Kalbamės su Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vyresniąja mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktare Rasa Paukštyte-Šakniene.
Ar senovėje vaikai galėjo neklausyti, atsikalbinėti? Dabar mūsų vaikai dantis sukandę savo kambarius tvarkosi, o tada darbuodavosi kiaurą dieną…
Juokaujate? Jie neturėjo net minties pykti dėl to, kad reikia dirbti. Pirmoji žmogaus priedermė būdavo darbas, o laisvalaikis – tai jau išvestinė kategorija. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis – visai kitoks vaiko laisvalaikio vertės suvokimas. Ne visas laisvas laikas yra laisvalaikis. Dabartiniai vaikai laisvalaikiu tiek daug „dirba“ – eina į baseinus, būrelius, teatrus, filmus, skaito t.t. Anais laikais laisvalaikiu vaikai galėdavo tik žaisti. Kita vertus, žaisti būdavo labai paprasta. Juk vaikai laikydavosi krūvoje, neturėjo atskirų kambarių, miegodavo ant vieno gultelio prie krosnies, o vasarą – ant šieno, tai tarp savęs bendraudavo labai atrimai – žaidimų draugų visa būdavo pašonėje. Būdavo progų ir galimybių pasišnekėti, pasijuokti, paišdykauti.
Koks buvo senovinis vaikų etiketas – kalbama, kad net ranką tėvui tekdavo bučiuoti?
Tėvai, seneliai ir visas kaimas mokė vaiką doros, etikos, darbinių įgūdžių. Daug dėmesio buvo skiriama religiniam mokymui – laiku ir vietoje persižegnoti.
Vaikai žinojo: kai sustinki suaugusįjį, turi pasisveikinti, o jei sutinki senuką, turi ranką pabučiuoti. Jeigu kaimynas pasakydavo mamai, kad vaikas nesisveikina, kepurės nenusiima, mama staigiai sureaguodavo. Pirmiausia būdavo pamokymai, paskui perspėjimai, o galiausiai – ir beržinė košė.
Dažniausiai bausmės būdavo dėl išdykavimo ir nepagarbos.
Kaimuose visiškai netoleruojami buvo vagys. Vaikams šiukštu nebuvo leidžiama jokių svetimų daiktų liesti ar imti. Jei koks vaikas apsivogdavo, tai ne tik bausmę nuo tėvų gaudavo, bet ir buvo liepiamas eiti atgailauti pas pavogto daikto savininką.
Nebūtinai iškart rykštės griebdavosi, liepdavo vaikui ant kruopų ar žirnių paklūpėti. Kadangi vaikai buvo laikomi tėvų nuosavybe, kaip kas išmanė, taip ir baudė. Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, tie baudimai mums atrodo jau nebesuprantamai. Šaltiniuose užrašyta, kad net kunigai per pamokslus kreipdavosi į motinas, kad jos per daug žiauriai nebaustų savo vaikų, o jei jau baudžia, tai „tik su reikalu“. Bausmės buvo taikomos ir mokykloje – rykštė, klūpėjimas ant žirnių, ausies „nusukimas“ buvo suvokiama kaip normali auklėjimo dalis. Būdavo ir suluošinimo atvejų, tik, žinoma, labai retai, jokiu būdu ne masiškai!
Suaugusieji mokėdavo vaikus ir motyvuoti, pati pamenu, kaip man, kai dar buvau maža mergaitė, močiutė sakė: „Vaikeli, nuravėjai burokus, o dabar žiūrėk, kaip jie stovi ir tau dėkoja“. Vaikams leisdavo pajusti nudirbto darbo prasmę.
Etiketo žinovai dabar liepia vaikui nuo 3 metų padėti pilną indų komplektą, jei atėjo į svečius. O tada?
Buvo ištisas vaikų elgesio etiketas. Tarkime, šeimos valgymas. Garbingiausiose vietose sėdėdavo vyrai, o moterys – stalo gale, prie krosnies, nes turėdavo šokinėti ir padavinėti į stalą. Gal nustebsite, bet dar senesniais laikais būdavo, kad pirmiausia pavalgo vyrai, o tik paskui sėda moterys ir valgo tai, kas liko. Apie mažus vaikus nėra ko ir kalbėti, nes buvo posakis: „Kol šaukšto nenulaikai, prie stalo nėra ko sėdėti“.
Vaikams būdavo arba atskirtas stalelis paruoštas, arba krosnies dangtis nukeltas, nuvalyti suodžiai ir ant jo vaikams padėtas valgymas. Per šventes ar atėjus svečiams vaikai išvis turėdavo lįsti į užpečkį, kad netrukdytų, nesimaišytų po kojomis. Galima pajuokauti, kad bendruomeninį gyvenimą ir visas gyvenimo paslaptis bei išmintis vaikai sužinodavo nuo užpečkio – pro plyšiukus matydavo ir girdėdavo, kaip bendrauja suaugusieji, ką jie kalbasi.
