Stresas patiriamas, kai žmogus (ar bet kuri gyva būtybė) išgyvena ką nors neigiamo arba jaučia grėsmę. Ir nesvarbu, ar ta grėsmė tikra, ar įsivaizduojama. Kasdieniame gyvenime vaikai ir suaugusieji išmoksta valdyti šiuos stresą sukeliančius veiksnius. Kūdikiai streso valdyti nemoka. Jiems būtina padėti. Kūdikiai valgo, miega, žaidžia. Kaip jie gali patirti stresą? Jei atsidurtume jų vietoje, suprastume, kad stresą keliančių situacijų kūdikio gyvenime labai daug.
Štai pagrindinės priežastys, dėl kurių kūdikis patiria stresą:
Jis yra visiškoje suaugusių malonėje, negali savarankiškai maitintis, judėti.
Dažnai jaučiasi nepatogiai dėl blogai užsegtų sauskelnių ar trinančių drabužėlių, šalčio, karščio, triukšmo.
Stresą kelia išgąstis, nuovargis, pajautimas, kad yra paliktas vienas.
Kūdikis jaudinasi, kai neranda akių kontakto su priėjusia mama ar tėčiu.
Patiria stresą ir baimę, kai šalia nėra artimųjų (mamos, tėčio, auklės – tų žmonių, šalia kurių jaučiasi saugus).
Reikia išmokti daug naujų dalykų ir prisitaikyti prie gyvenimo už gimdos ribų.
Pasikeičia aplinka arba ji pasidaro ne tokia, kaip visada (per daug šviesos, garsų), – streso hormonai kortizolis ir adrenalinas jautriai reaguoja į aplinkos dirgiklius.
Pasikeitę miego ir mitybos įpročiai, kol prie jų kūdikis pripranta, taip pat yra viena ir streso priežasčių.
Pirmasis signalas – verksmas
Kaip žinia, kūdikiai puikiai moka savo kalbą – verksmą. Tėvams tereikia išmokti šios kalbos žodyną.
Kai mažas kūdikis paliekamas vienas verkiantis ir staiga nutyla, manome, kad jis nurimo. Tačiau taip nėra – jis tiesiog taupo energiją, nes šalia nėra artimųjų, kurių aplinkoje jaučiasi saugus.
Ilgesnis verksmas arba verkimas dažniau nei įprastai rodo, kad kūdikis jaučia diskomfortą, stresą arba kad prasideda liga.
Verksmas mamos ar tėčio glėbyje, kai ruošiamasi maitinti, nėra verkimas dėl streso, veikiau dėl nekantrumo.
Stresą išduoda ne tik verksmas, bet ir žiovulys, žagsėjimas, čiaudėjimas, nekoordinuoti judesiai.
Ar stresas pavojingas?
Nuolatinis ar dažnai pasikartojantis stresas pavojingas kūdikiams, nes streso hormonas kortizolis turi įtakos smegenų vystymuisi, augimui ir būsimai emocinei brandai. Dažnas užsitęsęs stresas kūdikystėje gali turėti poveikį visam gyvenimui. Tyrimai parodė, kad jautrių, empatiškų tėvų kūdikiai gimsta turėdami labai žemą pradinį kortizolio kiekį.
Geriausias vaistas – ryšys
Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos galime padaryti, kad kūdikis patirtų mažiau streso, – sukurti su juo saugų ryšį. Sukurti saugų ryšį ir išvengti streso padeda:
Glamonėjimas. Didelės rizikos kūdikiai vystėsi normaliai, jei motinos ankstyvoje kūdikystėje juos daug glamonėjo ir lietė.
Maitinimas krūtimi (arba maitinimas iš buteliuko, skiriant dėmesį, susikaupus).
Greitas reagavimas į kūdikio verksmą.
Kūdikio kūno kalbos supratimas iš užuominų – net ir prisilietimai gali sukelti stresą, jei kūdikis jų nenori. Tyrimai patvirtina tėvų jautrumo ir reagavimo galią – gebėjimą „skaityti“ kūdikių užuominas ir laiku duoti jiems tai, ko jiems reikia.
Nešiojimas.
Švelni miego rutina, kai tėvai padeda mažyliui užmigti, nepalieka vieno kambaryje, kol neužmigs. Kūdikis turi jaustis saugus visą parą.
Kūdikio pavargimo požymių supratimas. Kartais net smagiausias žaidimas, kai jis per ilgai užsitęsia ir nuvargina, kelia stresą.
Savo nuotaikų korekcija: kai patys jaučiate stresą, neimkite kūdikio ant rankų, pirmiau nurimkite.
Fiziologinio streso kontrolė – tėvai gali padėti kūdikiams patirti mažiau streso dėl kasdienių stresinių veiksnių, tokių kaip maudymasis, susitikimas su nepažįstamais žmonėmis ar apsilankymas pas gydytoją.
