Dabar dažnai tėvai vaikų nesiveda į laidotuves, nes tai „ne vaikų renginys“, vaikui bus nuobodu, slogu ir pan. Atrodo, kad vaikui gali būti per sunku suvokti mirtį. Tačiau, artėjant Visų šventųjų ir Vėlinių metui, lankome artimųjų kapus, ir nori nenori apie tai teks pakalbėti.
Konsultuoja Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vadovė humanitarinių mokslų daktarė Radvilė Racėnaitė.
Dabar dažnai tėvai vaikų nesiveda į laidotuves, nes tai „ne vaikų renginys“, vaikui bus nuobodu, slogu ir pan. Atrodo, kad vaikui gali būti per sunku suvokti mirtį. Tačiau, artėjant Visų šventųjų ir Vėlinių metui, lankome artimųjų kapus, ir nori nenori apie tai teks pakalbėti.
Ar anksčiau būta kokių nors amžiaus ribojimų, ar vaikai dalyvaudavo laidotuvėse?
Anksčiau vaikų niekas kaip nors ypatingai nuo tokių dalykų nesaugodavo. Juk ir galimybių tam nebūdavo – įprastai artimasis mirdavo toje pačioje troboje, kur ir gyvendavo, ten pat būdavo ir pašarvojamas.
Žinoma, kad vaikai galėjo būti kur nors išvedami ar prižiūrimi kaimynų vien dėl praktinių priežasčių – kad netrukdytų, nesimaišytų po kojomis. Reikia turėti omenyje, kad vaikai visai kitaip supranta mirtį, daug jautriau ir baimingiau į tai reaguoja, tik gal ne visada geba savo baimes išsakyti, o ir mes, suaugusieji, ne visuomet jį išgirstame ir išklausome. Todėl nepritarčiau dabar paplitusiam įpročiui mirtį nuo vaikų slėpti, nesivesti į laidotuves. Tai, kad vaiko atribojimas nuo laidotuvių, ypač artimo žmogaus, gali jį ne apsaugoti nuo neigiamų patirčių, o priešingai, traumuoti, pažymi ir vaikų psichologai: vaikas gali nuspręsti, kad jis yra kaltas dėl įvykusios mirties, o nevedamas į laidotuves netenka galimybės pereiti visus įprastus atsisveikinimo su mirusiuoju ir gedėjimo etapus. Nuoskauda dėl to, kad negalėjo dalyvauti artimojo laidotuvėse, jausmas, kad nebuvo iki galo atsisveikinta, žmogui gali išlikti ir suaugus visą gyvenimą. Todėl labai svarbu net ir tomis sunkiomis laidotuvių dienomis rasti laiko pasikalbėti su vaiku, išklausyti galbūt mums, suaugusiesiems, juokingų jo baimių, pagal vaiko supratimą paguosti jį ir šviesiai kalbėti apie pomirtinį pasaulį.
Kiek svarbu būdavo artimiesiems dalyvauti laidotuvėse? Ar tai buvo pareiga, ar vis dėlto laisvas pasirinkimas: noriu – dalyvauju, nenoriu – ne?
Žinoma, kad svarbu. Nevadinčiau to pareiga, o greičiau – vidinių nuostatų ir tradicijos lemtu įsipareigojimu. Matyt, dėl to, kad mirties paslaptis iki galo niekada nebus pažinta, o ir dėl mirties keliamos baimės, netikrumo jos akivaizdoje laidotuvių apeigos buvo ypač griežtai reglamentuotos, o papročiai labai lėtai kito. Labai svarbu buvo ne tik dalyvauti pačiose laidotuvėse, bet ir iš anksto aplankyti sunkų ligonį, atsisveikinti su merdėjančiu kaimynu, jei buvo kokių nuoskaudų, – susitaikyti, grąžinti skolas ir t.t. Kaime žmonės, tik sužinoję, kad kas nors mirė, skubėdavo rinktis prie mirusiojo, degdavo žvakes, melsdavosi, giedodavo – tikėta, kad tuomet ne tik bus lengvesnė pomirtinė jo būtis, bet ir esą prie mirusiojo karsto atskubėjęs ir sielą norintis nugvelbti velnias bus nubaidytas.
Dabar laidojimo tradicijos keičiasi – žmonės vis dažniau kremuojami…
Taip, tuo požiūriu gyvename labai įdomiu laiku, nes galime stebėti per gana trumpą laikotarpį vykstančius ir jau įvykusius gana radikalius laidotuvių papročių pokyčius. Dar XX a. I pusėje kremavimas buvo smerkiamas kaip katalikui nepriderantis laidojimo būdas, vėliau Katalikų Bažnyčia šios griežtos nuostatos atsisakė. Archeologiniai duomenys ir istoriniai šaltiniui rodo, kad baltų kraštuose buvo kelios kremavimo papročio įsigalėjimo bangos, o paskutinis etapas baigėsi jau istoriniais laikais, XIV amžiuje. Taigi, viena vertus, galime kalbėti apie tam tikrą senųjų tradicijų atgimimą. Kita vertus, dera turėti omenyje, kad dabar vėl įsigalintis kremavimo paprotys yra lemtas visų pirma praktinių priežasčių. Atsisveikinimas prie urnos estetiškesnis, ne toks bauginantis, kaip prie karsto, o ir kapinėse reikia kasti tik nedidelę duobę, lengviau sutvarkyti kapavietę po laidotuvių. Neabejotina, kad senovėje kremavimo papročio įsigalėjimas visų pirma buvo lemtas religinių ir mitologinių įsitikinimų kaitos, kai imta tikėti, kad tik sudegintas mirusysis tinkamai persikels į pomirtinį pasaulį. Tuo tarpu XX a. kremavimo populiarumas visų pirma sietinas su religijos silpnėjimu ir sekuliarizacija: pirmieji prašytis, kad juos po mirties sudegintų, ėmė nereligingi, giliai netikintys žmonės.
