Birželio 11 dieną, visai netikėtai ir kur kas per anksti, 33 nėštumo savaitę, į pasaulį atkeliavo Danas, kuris tapo brangiausiu žmogumi mano gyvenime.
Taip prasideda mamos Samantos pasakojimas,
Vaikutis buvo planuotas ir labai laukiamas. Kai buvau 26 metų, teko išgirsti, kad turiu priešvėžinę gimdos kaklelio stadiją. Buvo atliktos dvi operacijos, sutrumpintas gimdos kaklelis (gimdos kaklelio koonizacija). Gydytojas pasakė, kad, esant tokiems gimdos kaklelio pakitimams, turėčiau ilgai nedelsti „vaikų klausimais“. Iš jo žodžių suvokiau, kad jei noriu būti mama, nereikėtų laukti kelerių metų.
***
Praėjus daugiau nei metams po atliktų operacijų pradėjau lauktis, nuo šios žinios aš tiesiog SKRAIDŽIAU. Nėštumo pradžia buvo puiki – jokių pykinimų, blogos savijautos požymių. Vyras mane lydėdavo į vizitus pas ginekologę, vasario mėnesį sužinojome, kad laukiamės berniuko. Tai buvo nuostabu, kadangi sūnaus labai norėjome.
Esu statutinė pareigūnė, darbas su žmonėmis neišvengiamas, o atsižvelgiant į tai, kad vasario mėnesio pabaigoje Lietuvoje pradėjo ryškėti Covid-19 požymiai, nutarėme, kad man saugiau likti namuose ir daugiau nebedirbti. Nuo kovo 16 dienos, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, prasidėjo mano atostogos (jas buvau prikaupusi už dvejus metus).
Labai save saugojau, išeidavau tik pavedžioti šunį, nesilankiau jokiose parduotuvėse, vengėme svečių. Buvau nusiteikusi, kad taip ramiai iki liepos mėnesio pabaigos ar rugpjūčio pradžios lauksime savo berniuko.
***
Tačiau ramybė tęsėsi neilgai. Artėjant 5 nėštumo mėnesiui, prasidėjo kraujavimas. Kadangi buvo karantinas, nebuvo lengva pakliūti į gydymo įstaigas apžiūrai. Kraujavimas buvo siejamas su anksčiau atlikta gimdos kaklelio koonizacija, tačiau papildomas stebėjimas nebuvo skirtas.
Nuo tada mano ramybė tapo nebe ramybė. Kraujavimas nesiliovė, kaip ir nesiliovė mano skambučiai gydytojai su klausimu „ar tai normalu?“.
Gydytoja nematė reikalo mane nuodugniau stebėti, tad prasidėjo mano kelionės į Klaipėdos universitetinės ligoninės gimdymo namų priėmimo skyrių.
29 nėštumo savaitę buvo nutarta subrandinti vaikui plaučius, jeigu jis gimtų per anksti.
***
Apie neišnešiotus naujagimius nežinojau nieko, nebuvau susidūrusi savo aplinkoje. Visa, ką buvau girdėjusi ir mačiusi, tai nebent reportažas per kokią TV laidą ir pasvarstymas „kaip tikriausiai baisu tokį mažą vaiką laikyti ant rankų, kaip gaila šių vaikų tėvų, nenorėčiau su tuo susidurti“. Apie tai, kad pati pagimdysiu ankstuką, niekuomet nebūčiau pagalvojusi ar patikėjusi.
***
Pasąmonėje su kiekviena nėštumo diena pradėjau vis labiau jausti, kad neišnešiosiu savo vaiko iki numatytos datos, kadangi kraujavimas nesiliovė, prasidėjo skausmai pilvo apačioje. Birželio 9 dieną grįžau iš stacionarinio gydymo namo, tačiau netrukus, birželio 11-ąją, vėl vykau į ligoninę, tik šįkart dėl bėgančių vandenų.
Su bėgančiais vandenimis valandą pralaukiau koridoriuje, kol mane apžiūrėjo gydytojas. Buvo pasakyta, kad dabar priiminėja gimdyves, o man nėra kur skubėti. Gydytojas pasakė, kad negimdau ir bent artimiausias 2 savaites negimdysiu. Mintyse sušukau: „Valio, dar dvi savaites pasaugosiu tave, mažyli“. Tačiau praėjus pusei valandos po šios apžiūros, prasidėjo didžiulis skausmas, kuris (kaip dabar žinau) yra sąrėmių skausmas.
***
Apžiūrėjo mane antrą kartą. Iki dabar mintyse skamba skyriaus vedėjos žodžiai: „Prasivėrimas 9 centimetrai, matau vaiko pakaušį, jūs gimdote“. Pamenu tik tai, kad susirinko pilnutėlė palata medicinos darbuotojų, gydytojų.
Mane nurengė, greitai paguldė ant gimdymo lovos ir liepė stumti. Pradėjau verkti ir kai akušerė paklausė, kodėl verkiu, atsakiau – aš kalta, nes nesugebėjau išnešioti savo berniuko.
