Išrinkti vaikui vardą nėra taip paprasta, ypač jei į šį procesą įsijungia seneliai, tetos ir dėdės, draugai ir draugės. Kiekvienas jų būtinai pažinos nei šiokį, nei tokį Jūsų pasirinkto vardo savininką. Ir tada reikės arba burtus traukti, arba pasikliauti savo sprendimu, arba ieškoti itin reto vardo. Tačiau norėdami, kad vaikas išsiskirtų iš kitų, nepamirškime, kad vardas – puikus būdas tėvų intelekto koeficientui nustatyti.
O ką apie vardus gali papasakoti istorikas „Vardadienių knygos“ sudarytojas ir leidėjas Aurelijus Noruševičius.
Kokius vardų rinkimo ypatumus pastebėjote, kai sudarinėjote vardyną?
Ką žmonės daro, kai gimsta vaikas? Ieško literatūros apie vardus. Kol kas dar gaji tradicija, lietuvių atsinešta iš senovės – suteikti vaikui tokį vardą, koks tą dieną buvo vardadienis. Taip ir sakoma: „Davėm tokį vardą, kokį vaikas gimdamas atsinešė“.
Teko būti Graikijoje, jie turi irgi labai gražią tradiciją – suteikti vaikams senelių vardus. Pirmagimis gauna senelio iš tėvo pusės vardą, o pirmagimė – tėvo senelės vardą, o antrasis sūnus – mamos senelio vardą, antra duktė – mamos senelės vardą. Mano galva, tai labai graži tradicija.
Ši tradicija padeda išlaikyti senuosius tautiškus vardus. Irne tik vardus, bet ir pačias senąsias tradicijas.
Kodėl ėmėtės tvarkyti vardadienius?
Lietuvos vardynuose, mano manymu, vyravo chaosas,kilo noras pabandyti įvesti bent elementarią tvarką. Nežinau, ar jūs prisimenate, bet sovietmečiu buvo draudžiama publikuoti vardadienius. Vėliau pasirodė plėšomų kalendorių gale puslapis: „Pasirinkime vardą“. Ten buvokeliasdešimt vyrų ir moterų vardų. Paskui kažkoks drąsuolis ėmė ir pradėjo žymėti vardadienius kolūkiečių kalendoriuje. Vėliau tai tapo populiaru ir atsiskleidė, kad tuose vardynuose daug netvarkos – tas pats vardas minimas keliolika kartų per metus.
Bet mokslininkai kalbininkai sako, kad tai – visai ne chaosas, paprasčiausiai tiek buvo šventųjų ir palaimintųjų su tuo pačiu vardu?
Taip, žinoma. Todėl, kai sutvarkiau vardyną taip, kad vardadienis švenčiamas vienąkart metuose, man ėmė priekaištauti Marijos, nes jos švęsdavo vardo dieną šešis kartus, taip pat Irenos buvo pratusios prie dažnų vardadienių.
Kaip nuspręsdavote, kuri būtent data iš daugybės bus to vardo diena?
Rėmiausi tradicija, pvz., Jono vardadienis kalendoriuose figūruoja apie 20 kartų. O kada Joninių šventė?
Taigi su šiuo vardu buvo paprasta.
Jei nėra ryškios to vardo minėjimo datos, kartais atlikdavau nedideles apklausėles – kada to vardo savininkai dažniausiai švenčia savo vardadienį,teko perversti ir kitų šalių kalendorius bei vardynus.
Reikėjo išspręsti ne vieną galvosūkį, pvz., Algio, Algirdo ir Algimanto vardadieniai – skirtingos datos. O juk paprastai žmonės tiek Algirdą, tiek Algimantą vadina sutrumpintu vardu – Algis. Reikėjo surasti išeitį.
Aišku, buvo ir nepatenkintų: žmogus pratęs švęsti vardadienį gražų pavasarį, o pagalnaująją tvarką šventė nusikėlė į niūrų rudenį. Kaip čia taip? Bet pamažu žmonės apsipranta. Nėra jokio draudimo – žmonės švenčia, kada kas įpratęs. Sudaryta sistema yra rekomendacinio pobūdžio – tiesiog siekimas įvesti šiokią tokią tvarką mūsų vardadienių kalendoriuose.
Ar buvo tokių vardų, kurie Jums nepriimtini, todėl jų neįtraukėte į vardadienių knygą?
Šito aš nesvarsčiau. Vardadienių knygos pagrindą sudaro mokslininkų antroponimikų sudarytas „Lietuvių vardų kilmės žodynas“ – iš viso 4300 vardų. Gaunu nemažai laiškų ir skambučių su prašymais įtraukti vieną ar kitą vardą. Yra žmonių, išgyvenančių, kad jie ar jų vaikai, anūkai neturi vardadienių.
Kartais netgi pinigų siūlo, kad priskirčiau jų vardui kokią dieną. Bet nesu padaręs nė vienos nuodėmės – savo valia niekam nesukūriau jokio vardadienio. Tokiais atvejais sakau, kad kreiptųsi į Lietuvių kalbos instituto vardyno skyrių, ir jei ten dirbantys mokslininkai įrašys jūsų vardą į vardų žodyną, tai mano leidžiamuose kalendoriuose ir vardynuose jūsų vardas atsidurs savaime. Buvo vienas, kuris įtikinėjo, kad instituto darbuotojai sutiko įtraukti jo retą vardą į žodyną, ir dabar jau galiu leisti kalendorius su jo vardu. Gerai, sakau, tikrai įrašysiu, kai tik pasirodys tas vardas „Lietuvių vardų kilmės žodyne“.
Kaip manote, kodėl žmonėms taip svarbu, kad kalendoriuje būtų jų vardo diena?
Tai savotiškas noras įsiamžinti neišsiskiriant iš kolektyvo. Daugelis švenčia vardadienius, tai kodėl aš ne? Be to, žmonėms smagu matyti publikuotus savo vardą ar pavardę, žinoma, teigiamame kontekste.
Ką manote apie tikėjimą, kad vardas yra labai reikšmingas žmogaus likimui? O gal atvirkščiai, žmogus suteikia vardui tam tikrą prasmę?
Visąlaik laikiausi nuostatos, kad kiekvienas turime pateisinti gautą vardą savo doru gyvenimu ir gerais darbais. Bet neatmetu ir galimybės, kad tėvai vaikui su vardu perduoda ir kažkokį kodą. Nors tokiam teiginiui pagrįsti reikėtų ilgų, išsamių studijų apie vardus, kurie neštų savo šeimininkui laimę ar nelaimes, sėkmę ar prakeiksmą.
Kiek teko vartyti vardų kilmės žodyną, neaptikau neigiamas reikšmes turinčių vardų, tačiau yra istoriškai neigiamai vertinamų vardų. Pvz., mes pažįstame daug Kęstučių, Vytautų ir tik vieną Jogailą…
Jūs teisi, yra istoriškai neigiamai užkoduotų vardų. Prisimenu dar ketvirtoje klasėje mokytoja yra taip pasakiusi: „Lietuvoje vaikai nekrikštijami Jogailos vardu“. Taigi yra istoriškai priimtinų ir nepriimtinų vardų.
Birutė Černiūtė-Petraitienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