9 žingsnių programa
Siūlykite daug fizinės meilės, bet atkreipkite dėmesį į tai, kas patinka ir kas nepatinka jūsų kūdikiui. Kūdikiai nori fizinio ryšio ir trokšta meilės bei dėmesio. Tyrimai įrodė, kad meilūs prisilietimai skatina smegenyse išsiskirti stresą mažinančias chemines medžiagas – oksitociną (vadinamąjį „meilės hormoną“) ir endogeninius opioidus (natūralias skausmą malšinančias medžiagas). Jie turi raminamąjį poveikį ir padeda sustabdyti kortizolio gamybą.
Nors fizinė meilė yra puikus streso malšinimo būdas, atminkite – kartais kūdikiai neigiamai reaguoja į prisilietimą. Tyrimai rodo, kad dalis kūdikių nemėgsta lengvų glamonių pojūčio, jiems labiau patinka tvirtesni prisilietimai.
Atliekant tyrimus su naujagimiais, kūdikių kortizolio kiekis sumažėjo, kai juos glostė mama, kuri juos siūbavo, užmezgė akių kontaktą ir ramiai kalbėjo. Tačiau kai kūdikiai buvo glostomi tyliai – be siūbavimo ar akių kontakto, – pasigamino daugiau kortizolio.
Kitame tyrime mokslininkai stebėjo motinas ir kūdikius, kai jie žaidė kartu. Kūdikiai, kuriems buvo suteikta per didelė stimuliacija, turėjo didesnį kortizolio kiekį. Tai reiškia, kad kūdikiai neturi būti per daug stimuliuojami, o atidžiai stebimi, jų norai turi būti gerbiami.
Venkite tylos. Kalbėkite. Žiūrėkite kūdikiui į akis ir su juo kalbėkite – tai ramina, suteikia saugumo. Padėkite kūdikiui prisiminti tuos garsus, kuriuos jis girdėjo būdamas gimdoje. Kūdikiai pozityviausiai reaguoja į jiems pažįstamus garsus. Taip pat žinoma, kad kūdikius nuramina muzika.
Nežindykite kūdikio, jei esate paveikta streso, nes jis „užkrečiamas“. Motinos pienas kūdikiui irgi perduoda daug hormonų. Vienas iš jų – kortizolis, kuris, kaip žinote, yra streso hormonas. Kūdikių žarnyno receptoriai „paima“ šį hormoną ir siunčia signalus į smegenis. Tyrimai nustatė, kad žindomų kūdikių kraujyje kortizolio kiekis yra didesnis nei maitinamų mišiniu. Tai nereiškia, kad maitinimas mišiniais yra geresnis nei žindymas. Žindymo metu dėl fizinio kontakto kūdikiui perduodamas hormonas oksitocinas. Šis hormonas neutralizuoja kortizolio poveikį organizmui. Tačiau jeigu esate susinervinusi ir dirgli, geriau pamaitinti mišiniu, nes kortizolio jūsų piene bus per daug, – prisilietimų sužadintas oksitocinas nepajėgs jo neutralizuoti.
Žinokite, kad pirmi 3 mėnesiai yra ypač sunkūs kūdikiui. Tyrinėdami labai mažus kūdikius, mokslininkai aptiko, kad kūdikiai patiria ryškų kortizolio padidėjimą, kai susiduria su kažkuo, kas yra fiziškai baisu. Net žaidimas su įkyriu, nejautriu suaugusiuoju gali juos sujaudinti. Kūdikiai gali jausti fiziologinius streso simptomus: padidėjusį širdies susitraukimų dažnį, neigiamas emocijas, nerimą.
Pasaulinė kūdikių streso reaktyvumo ekspertė Megan Gunnar teigia, kad vyresni kūdikiai, kurie jau moka siųsti aiškius signalus, parodo – jie nori nuolat matyti tuos artimuosius, kurių elgesys yra raminantis.
Pirmaisiais mėnesiais kūdikiai turi susidoroti ir su miego sutrikimais. Kai kurie kūdikiai patiria nepaaiškinamus nepaguodžiamo verksmo priepuolius (žinomus kaip „kūdikių diegliai“). Visa tai tėvus varo į neviltį.
Artimieji turi neužmiršti, kad sunkūs pirmieji 3 kūdikio gyvenimo mėnesiai praeina. Jei atrodo, kad kūdikis patiria stresą, nepriimkite to asmeniškai. Neraminkite verkiančio kūdikio, jei patys esate nusinervinę. Tegul jus pakeičia kitas šeimos narys.