Šis kaltės jausmas nepaleidžia iki šiol. Vis galvoju, ką dariau blogai, kad taip nutiko būtent man.
***
Gimdymo metu nejaučiau artimo žmogaus rankos, kurios taip reikėjo, tačiau jaučiau didelį gydytojų ir slaugytojų norą man padėti. Pamenu, kaip viena slaugytoja man glostė galvą, kita davė atsigerti, gydytojas skaičiavo laiką ir šaukė „stumiam“, o akušerė vadino mane šaunuole. Tai juk svetimi žmonės, bet tuo metu jie buvo tokie artimi ir reikalingi.
Kaip viskas greitai prasidėjo, taip ir baigėsi. Per vieną valandą nuo sąrėmių pradžios man gimė nuostabus sūnus Danas, kurį man leido palaikyti kelias sekundes ir išnešė. Tuo metu Dano tėtis su daiktais stovėjo po gimdyklos langais ir laukė naujienų – jums gimė sūnus.
***
Danas po gimdymo buvo perkeltas į reanimaciją, aš – į pogimdyminį skyrių. Po kelių valandų, kęsdama didžiulius skausmus, ramstydama ilgų ir šaltų ligoninės koridorių sienas ėjau pamatyti savo vaiko. Jis gulėjo inkubatoriaus lovelėje, toks mažas angeliukas, labai ramus ir neverkė. Tokio mažo vaiko dar nebuvau mačiusi. Oda plona plona, matyti kapiliarai. Paėmiau už tų mažų mažų rankyčių pirštelių ir suvokiau, kad jų niekada nebenorėsiu paleisti.
***
Pirmoji naktis po gimdymo buvo košmariška. Gretimose palatose verkė naujagimiai, juos ramino mamos, o aš gulėjau viena. Glosčiau pilvą, tačiau jis jau nebe tas, nebe didelis, jame nebėra mano sūnaus, ten tuščia ir man labai negera.
Pasipylė ašarų upeliai, mąsčiau – galbūt mano vaikas irgi verkia ir jo niekas nepaglosto. Pradėjau internete ieškoti informacijos apie ankstukus, nes ką gi reikės dabar daryti? Kaip auginti? Prisiskaičiau visko – nuo baisiausių dalykų apie negalias ir liekamuosius reiškinius iki to, kad jie užauga sveiki, niekuo neišsiskiriantys vaikai.
Ašaros nesiliovė, nes nežinojau, kas gi mūsų laukia, o ir vyro nebuvo šalia, tuo metu buvau visiškai palūžusi.
***
Laukiau ryto, kada vėl pamatysiu savo sūnų. Stresas. Šokas. Atėjusi į reanimaciją, priėjau prie inkubatoriaus, kuriame gulėjo Danas… ir matau mažą vaiką, kurio veidas ir kūnelis apraizgytas įvairiais aparatais ir laideliais, akytės uždengtos. Paklausiau slaugių, kur mano vaikas, nes čia kažkas kitas guli. O jos atsakė, kad jis čia. Pradėjo man pasakoti, kad naktį sūnus nustojo pats kvėpuoti, dėl to buvo prijungtas kvėpavimo aparatas.
Kadangi kūdikis prijungtas prie aparatų, įvesti kateteriai į jo plonytę permatomą odytę, man negalima palaikyti savo vaiko. Jis maitinamas mano pienu per zondą.
Daną paėmiau ant rankų tik po 4 dienų ir pagaliau priglaudžiau prie savęs. Po 9 parų, praleistų reanimacijoje, Danas mano palatoje miega šalia, ir aš paranojiškai stebiu jo kvėpavimą. Pagaliau galiu būti šalia, kada to noriu ir kiek noriu, ašarų upeliai blėsta. Po pusės mėnesio ligoninėje Danas ir aš grįžome namo, ir tėtis pirmą kartą paėmė ant rankų savo sūnų, sveriantį šiek tiek daugiau nei 2,5 kg.
Prasidėjo kitas mūsų etapas su ankstuku namuose.
***
Sūnų yra iki šiol prižiūri medikai, reguliariai lankomės pas įvairių sričių gydytojus, kurie stebi jo sveikatą. Kai baigsis gydytojų maratonas, tuomet galbūt lengviau atsikvėpsiu ir nuoširdžiai patikėsiu, kad taip, matyt, ir turėjo įvykti, jog viskas bus gerai. O dabar – tik laukimas ir buvimas su sūnumi.
Kiekvieną dieną Dievui dėkoju už sūnų, kad jis auga toks nuostabus berniukas, prašau jam sveikatos ir nesibaigiančios stiprybės. Išties buvo dienų, kai šis gležnas, mažytis berniukas buvo už mane stipresnis, aš kažkur pastrigdavau, o jis kovojo už save, kol aš susirinkdavau save iš naujo ir priimdavau esamą situaciją.
Išties ankstukai, nors ir gimsta pačiais mažiausiais, tampa didžiausiais kovotojais.
Mama Samanta Adomaitytė
„Mano magija“ nuotraukos
„Mamos žurnalas“
