nuo sprogimų ištisai kaukė, gulėdavo prisiglaudęs man prie šono. O Makaras kokias tris naktis apskritai nemiegojo, nesuprasdamas, kas čia vyksta. Autistams vaikams labai svarbi įprasta rutina, dienos, ritmas. Staiga viskas pasikeitė. O mes net negalėjome jam paaiškinti, kas vyksta, nes jis nekalba. Bandėme pasakoti, aiškinti, nes vaikas patyrė didžiulį stresą.
Aš, kaip mama, turėjau būti stipriausia, neparodyti savo sutrikimo. Nors kartais apimdavo siaubas. Kiekvieną naktį prieš užmigdama mintyse atsisveikindavau su savo artimaisiais, nes nežinojau, ar ryte dar būsime gyvi. Tvirčiausiai laikėsi paauglė Nastia. Ji sakė: „Mama, tu nesinervink, jei išgyvensime, tai viskas bus gerai“.
Gyvenimas mieste, kuriame vyksta karas
Jau antrą karo dieną prasidėjo problemos dėl parduotuvių. Nors parduotuvės atsidarydavo septintą ryto, jau šeštą susidarydavo eilės iš dviejų–trijų šimtų žmonių. Mūsų anūkas, kaip ir dauguma autistiškų žmonių, maitinasi labai siauru racionu. Be to, jis netoleruoja laktozės, jam reikia specialių košių. Susikooperavome su kaimynais tikrindami apylinkės parduotuves. Kas rado mėsos, kas duonos… Produktus pardavinėjo limituotai, pavyzdžiui, duonos galėjai nusipirkti tik 1 kepalą vienam žmogui. Būdavo ir taip – atstovi eilėje valandą ir prasideda oro pavojus, turi bėgti į artimiausią slėptuvę slėptis. Jei anksčiau apsipirkimas užimdavo valandą, tai prasidėjus karui – keturias ir daugiau. O tuo metu dar oro pavojus, kareiviai ragina palikti eiles ir eiti slėptis į slėptuves.
Mieste nebuvo vietos, kurioje galėtum jaustis saugus. Buvo kolaborantų, teroristų, kurie ženklindavo miesto objektus aviaciniam bombardavimui. Namai sudarė savo savanoriškus patrulių būrius, kurie budėdavo naktimis ir gaudydavo teroristus. Prie mūsų namo išdavikai pažymėjo vieną medį šviesą atspindinčiais dažais, kad naktį matytųsi, kur mesti bombą. Patruliuojantys vyrai tą medį nupjovė…
Po miestą nuolat važinėjo karinė technika, ir kai tu supranti, kad ji išvažiavo ne paradui, jausmas, pakertantis kojas.
Nors buvo labai neramu, pirmas dienas mes nesiruošėme bėgti, nes neįsivaizdavau, kaip su autistu vaiku tai padaryti. Bet po dviejų savaičių, kai negali normaliai nei miegoti, nei valgyti dėl nuolatinio streso, nes vis galvoji, kad tuoj ant tavo namo nukris bomba, pasiryžome.
Kelionė į Lietuvą – penkias paras
Internetu radome žmogų, kuris sutiko mūsų kompaniją pavežti iki Rovno, o paskui – iki Lenkijos sienos. Kelią iš Kijevo nuolat apšaudė, buvo labai baisu, atrodė, kad važiuojame per minų lauką, gal tuoj į mus pataikys? Kur bėgsime, nežinojome, supratome tik viena, kad ta šalis turi būti netolima, nes Makaras ilgos kelionės nebūtų atlaikęs. Ir vėl visagalis feisbukas – kreipiausi pagalbos, kur galėtume prisiglausti, ir atsiliepė Amerikoje gyvenanti moteris, kad Lietuvoje, Kretingoje, ji gali išnuomoti mums butą. O kelionės į Lietuvą metu man parašė ir lietuvė fotomenininkė Vėtrė Antanavičiūtė, pati auginanti autistą vaiką. Ji tapo tarsi mūsų šeimos globėja, patarėja.