Mąstykite kaip kūdikis. Nelengva pamatyti dalykus iš kūdikio perspektyvos. Pabandykite prisiminti, kaip jautėtės, kai buvote priklausomi nuo kitų, pažeidžiami, negalėjote susikalbėti? Gal ligoninėje ar svetimoje šalyje. Jei tai prisiminsite, geriau suprasite kūdikio jausmus. Kad kūdikis patirtų kuo mažiau streso, iki smulkmenų apgalvokite kiekvieną procedūrą, kurioje dalyvauja mažylis.
Štai paprasta situacija. Mama laiko kūdikį vienoje rankoje, o kita ruošiasi jį maudyti. Belaukdamas nuogas kūdikis pajunta šaltį, o tai jam nemalonu. Kūdikis pravirksta ir spurda, todėl mamai sunku nulaikyti. Kai vanduo pagaliau paruoštas, mama nerangiai paleidžia kūdikį, panardindama jį į vandenį staigiau nei ketino. Atvėsusiam kūdikiui vanduo pasirodo per šiltas, ir jis rėkia iš pasipiktinimo. Tad viena klaida – leisti kūdikiui pajusti šaltį – gali sukelti daug nereikalingo streso ir kūdikiui, ir mamai.
Verta viską gerai apgalvoti, kad kūdikio priežiūra netaptų konfliktų serija.
Nenuvertinkite kūdikio gebėjimo nuskaityti jūsų neigiamas emocijas. Ar kūdikiai gali pasakyti, kada jų tėvai patiria stresą? Ar juos veikia mūsų emocijos? Įtampa šeimoje? Tyrimai rodo, kad taip. Kūdikiai – net naujagimiai – jautriai reaguoja į mūsų emocinius signalus, pavyzdžiui, patiria nerimą, kai jų globėjai į juos nereaguoja. Sulaukę 6 mėnesių, daugelis kūdikių gali atskirti laimingą ir piktą kūno kalbą.
Yra įrodymų, kad kūdikius paveikia tėvų konfliktai. Taigi suaugusiųjų streso valdymas – ieškant socialinės paramos ar kitų priemonių – gali turėti didelės įtakos kūdikio elgesiui ir gerovei.
Bendraukite su kūdikiu pagal „pokalbio su draugu“ modelį . Kaip ir fizinė meilė, draugiškas pokalbis ir užjaučianti kūno kalba gali paskatinti mūsų smegenis išskirti „geros savijautos“ chemines medžiagas, tokias kaip oksitocinas.
Tyrimai atskleidė, kad kūdikiams naudinga, kai elgiamės su jais, kaip su pokalbio partneriais, – pripažįstame jų jausmus, atsakome į numanomus klausimus ir siūlome jiems paramą, kai jie kenčia.
Verkia? Nuraminkite judėjimu. Tai sena išmintis, kurią palaiko šiuolaikinis mokslas: kūdikiams patinka, kai juos nešioja. Tai ramina labiau, nei būti nejudančio žmogaus glėbyje. Atlikdami daugybę eksperimentų, mokslininkai nustatė, kad kūdikių širdies susitraukimų dažnis buvo lėtesnis, kūno judesiai ir verksmas sumažėjo, kai juos laikė suaugęs žmogus, kuris vaikščiojo iš vienos vietos į kitą.
Būkite emociškai pasiekiami prieš miegą. Didžiąją žmonijos istorijos dalį mūsų protėviai miegojo arti savo kūdikių, o kūdikio išgyvenimas priklausė nuo buvimo šalia. Todėl neturėtume stebėtis, kad kūdikiai patiria stresą palikti vieni tamsoje. Yra įrodymų, kad tokioje situacijoje kūdikiams padidėja kortizolio kiekis – net jei jie buvo „išmokyti“ miegoti savo kambariuose ir yra gana tylūs. Kūdikiai, kurie daugiau savaičių miegojo tame pačiame kambaryje, kur ir tėvai, patyrė mažesnį kortizolio reaktyvumą.
Fizinis artumas naktį padeda kūdikiams reguliuoti savo streso reakciją visą dieną. Tačiau fizinis artumas nėra „viskas“. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad esminis veiksnys yra „emocinis prieinamumas prieš miegą“. Tyrėjai mano, kad esate „emociniai prieinamas“, jei atliekate šiuos veiksmus:
Naudojate tylias, raminančias procedūras, kad padėtumėte kūdikiui užmigti nakčiai.
Vengiate žaidimų ir pramogų, kai kūdikis yra mieguistas.
Laikotės miego rutinos be susierzinimo ir priešiškumo.
Nedelsdami (per minutę) reaguojate, kai kūdikis pravirko.
Nustatyta, kad emocinis prieinamumas prieš miegą padeda kūdikiams ilgiau miegoti naktį.
Susiję straipsniai