Turbūt labai pasikeitė ir kapų lankymo, prižiūrėjimo papročiai. Ką galima būtų vaikams papasakoti, kaip žmonės šiuo atžvilgiu elgdavosi prieš šimtą metų ar seniau?
Taip, kapinių lankymo ir priežiūros papročiai tikrai labai pasikeitė. Anksčiau niekas be ypatingo reikalo į kapines neidavo.
Pavyzdžiui, Dzūkijoje iki XIX–XX a. sandūros buvusios kapinės mums dabar atrodytų visai apleistos: jos būdavo užžėlusios žole, nes gyvulių į kapines ganytis nebuvo galima leisti. Pastatytas kryžius stovėdavo tol, kol supūdavo. Tuomet jį sudegindavo prieš Vėlines sukuriamame bendrame lauže kapinių pakraštyje, o pati kapavietė natūraliai sunykdavo. Kita vertus, labai svarbu buvo pažymėti kapinių ribas, jas atriboti nuo gyvųjų pasaulio, todėl kapines apsodindavo medžiais, jos tvertos akmeninėmis tvoromis, metalinėmis ar medinėmis tvorelėmis ne tik estetiniais, bet ir maginiais tikslais tvertos pačios kapavietės.
Buvo plačiai tikima, kad kapinės – mirusiųjų pasaulis ir jų rimties reikia netrukdyti. Paprotys ypač kruopščiai prižiūrėti kapus, statyti antkapius sietinas su miestietiškos kultūros ir istorinės sąmonės įsigalėjimu, kai ne tik artimiesiems, bet ir visuomenei svarbu tapo pažymėti ne tik eilinių žmonių, bet ir žinomų asmenybių kapus, palaikyti atmintį apie jų gyvenimą ir nuveiktus darbus. Tai susiję su suardyta tradicine kaimiško gyvenimo būdo tvarka. Tuomet, kai po Antrojo pasaulinio karo dauguma žmonių išvažiavo iš savo gimtinės mokytis, gyventi ir dirbti į miestus ir retai tegalėdavo aplankyti artimųjų kapus, atsirado poreikis juos sutvarkyti daug priežiūros nereikalaujančiomis priemonėmis, statyti akmeninius antkapius, užpilti kapavietę skalda ir pan. Panašios liūdnos tendencijos stebimos ir dabartinės emigracijos sąlygomis – lietuviškose kapinėse vis daugiau tokių, didžiulėmis akmens plokštėmis uždengtų kapų, kurie atrodo prižiūrėti, nors ir retai lankomi.
Įprasta per Vėlines lankyti artimųjų kapus. Važiuojame iš kitų miestų ar net kitų valstybių. Kas per Vėlines būdavo svarbiausia senovėje?
Man šios Vėlinių tradicijos labai gražios ir reikšmingos. Jos parodo iš senovės atėjusias, bendrystes su mirusiais artimaisiais paremtas tradicijas. Per Vėlines senovėje kapinės ne tik būdavo aplankomos, bet ir ten keliamos vaišės – tokį paprotį mini ne vienas senųjų raštų kronikininkas. Jei dabar ypač mėgstama po kapines pasivaikščioti vakare, pasigrožėti tamsoje ryškiai šviečiančiomis žvakių liepsnelėmis, tai senovėje tikėta, jog Vėlinių vakarą vaikščioti ypač pavojinga. Mat tada žmonių keliais vaikšto vėlės – jos eina aplankyti savo namų, susirenka į bažnyčią, kur mirusio kunigo vėlė laiko Mišias. Susidūrimas su tokiomis klajojančiomis vėlėmis žmogui esąs pavojingas – vėlės gali jį vytis, apdraskyti ar apkandžioti. Ir gerai, kad dabar tokiais dalykais mes nebetikime. Vėlinių metas yra puikus laikas ne tik aplankyti artimųjų kapus, bet ir juos prisiminti, pakalbėti apie šeimos istoriją su vaikais, pamokyti juos lietuviškų tradicijų, paakinti aplankyti ir mūsų iškilių žmonių panteonus, taip išreiškiant jiems pagarbą ir dėkingumą už jų darbus, nepamiršti uždegti žvakelę ant neprižiūrimo kapo.
Kartu, žinoma, pašnekėti su mažaisiais ir filosofiniais, egzistenciniais klausimais – apie gyvenimą ir jo prasmę, išryškėjančią tik mirties akivaizdoje.
Parengė Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2018 spalio 29 dieną.