Sunkiausia buvo pereiti Ukrainos–Lenkijos sieną. Tai turėjome padaryti išlipę iš mašinos, pėsčiomis. Buvo šalta, Makarą pakaitomis nešėme – tai jo mama, tai aš. Už pavadėlių ėjo šunys, specialiose rankinėse nešėme katinus. Didžiąją dalį mūsų mantos sudarė Makaro daiktai – sauskelnės ir jam pritaikytas maistas. Patys turėjome tik tai, kas ant mūsų, net drabužių pamaina į lagaminus jau nebetilpo. Pasienyje praleidome 8 valandas. Makaras verkė, jis įpratęs valgyti iš buteliuko, o ten šaltyje nebuvo kur pašildyti maistelio, jis išalko. Galų gale kirtome sieną, pabėgėliams skirtoje palapinėje sušilome, pakeitėme vaikui sauskelnes, pavalgėme, pašėrėme savo gyvūnus. Kažkokia gera moteris mums Krokuvoje rezervavo viešbučio kambarį. Į Krokuvą atvažiavome naktį ir kritome kaip negyvi… Ryte supratome, kad fiziškai neturime jėgų atsikelti. Paprašėme, kad leistų kambaryje likti dar vieną parą. Visi buvome pervargę, Makaras išsekintas panikos atakų dėl viso to, kas vyksta.
Neįsivaizdavau, kaip jis sės į pilną autobusą žmonių, vykstančių į Lietuvą. Ir vėl kažkokia likimo apvaizda – atsirado tuščias autobusas, grįžtantis pristatęs paramą. Taigi į Lietuvą riedėjome tik mūsų šeima ir gyvūnai.
Vilniuje mus globoti apsiėmusi Vėtrė pakvietė į savo namus, pavalgydino, paskui nuvežė į stotį, kur traukiniu galų gale turėjome pasiekti galutinį tikslą – Kretingą.
Po penkių kelionės parų galų gale atsidūrėme laikinuose savo namuose. Toks jausmas, lyg tu žiūrėtum filmą, kuriame pats dalyvauji, bet tavo smegenys nesupranta, kad tu pats ir esi pagrindinis herojus. Žiūri tarsi iš šalies. Tu važiuoji, priimi kažkokius sprendimus, bet, kita vertus, ką tu gali spręsti, juk tu – niekas, tu aplinkybių auka, atsidūrusi kitos šalies teritorijoje. Nemokėjome lietuvių kalbos, neišmanėme jūsų šalies įstatymų. Jaučiausi kaip mažas vaikas, kurį tėvai paliko gatvėje ir pamiršo.
Sudėtinga buvo ir tai, kad pirmomis dienomis, kol nebuvome susitvarkę dokumentų, negalėjome naudotis pabėgėliams skiriama pagalba. O su mūsų atsivežtomis grivinomis čia viskas pasirodė labai brangu. Reikėjo pavalgyti patiems, pašerti gyvūnus.
Bet geri žmonės padėjo, dar tą patį vakarą atnešė produktų, sauskelnių vaikui, parūpino specialius tualetus gyvūnams, pašaro, vėliau veterinarinė klinika nemokamai paskiepijo ir „sučipavo“. Kiekvieną dieną mus aplankydavo po 2–3 žmones, klausdavo, ko mums reikia. Atnešė buitinės chemijos, reikalingiausių higienos daiktų.
Lyg ir jautėmės pabėgę nuo karo, bet karas kažkur vis dar lindėjo mūsų galvose. Pamenu, kaip kartą ėjome per Kretingą ir kažkas paleido petardą. Kritome visi ant žemės… O paskui balandžio mėnesį netoli esančiame poligone prasidėjo pratybos. Mes juk lietuviškai nemokame, nežinome, kas čia vyksta. Vėl apėmė siaubas, kad karas jau ir čia, tik vietiniai paaiškino ir nuramino.
