„Esu Brigita, man 26 metai. Dirbu informaciniame centre administracijoje. Šiuo metu auginu dukrytę, jai metukai. Vyras Svajūnas, jam 28 metai“. Štai tokia laiško pradžia – kaip kokiame Žemaitės apsakyme. O toliau – keturi dideli lapai, prirašyti smulkia rašysena. Juose – gimimas, mirtis ir vėl gimimas, apgaubti pranašiško sutapimo, lemtingos datos, kurią visą gyvenimą šeima tars ir su didžiausiu skausmu, ir su begaline laime. Liepos 17-oji“. Pasakoja Brigita
***
Su Svajūnu draugavome, susituokėme, abu norėjome vaikų. Labai greitai pajutau, kad laukiuosi. Abu šokinėjome iš laimės. Gyvenimas iš karto pasidarė spalvingesnis. Jaučiau, kad bus mergytė. Nėštumas buvo gana sunkus. Labai pykino nuo pat pirmos dienos – tai tęsėsi visą nėštumą. Dėl aukšto kraujo spaudimo teko gulėti ligoninėje. Visa tinau, šlapime nuolat buvo baltymo. Be to, nuo 7 mėnesio gydytojai pastebėjo, kad dukrytė pradėjo nebeaugti. Kadangi tyrimai rodė, kad vaikeliui bei man gresia pavojus, gydytojai nutarė daryti planinę cezario operaciją. Viduje kovėsi jausmai. Buvo baisu. Norėjau, kad tik vaikeliui dukrytei būtų gerai. Juk ji gims visu mėnesiu anksčiau!
***
Svajūnė gimė liepos 17 dieną. Jos svoris buvo 1970 g. Mažas, gležnas stebuklėlis. Tokia gražutė. Vis nenustojau verkti iš laimės, kad ji šalia manęs. Svajūnytė labai norėjo gyventi. Ji nesiskundė apetitu, valgė kaip didelė. Svoris augo gerai, vystėsi puikiai, raida nesiskyrė nuo bendraamžių. Visa šeima džiaugėsi, kad ji tobulėja, auga. Seneliai net sakė, kad iš tokio mažo žirniuko išaugs didelė pana.
***
Viskas prasidėjo, kai Svajūnei buvo 2 mėnesiai. Kartą keisdama sauskelnes pamačiau, kad ant jos pilvuko ir kirkšnių vietomis persišviečia kraujagyslių tinklas. Iškilusių į poodį kraujagyslių plotai nebuvo dideli, bet baugino savo voratinkliška forma ir įvairiomis spalvomis (kraujagyslės buvo raudonos, mėlynos, violetinės). Tuoj pat paskambinau savo gydytojai, bet buvo savaitgalis ir ji sutiko apžiūrėti tik po išeiginių. Negalėjau tiek ilgai laukti ir išsikviečiau greitąją. Tąsyk mus nuvežė į klinikas, apžiūrėjo ir nuramino – viskas gerai, tik per stipriai užsegėte sauskelnes.
Tačiau tai buvo tik pradžia. Kasdien Svajūnei tai vienoje, tai kitoje kūno vietoje iškildavo tie kraujagyslių voratinkliai. Kraujagyslės pradėjo trūkinėti akių baltymuose, ant mažyčių pirštukų, net burnytėje. Mergaitė pasidarė labai nerami, iš miegų atsikeldavo klykdama. Matyt, kai tos kraujagyslės trūkinėdavo, jai labai skaudėjo… Greitąją kvietėme nuolatos, dar daugiau kartų patys vežėme dukrą į klinikas, bet vis išgirsdavome tą patį – mergaitei viskas gerai. Vis kartodavo, kad esu per daug jautri mama ir į viską per daug sureikšmintai žiūriu. Siūlė man pagerti valerijono…
Kai kraujagyslės iškildavo, sutrūkinėdavo, greitai ir praeidavo. Bet mano širdis nerimo. Kita vertus, tuoj nuramindavau save – juk dukrytę apžiūri medikai, jie sako, kad viskas gerai. Turiu jais pasitikėti.
