„Ar šitos spalvotos šluotos skirtos valyti dulkėms?“ – kartą vienoje parodoje apie verbas paklausė užsienietis. Tautodailininkė Agata Granicka yra išgirdusi ir kitokių „smagybių“: marokiečiai teiravosi, ar ji turi verbų sėklų, – norėtų pasisodinti. Dar kiti užsieniečiai domėjosi, kaip dažnai keisti verbai vandenį, kad nenudžiūtų, kuo ilgiau žydėtų.
Visa tai skamba kaip linksmos istorijos, tačiau kai Kaziuko mugėje mūsų pačių vaikai paklausia, kam reikalingos verbos, kuri verba tikra, kuri nelabai, kaip ilgai parsinešus ją laikyti, o paskui išmesti ar padėti iki kitų metų, – mes nelabai žinome, ką į tuos klausimus atsakyti.
Plačiau pakalbėkime apie neatsiejamą Kaziuko simbolį – verbas.
Verbos – tai meniškai sukomponuotos sausų gėlių ir žolynų kompozicijos ant lazdyno kotelio. Dauguma verbų tyrinėtojų jų ištakas sieja su Vilniaus amatininkų cechų procesijų puošmenomis. 1938 m. miesto globėjo šv. Kazimiero garbei surengtos procesijos vietoje anksčiau naudotų popierinių lelijų pirmą kartą buvo papuoštos Vilniaus verbomis.
Kalbiname sertifikuotą tautinio paveldo puoselėtoją, verbų pynėją ir dviejų dukrų mamą Agatą Granicką. Lietuvoje sertifikuotų verbų meistrių yra tik dvi.
Agata – septintosios kartos verbų pynėja
Norint gauti tautinio paveldo sertifikatą, Agatai teko susitvarkyti tam tikrus dokumentus. Iš dar gyvų giminės senolių ji sužinojo, kad jų šeimoje verbų rišimu užsiimama 400 metų, o pati Agata yra jau septintosios kartos „verbininkė“. Devyniasdešimtmetė močiutės sesuo Melanija Matulevič pasakojo, kad Vilniaus krašte verbas rišdavo tik moterys, – iš pasakojimų žinomas tik vienas vyras, kažkada vertęsis šiuo amatu.
„Mūsų kaimas yra visai šalia Vilniaus, dabar jau laikomas miesto teritorija. Prosenelių laikais tai buvo lenkiškas Novosiolkų kaimas, vėliau gyvenvietė lietuviškai pavadinta Naująja, dabar mūsų adresas Naujoji gatvė, Vilniaus miestas. Aš dar prisimenu senelių trobą, kurios vietoje dabar stovi mūsų namas. Turime senelių paliktos žemės. Buvo kilusi idėja toje žemėje pastatyti verbų dirbtuves ir muziejų, kuriame galėčiau vesti edukacinius užsiėmimus lankytojams. Bet štai koks paradoksas – mūsų kaimas neseniai paskelbtas verbų draustiniu, o draustinyje neleidžiama jokia nauja statyba. Taigi idėja populiarinti verbų rišimo amatą ir įsteigti verbų muziejų pasidarė nebeįgyvendinama“, – sako Agata.
Jų kaime kažkada buvo apie 20 verbų amatininkų, dabar tuo užsiima tik Agata, jos mama ir kaimynė.
Vaikystė skinant gėles
Agata pasakoja nelankiusi darželio, augo namie su močiute. Visos vasaros praeidavo auginant darželyje gėles ir pievose renkant augaliukus verboms. Pasiimdavo vaikiško lopšio dydžio pintą krepšį ir eidavo į laukus, pamiškes. Dabar tą patį krepšį Agata naudoja susidėti visoms reikalingoms medžiagoms, kai vyksta vesti edukacinių užsiėmimų. Augalai skinami tik saulėtą dieną, kad džiūstant išsilaikytų ryškesnės jų spalvos. Kartais skinti gėles būdavo labai nuobodu, karšta, tad Agata net sapnuodavo tą didžiulį gėlių pilną krepšį.
„Panašiai auginau ir savo dukras – saulėtą dieną susėdame visos į automobilį ir važiuojame į pievas. Mano dvynukės Klaudyna ir Karolina skųsdavosi, kad visi vaikai – kaip vaikai, gali žaisti, lakstyti, o jos turi skinti gėles“, „ pasakoja Agata.