Vaikai jau adaptavosi
Kad ir kaip būtų keista, lengviausiai Lietuvoje adaptavosi Makaras. Po poros ramių dienų jis irgi nurimo, pradėjo normaliai valgyti. O Nastia pradėjo lankyti lietuvišką mokyklą Kretingoje. Jai buvo didelis stresas, nes po patirtos psichologinės traumos sekė ne lengvesnė užduotis pritapti prie lietuviškai kalbančių bendraklasių, suspėti mokytis ir pagal lietuvišką, ir pagal ukrainietišką programą tiesiogiai internetu. Ją ilgai kamavo miego sutrikimai – užmigusi pabusdavo ir klausdavo, ar nereikia bėgti?
Kretingoje mes praleidome porą mėnesių. O tada ryžomės važiuoti į Vilnių, kuriame tikėjomės susirasti darbo. Buvau girdėjusi, kad Makaras galėtų gauti pagalbos asociacijoje „Lietaus vaikai“. Esame labai dėkingi žmonėms, kurie Vilniaus centre sutiko išnuomoti 3 kambarių butą mums ir gyvūnams. Juk ne visi nori priimti nuomininkus su augintiniais. Dabar abi su vyresniąja dukra Tania radome darbą valymo įmonėje ir esame labai laimingos, kad galime pačios mokėti už būsto nuomą. O Makarui tvarkome dokumentus, kad gautų specialistų pagalbos specializuotame darželyje. Mums labai palengvės, kai dalį dienos Makaras praleis darželyje, pratinsis socializuotis, bendrauti, o mes galėsime dirbti.
O paauglė Nastia šiemet Vilniuje įstojo į kolegiją mokytis kirpėjos profesijos. Ji svajoja tapti ir tatuiruočių meistre, tad paraleliai mokosi ir to. Ji nurimo, susirado draugų ukrainiečių, gyvena kaip visi jos amžiaus jaunuoliai ir, manau, jaučiasi laiminga, galėdama realizuoti savo svajonę.
Esu dėkinga likimui, kad Lietuvoje sutikau autistus vaikus auginančių šeimų, kurios labai gerai mus supranta ir padeda čia įsitvirtinti. Artimiausiai bendrauju su daug mums padėjusiu Robertu, su fotomenininke Vėtre kartais atvirai pasikalbame, kad pasibaigus karui ir norėsiu, ir bijosiu grįžti į Ukrainą. Sugriauti lengva, o viską atstatyti prireiks dešimtmečių. Ir žmonių psichika po karo bus sužalota, bet kokia stresinė situacija galės išvesti iš pusiausvyros. Kai žmogus ilgą laiką patiria didžiulį stresą, jis keičiasi.
Kol kas mūsų namai Kijeve nesugriauti. Kas mėnesį savo draugei karo gydytojai siunčiu pinigų, kad sumokėtų komunalinius mokesčius, apžiūrėtų butą, ar ten viskas gerai. Norisi turėti bent teorinę galimybę grįžti į savo namus.
Gyvendama Lietuvoje supratau, kad kiekvieną dieną reikia priimti kaip dovaną. Tapau atlaidesnė, daugiau visko leidžiu paauglei dukrai. Kažko nori – imkim ir darykim tai dabar. Čia išmokau ramybės, lietuviai ramesnio temperamento, jūs niekur neskubate, nesijaudinate dėl rytojaus problemų. Bus rytojus – bus ir sprendimas. Nepaisant to, kad čia irgi sutikau visokių žmonių, dauguma buvo geranoriški.
Mūsų šeimai Lietuvoje labai pasisekė, nes žmonės padėjo ir dabar padeda, jie atveria savo širdis.
Ginta Liaugminienė, Vėtrės Antanavičiūtės nuotraukos
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikai, pažinę karą“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų kovo 29 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