***
Vis dėlto, kai Svajūnei buvo 4 mėnesiai, atsigulėme į ligoninę dėl rimtesnių dalykų – dukrai iš išangės pradėjo eiti senas, juodas kraujas. Gydytojai įtarė žarnų invaginaciją, bet vėliau diagnozė nepasitvirtino. Išleido namo.
Po mėnesio dukrytei vėl pasidarė negerai – vėl važiavome į klinikas. Darė galvos echoskopiją, nuotraukoje man kažką rodė, sakė, kad yra kažkokių pakitimų. Liepė po mėnesio su ta nuotrauka atvažiuoti, kad apžiūrėtų kitas specialistas. Bet tos apžiūros dukrytė nebesulaukė – po 2 savaičių Svajūnytė mirė. Tai buvo sausio 4 diena. Dar tos dienos rytą ji dalino mums šypsenas, juokėsi, žaidė, kaip niekada buvo rami ir laiminga. Kai dabar pagalvoju – ji taip su mumis atsisveikino. Viskas įvyko staigiai. Ji neteko sąmonės gulėdama lovytėje. Visos kūnelio kraujagyslės sutrūkinėjo.
Iškvietėme greitąją. Klinikose jai dar darė operaciją, bet jau niekas nepadėjo – dukra mūsų akyse išėjo.
Gydytojas paaiškino, kad kol kraujagyslės trūkinėjo ne galvytėje, mergaitė galėjo gyventi, bet kai kraujagyslė trūko galvoje (o toje nuotraukoje jau buvo matyti krešuliukų), išgyventi buvo nebeįmanoma.
***
Kai Svajūnytė užgeso, užgesau ir aš. Buvau kaip robotas. Nesupratau, kas vyksta, nes juk tik ką dukrytę turėjau. Protas nedavė suprasti, kas nutiko. Juk man sakė, kad ji sveika. Ir štai – sveiko vaiko nebėra. Tai baisu – tu stovi prie savo vaiko, matai, kaip jis miršta, bet niekuo negali padėti. Nors esi mama. Kaip tik ligoninėje buvo kunigas, jis lankė giminaitę. Paprašėme, pakrikštijo Svajūnytę. Po kurio laiko tą kunigą dar kartą sutikome – jis pašventino kapuką, mūsų namus.
Kai dukrytė mirė, ilgai negalėjau patikėti. Klykiau, rėkiau, šaukiau ir galvojau, kad tai košmaras, iš kurio negaliu pabusti. Laidotuvių beveik neprisimenu, nes mūsų su vyru skausmą malšino vaistais.
Negalėjome būti namuose, gyvenome pas mano tėvelius. Mano tėtis sugalvojo, kad reikia iš naujo suremontuoti mūsų butą – kad būtų kitos sienos. Taip ir padarė. Mano tėvai buvo šalia, šalia buvo uošviai, sesė su šeima, draugai, giminaičiai, kaimynai. Visi kaip galėjo mus palaikė. Mano vyras šiaip ne taip susiėmė į rankas, nors jo širdis plyšo iš skausmo, kad tik galėtų mane palaikyti ir atrodyti prieš mane stiprus. Nors dažnai vyrą rasdavau verkiantį. Nieko aplink nemačiau, viską pamiršau, viduje virė skausmas, baimė, ilgesys. Širdis buvo tuščia, rankos – tuščios. Mane vedė pas psichologę, gėriau antidepresantus. Būdavo, naktį atsikeliu maitinti dukrytės, o jos nėra… Negalėjau tikėti, kad jos nėra, kad nepamatysiu jos akyčių, kad negalėsiu jos liesti, bučiuoti, apkabinti. Manyje atsirado tuštuma.