Verbų rišėjai turi tam tikrą metų ciklą – pavasarį sėja ir sodina gėles (kažkada suskaičiavo, kad darželyje auga 28 rūšių augalai). Vasarą darželio gėles reikia ravėti, laistyti, pražydus skinti ir džiovinti. Taip pat renkami laukiniai augalai verboms. Pats karščiausias yra rugpjūčio mėnuo, kai sužysta dauguma tinkamų augalų. Nuo rugsėjo iki lapkričio augalai džiovinami ir dažomi. Nuo lapkričio iki kovo verbos rišamos.
Nuo Kaziuko mugės kovo pradžioje iki Verbų sekmadienio vyksta didžioji prekyba.
„Iš vaikystės atsimenu Kalvarijų turgavietę, kur vykdavo Kaziukas, – būdavo tiek žmonių, kad kartais mane su visomis verbomis tėtis net nešdavo“, – prisimena Agata.
Baigusi mokyklą, Agata įstojo studijuoti ekonomikos. Tačiau pagal specialybę dirbo neilgai. Pamatė, kad tas darbas jai neteikia džiaugsmo. Vėliau dar įgijo renginių organizatorės specialybę ir pradėjo tęsti šeimos amatą – rišti verbas. Šiuo metu Agata Granicka dirba amatų centre verbų pynėja ir renginių organizatore.
Pačios seniausios verbos –iš popieriaus
Tik Vilniaus kraštui būdingos verbos senais laikais buvo kitokios, nei matome dabar Kaziuko mugėje. Jas gamindavo iš popieriaus, dažniausiai – gvazdiko formos, paskui vaškuodavo ir džiovindavo. Gaila, kad senųjų verbų iki mūsų dienų nėra išlikę. Ir jau gerokai vėliau, Agatos prosenelės laikais, pradėti eksperimentai su tikromis džiovintomis gėlėmis. Iš džiovintų, o kartais ir dažytų augalų sukuriami geometriniai raštai, gražūs spalvų deriniai.
Rišti verbas yra gana sudėtingas darbas, pačią Agatą mama ir močiutė pradėjo mokyti tik nuo 12 metų. „Kartais mane kviečia į darželius parodyti vaikams, kaip tos verbos daromos, bet mažyliams reikia padėti pritvirtinti gėles, jų rankelėms tai per sudėtingas darbas. O penktokai ar šeštokai jau gali bandyti surišti pačią paprasčiausią verbą“, – sako tautodailininkė, didžiausios Lietuvoje verbos rekordo autorė. Vienos meno galerijos užsakymu Agata yra surišusi 3,5 metro aukščio verbą. Bet labiausiai jai patinka kurti dideles, metro–pusantro metro verbas, kuriose galima sudėlioti įdomesnį raštą. „Per metus mes su mama padarome šimtus verbų. Dydžio ir raštų standartų nėra. Aš nesu sukūrusi dviejų vienodų verbų. Kartą pas mane atvažiavo paveldo specialistė pažiūrėti, ar teisingai aš darau verbas. Klausia: jūs tokia jauna, ar tikrai mokate rišti? Pamatė, kaip greitai rišu, nusiramino. Paskui suabejojo, ar mano raštai autentiški. Kai pasakiau, kad būtent tokius raštus kurdavo mano prosenelė, irgi sutiko. Lietuvoje mėgstamos natūralios, nedažytos spalvos, o užsienio parodoms rišame kur kas ryškesnes verbas. Pavyzdžiui, italams kuo ryškesnės, tuo gražiau. Spalvingesnes verbas mėgsta ir lenkai.
„Mes turime atskiras dirbtuves, kuriose – kalnai džiovintų augalų. Neįsivaizduoju, ar įmanoma verbas kurti namuose, juk augalai dulka, trupa. Tradiciškai augalų dažymu užsiima vyriausia šeimos moteris. Kažkada dažydavo mano senelė, dabar perėmė mama. Tai atsakingas darbas, nes, netinkamai nudažius, bus sugadinti brangūs augalai, kurių ne kiekvienais metais pavyksta prisidžiovinti pakankamai. Pavyzdžiui, pernai vasara buvo labai lietinga, ir dauguma verbų rišėjų dejavo, kad „blogi metai“.
„Jokių modernių technologijų verboms kurti netaikome – darome viską taip, kaip prieš kelis šimtus metų. Viskas rankų darbo ir mūsų fantazijos“, – sako Agata Granicka.
Verbos – unikalus Vilniaus krašto paveldas
Kam senovėje būdavo naudojamos verbos? Lietuvoje per Verbų sekmadienį nuo seno įprasta neštis į bažnyčią kadagių ar gluosnių puokšteles. Vilniaus krašte atsirado tradicija neštis verbas – gražiais ornamentais sukomponuotus džiovintus augalus ant lazdyno pagaliuko. Tokių verbų galėjai nusipirkti bažnyčioje ant šventoriaus. Kur kas vėliau atsirado paprotys verbomis prekiauti per Kaziuką.