Dabar kūdikius pradėjus papildomai maitinti, tėvai ir 100 km nuvažiuos dėl ekologinio kiaušinio ar mėsos gabalėlio, o tada, sakote, vaikai valgydavo tik tai, kas liko?
Ne, tikrai taip nepasakyčiau, tačiau buvo labai racionaliai apgalvojama, koks kam maistas skirtas. Tas, kuris daugiausiai fizinio darbo dirba, gaus didesnę porciją. Pateikėjai prisimena, kaip valgydavo vaikystėje ir paauglystėje. Tai laikais valgydavo iš vieno dubens. Reikėdavo labai sparčiai valgyti! Jei būsi lėtesnis, žioplesnis, liksi nevalgęs. Tas nepriteklius išmokydavo vaikus nuo mažens kovoti dėl savo būvio.
Koks šiuolaikinių vaikų elgesys jau galėtų būti laikomas nemandagiu senais laikais?
Apklausinėjami senukai prisimena: „Buvome labai bailūs, nedrįsdavome garsiau žodžio pasakyti, dabar visi vaikai garsiai sako, ką užsimano, o tada buvo taisyklė – esi vaikas, žinok savo vietą“. Jeigu vykdavo pokalbis tarp suaugusių žmonių, vaikai jame negalėdavo dalyvauti. Pagal amžiaus gradaciją buvo labai aiškios vaiko ar jaunuolio teisės. Tarkime, kol tau nesuėjo tam tikras metų skaičius, nenueisi į šokius, tave tiesiog išvys. O jei būdamas jaunuolis eisi žaisti su piemenėliais, irgi išjuoks. Taip ir „savo balso“ parodymui vaikas turėdavo užaugti, kol mažas, reikėdavo savo nuomonę pasilaikyti sau.
Ar galima kalbėti apie vaikų lepinimą senovėje?
Didžiausias paskatinimas, pamaloninimas vaikui buvo geras žodis ir pagyrimas. Reikėdavo gerai nusipelnyti, kad tave pagirtų! O pats geriausias pagyrimas būdavo už gerai atliktą darbą. Jeigu mergaitė gražiai audžia ir ją pagiria, tai ji devintame danguje, nes pagirtas jos statusas, jos vertė, ji pripažinta šeimoje ir bendruomenėje.
Dauguma to meto žmonių gyveno nepasiturinčiai, tad didžiausias palepinimas buvo skanesnis maistas. Saldainis – čia tai būdavo skanumynų viršūnė. Vienas pateikėjas pasakojo, kaip jam lauktuvių iš miestelio parvežė degtukų dėžutę, tai buvo kažkas tokio… Tas berniukas jau iš anksčiau turėjo peiliuką, o dabar dar gavo degtukų dėžutę. Tuo metu visame kaime jautėsi pats „kiečiausias“.
Jei merginai iš turgaus parveždavo skarelę ar kokias kojines, tai buvo didžiulis palepinimas, pamaloninimas. Nors visi vaikai buvo vienodai lygūs, gal lepindavo labiau pirmagimius, ypač pirmagimes mergaites, nes buvo svarbi pirmagimystės teisė. Pirmoji turėdavo ištekėti vyriausioji, tada likusios, tad tai pirmajai ir skanesnis kąsnis atitekdavo, ir gražesni drabužiai. Kai ta ištekėdavo, laukė eilė jaunesnės, ir taip toliau.
Kas prižiūrėdavo kūdikius ir mažus vaikus? Gal buvo auklės paslauga ar mini darželiai?
Ne, nes, kaip minėjau, vaikai vaikus augino, seneliai nesnaudė, o kita vertus, ta vaikystė labai trumpa buvo. Juk darželyje turi kažkas vaikus prižiūrėti, o kas tai darys, jei visi suaugusieji ir taip darbais užsivertę. Tačiau ir be institucijų žmonės bendruomeniškai sukosi, kaimynai kaimynų vaikus pažiūrėdavo. Laikydavosi bendruomeninės teisės. Ir draugystės buvo, bet ir pykčių netrūko. Gatviniuose kaimuose būdavo rėžiai, žemės sklypeliai. Atėjus javapjūtei kiekvienas savo rėžį su dalgiu pjaudavo. Esame užrašę prisiminimų, kad „kuo anksčiau reikėdavo išeiti pjauti, kad į savo pusę varpas pakreiptumei“ arba „geriau su kaimynu nesusitikti pjaunant, nes dar per koją brūkštelės“.
Neila Ramoškienė
Eglės Gelaižiūtės piešinys
Nuotrauka iš Dr. Rasos Paukštytės-Šaknienės pranešimo „Lietuvių šeimos papročiai: kūdikio gimimas, krikštynos“, skaityto seminare „Lietuviškas tradicijas tęsiame“. Visas pranešimas: goo.gl/Gwg2wB
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 liepos 17 dieną.