***
Po Svajūnės laidotuvių pradėjome aiškintis apie ligą, dėl kurios ji mirė. Deja, skrodimas nieko konkretaus neparodė. Mirties priežastis – trapusis kraujagyslių pralaidumas. Neaišku, ar liga prasiėjo dar Svajūnei esant mano pilvuke, ar gimus. Tik kyla klausimas – kodėl ligos nepastebėjo, kai dar dukrelė buvo gyva? Dabar vieni medikai sako, kad jei liga būtų buvusi laiku nustatyta, mergaitė būtų galėjusi būti išgydyta ir gyventi. Kad ji buvo aplaidžiai žiūrėta. Klausimų dabar daug, bet kažin, ar kada nors žinosime atsakymus. Gydytojai išvis nelabai norėjo su mumis kalbėti, nenoriai atsakinėjo į klausimus.
Gal jiems atrodėme labai jauni, kvaili. Tik kai atvažiavo mano tėvai, prasidėjo pagarbesnė kalba.
***
Laikui bėgant pradėjau sapnuoti Svajūnę. Ji man sakė: „Mama, sustiprėk, man juk viskas gerai. Aš dabar mažas angeliukas“. Mačiau, kaip vyras stengiasi dėl manęs, kad tik nusišypsočiau. Pradėjau stengtis dėl jo, dėl mūsų tėvų. Išėjau į darbą. Iš pradžių buvo sunku, bet po truputį vis geriau.
Pradėjau save įtikinėti, kad reikia stotis ant kojų dėl savo vaiko, kad nematytų mamos palūžusios.
Tiesiog mokiausi gyventi su skausmu ir išmokau.
***
Vyras jau po metų norėjo vėl bandyti susilaukti vaikelio. Aš negalėjau. Nenorėjau. Bijojau. Ilgai su skausmu žiūrėjau į vaikus. Bijojau pastoti, nes buvo tokių minčių, kad kito vaiko negalėsiu taip mylėti, kaip Svajūnytės. Bet vėl – laikas padarė savo. Su kiekviena diena noras susilaukti vaikelio vis didėjo.
Stiprėjo motiniški jausmai, noras rūpintis savo mažyliu. Blaškiausi, nes vis dar atsirasdavo abejonių, kad ir kitam vaikui gali tas pats atsitikti. Bet motiniški jausmai nugalėjo baimę ir pradėjome planuoti mažylį.
Planavome, kad gimtų pavasarį. Bet likimas padarė savo – pastojau vėliau, nei tikėjausi. Nuo pirmos dienos, kaip ir aną kartą, žinojau, kad bus mergytė. Žinojome, kokį vardą duosime – nuo pirmų dienų ją vadinome Skaiste.
***
Šis nėštumas buvo visai kitoks, jaučiausi labai gerai, pilna energijos. Manęs visur buvo pilna. Gimdymo namuose lankiau baseiną, mankštas, ėjau į nėščiųjų kursus. Mamytė man vis kartojo, kad bevaikščiodama ir pagimdysiu. Besilaukdama vėl pamačiau pasaulį gražesnį.
Pakliuvau pas nuostabią ginekologę, kuri mane visą nėštumą globojo, stipino. Visas blogas mintis vydavau ir neprisileisdavau jų. Kai Skaistutė atsirado manyje, ji davė man tos stiprybės, kurios neturėjau. Rašau ir verkiu. Nes nėra nuostabesnio jausmo, kai tavyje užsimezga gyvybė.
Dar prieš nėštumą darėme daug tyrimų. Tiesiog nuo galvos iki kojų. Kai pastojau, atliko dar antra tiek tyrimų. Nuosekliai stebėjo, kaip mergytė auga. Lankėmės Genetikos centre – apžiūrėjo mokslų daktarė, stebėjo placentos darbą. Tyrimai parodė, kad Svajūnės liga nebuvo genetinė.