Kiek verbų pirkdavo šeimyna? Tiek, kiek išgalėjo. Pašventinta verba būdavo puošiami namai – ji pastatoma kampe ar užkišama už balkio. Tokia verba visus metus turėjo saugoti namus nuo nelaimių. Pelenų dienos rytą verba būdavo išardoma ir sudeginama, pelenai išbarstomi po namus. Taigi verba tarnaudavo metus. Kad nesudulkėtų, verbą reikėtų kartą per savaitę nupurkšti šaltu vandeniu, žiemą – pavolioti puriame sniege, kad ji atsinaujintų.
Agata sako, kad verbos kelia labai daug sentimentų iš Vilniaus krašto kilusiems žmonėms, kurie dabar gyvena užsienyje. Pavyzdžiui, Lenkijoje verbos sulaukia didžiulio populiarumo, ten žmonės ne tik perka, bet ir papasakoja šeimos istorijas, kaip jų seneliai ar proseneliai gyveno Vilniaus krašte. Niekur kitur pasaulyje tokių verbų nesutiksi.
Dvynukės būtų aštunta karta…
„Laukdamasi dukrų, verbų nerišau. Tai nelengvas darbas, daug dulkių, o aš jaučiausi labai blogai, teko gulėti ir ligoninėje. Užtat gimus Klaudynai ir Karolinai, jau po kelių mėnesių tęsiau mėgstamą darbą. Mano dukros irgi užaugo matydamos, kaip mama ir močiutė nuolat užsiėmusios verbomis. Jos ir pačios žaisdavo dirbtuvėse su pagaliukais ir siūlais, kurdavo savo „kūrinius“. Nesu tikra, ar mano mergaitės, dabar dvyliktokės, kada nors tęs šią tradiciją. Šiuolaikiniai vaikai greiti, nekantrūs, o tradiciniam amatui reikia labai didelio kruopštumo. Viena mano dukrų yra pasakiusi: „Geriau badu mirsiu, bet verbų rišėja nebūsiu“. O kita dvynukė – meniškos sielos, manau, ji tikrai kada nors pabandys prisiminti tą amatą. Bet dabar jos abi tik svajoja apie studijas užsienyje“, – sako tautodailininkė.
Ar svarbi išlaikyti tradiciją?
„Kartais atrodo, nebenoriu daugiau rišti, rankas skauda nuo šiurkščių augalų, jos pasidaro jautrios nuo dažų, o kur dar įvairios mugės ir parodos, kai tenka keliauti ir pristatinėti šį Vilniaus krašto amatą. Bet paskui pailsiu ir pagalvoju, kad vis dėlto turime unikalų dalyką ir nesinorėtų, kad tai nueitų užmarštin. Juk senosios tradicijos – didžiulė vertybė. Senelė pasakodavo, kad prieškario laikais mūsų kaime gyveno apie 20 verbų pynėjų. Jos eidavo vienos pas kitas į svečius, vieną vakarą susirinkusios rišdavo verbas vienoje troboje, kitą vakarą – jau kitoje. Rišdamos moterys dainuodavo. Dabar mūsų kaime verbų amatu užsiimame tik aš ir mano mama. Norime išsaugoti tai, ko niekur kitur pasaulyje nėra,“ – sako Agata.
Nuo seno tikėta verbų galiomis
- Mūsų proseneliai tikėjo, kad pašventintą verbą užkišus už namo sijos ar pastačius į kampą, bus apsisaugojama nuo gaisrų, negandų, stichinių nelaimių. Griaudžiant griaustiniui, būdavo deginamas verboje esantis kadagys arba verba žegnojamas dangus, prašant išvengti nelaimės.
- Manyta, kad Verbų sekmadienio rytą simboliškai sudavus verba ir pasakius „ne aš mušu, verba muša“, žmogui bus suteikta stiprybės ir geros sveikatos. Verba buvo auklėjami ir nepaklusnūs vaikai: jei suduosi užsispyrėliui blindės šakele, ištraukta iš pašventintos verbos, pradings jo užsispyrimas, jis taps geresnis.
- Buvo tikima, kad verbą užarus vagoje, bus geresnis derlius.
- Verbas namuose laikydavo nuo Verbų sekmadienio iki Pelenų dienos. Pelenų dienos rytą ją atrišdavo ir sudegindavo, o pelenus išbarstydavo po avilius, ant tvartų slenksčio, kad saugotų nuo piktos akies.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Etnokultūrinis realybė šou jaunai šeimai“ ir 2017 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 metų kovo 14 dieną.
