Kamilės istorija prasidėjo prieš šešerius metus, kai dešimtmetė neteko vienintelio ja galinčio pasirūpinti žmogaus, labiausiai už viską mylimos mamytės, ir pateko į trumpalaikės globos įstaigą.
Tuo metu būsimi globėjai Ingrida ir Sergejus svarstė galimybę įsivaikinti ar globoti vaiką, galvodami, kad tai bus kūdikis. Bet atsitiko kitaip. Tu planuoji viena, o Dievas tau duoda kita, šiandien pasakoja jau šeštus metus globojanti Kamilę Ingrida.
Taigi, kaip atsitiko, kad Kamilė susirado naują mylinčią šeimą, saugius ir jaukius namus, o Ingridos ir Sergejaus šeima tapo laimingi, augindami Kamilę, kuri pateko į jų šeimą jau ne kūdikiško amžiaus?
Bet apie tai iš pradžių…
Kirpėja Ingrida, nuvykusi su drauge į Vilniaus rajono šeimos ir vaiko krizių centrą pradžiuginti vaikus naujomis šukuosenomis, tada net negalvojo, kad šita diena bus lemtinga jos šeimos ir Kamilės gyvenime.
Visi vaikai, kuklūs, tylūs, prašo tik šiek tiek pataisyti ir apkarpyti plaukų galiukus, o viena gražuolė atsisėda į fotelį ir sako: „Prašau, susuk man plaukus ir padaryk šukuoseną!“… Per visą šukuosenos darymo laiką Kamilė kaip pati tikriausia klientė drąsiai ir ryžtingai pasakojo Ingridai apie savo gyvenimą, apie mirusią mamą. Va nuo čia ir pradėjo megztis draugystės mazgeliai.
Ingrida su sutuoktiniu vis dažniau ėmė kviesti mergaitę į kiną, kavinę, pasisvečiuoti jų namuose. Kartą mergaitė pati tiesiai paklausė, ar kitą sekmadienį vėl pakvies. Žinoma, jie pakvietė.
2017 m. sutuoktiniai sulaukė skambučio iš Vaiko teisių apsaugos institucijos. Laikas, skirtas buvimui trumpalaikės globos įstaigoje, baigėsi, aštuonerių metų vaiko niekas iš artimųjų nepriėmė globoti šeimoje. Kadangi šeima Kamilę dažnai kviesdavosi į svečius, būtent jiems buvo pasiūlyta priimti mergaitę į šeimą.
„Penktadienį vežame ją į vaikų namus“ – pranešė specialistai. Nedelsdami pasitarėme su vyru ir priėmėme sprendimą mergaitę globoti šeimoje. Sužinojus tokią naujieną Kamilės džiaugsmui nebuvo ribų, mergaitė džiaugėsi turėsianti dvi mamas, vieną, kuri danguje jai linki visko kuo geriausio, ir kitą, kuri pasak pačios Kamilės, myli bei rūpinasi ja.
Tuo metu globėjai pamiršo mintį globoti kūdikį, nes, atsiradus Kamilei, pasak globėjos, mūsų gyvenime nebeliko laiko nei poilsiui, nei nuoboduliui. Ji pripildė mūsų namus džiaugsmo. Ir nors, kaip ir kiekvienoje šeimoje, kartais būna linksmų, kartais liūdnesnių akimirkų, mūsų gyvenimas yra laimingas, o tai mums padovanojo Kamilė.
Iš tikrųjų tai ne mes dovanojame namus ir šilumą vaikui, o jis mums suteikia didžiausią laimę, sukuria namų harmoniją. Globodami vaiką nuolat mokomės, tobuliname save, stengiamės būti geresni. Kamilė mane motyvuoja visada būti geros formos ir eiti pasivaikščioti. „Turi būti jauna ir graži mama“, – sako mergaitė, o aš stengiuosi, – linksmai šypsodamasi prisipažįsta Ingrida.