***
Gimdymo terminas buvo numatytas liepos 20 dieną. Jau liepos 16 nuojauta pradėjo kuždėti, kad tuoj dukrytė belsis į pasaulį. O jei gimtų liepos 17 dieną, kaip Svajūnytė! Tai būtų didelis stebuklas! Taip ir buvo. Jau naktį prasidėjo sąrėmiai, gimdymas buvo lengvas, jausmingas. Dalyvavo vyras ir mano mama.
Skaistutė gimė per pusvalandį. Visi, net ir personalas, vadino ją stebukliuku, nes gimė tą pačią dieną, kaip prieš 3 metus – jos sesutė.
Mano tėtis pasakė: „O tu, Brigita, netikėjai, kad kada nors gali būti tokia laiminga. Sakiau, kad kada nors Dievas Jus apdovanos, nes negali taip būti, kad jis nusisuktų nuo Jūsų“. Negalėjau sustabdyti laimės ašarų, niekaip neišnyko šypsena nuo veido. Norėjosi rėkti visam pasauliui, kaip man gera. Kai paėmiau Skaistę ant rankų, atrodė, kad dabar abi dukrytės su manimi. Iki šiol tas jausmas išlikęs. Sesės labai panašios.
***
Skaistė pakeitė viską. Užpildė tuštumą, atnešė į namus juoką. Aišku, auginant vis išlenda baimė, kad tik viskas būtų gerai. Ypač sunkių minučių buvo, kai atėjo sausio 4 diena (Svajūnės mirties diena). Tada tiesiog buvau įsikabinusi į Skaistutę. Į dukrytę žiūriu kaip pro didinamąjį stiklą. Gal kartais ir perdėtai.
Skaistutei dabar metukai. Ji protinga mergytė, tikra mūsų gražuolė, džiaugsmas, pasididžiavimas, viltis.
Ji dar pati nesuvokia, kokia yra mums brangi. Kiekvieną mėnesį važiuojame pas daktarę apžiūrai – viskas gerai. Dabar mano gyvenimas sukasi aplink ją. Džiaugiamės kiekvienu jos laimėjimu, rašome jai dienoraštį, filmuojame, fotografuojame.
***
Kai Svajūnė išėjo, negalvojau, kad kada nors šypsosiuos ir būsiu laiminga. Bet esu. Todėl mūsų šeimos istoriją nusprendžiau papasakoti kitoms mamoms. Gal mano pasakojimas bus šioks toks pastiprinimas toms šeimoms, kurie netekę savo vaikelių. Kai slysta žemė iš po kojų, reikia tikėtis, kad kada nors vėl bus gerai, ar net gerai dvigubai. Kad ir kaip skaudėtų širdį, reikia eiti į priekį. Aišku, Svajūnė – visada mūsų prisiminimuose gyva.
Ją sveikiname su gimtadieniu, šventėmis, įsivaizduojame, kokia ji būtų. Kartais ji pasirodo man sapnuose, kokia yra paaugusi. Gal kam nors atrodo, kad taip save dar labiau skaudinu, bet išsaugojau visus Svajūnės daiktelius, drabužėlius. Dabar jais naudojasi sesutė, ir aš tuo patenkinta. Ant Svajūnės kapelio – pilna žaisliukų. Perkame ir dovanojame jai lėles, meškiukus. Iki šiol rytais Svajūnei sakau: „Labas rytas“. Vakarai: „labanakt“. Ji visada su mumis. Ji – mūsų angeliukas. Kai ją palaidojome, atsirado kapinėse medyje geniukas. Kai atvažiuojame į kapines, jis pasitinka kalimu į medį. Tai, matyt, Svajūnytės draugas.
***
Dukrytės netektis mums iki šiol – didelis sukrėtimas. Po jos išėjimo mes supratome, kokia trapi žmogaus gyvybė, ir kokie beverčiai yra materialiniai dalykai. Juk už jokius pinigus nenusipirksi sveikatos ir nesugražinsi žmogučio.
„Mamos žurnalas“
