Šiaulietė fotografė Edita Šilkė, gimus dukrai Heilei, nutarė sukurti unikalų albumą – kiekvieną mėnesį fotografuoti dukrą tą pačią dieną ir sukurti vis kitokį siužetą. Ištikimas Editos skatintojas tobulėti ir suteikiantis visapusišką pagalbą – vyras Darvydas. Pasakoja mama.
Man 27 metai, rimtai fotografuoju apie 5 metus. Fotografuoju vestuves, šeimos šventes, o dukros gimimas paskatino mane savo namuose sukurti jaukų kampelį ir kūdikėlių fotografavimui.
Viskas išsipildo, reikia tik svajoti. Štai kaip pradėčiau savo istoriją, nes mano aistra fotografijai atsirado vaikystėje, kai net fotoaparato rankose neturėjau. Šią svajonę širdyje pasėjo mano mylimas tėvelis. Augau, klausydama pasakojimų, kaip jis turėjo „Zenit“ fotoaparatą, kaip buvo ryškinamos nuotraukos. Deja, to fotoaparato man taip ir neteko paturėti rankose, nes tėtis jį pardavė, tačiau nostalgija liko. Pamenu, sėdėdavau sode ir galvodavau, kaip mielai dabar padaryčiau kokį kadrą. Kaip fotografuočiau ir fotografuočiau.
***
Kai pagaliau, padedant tėvams, įsigijau savo pirmąjį juostinį fotoaparatą, dar mokiausi mokykloje. Pirmoji juostelė labai greitai prisipildė. Nuotraukų išryškinimas tada kainavo nemažai, tad teko labai galvoti, ką ir kada fotografuoju, priešingai nei dabar, kai gali bet kada nufotografuoti norimą kadrą, nes neberiboja kadrų skaičius juostelėje. Pirmieji mano kadrai, pamenu, buvo šeimos nuotraukos ir gyvūnai, kuriuos man būdavo tiesiog būtina įamžinti.
Pasirinkau studijuoti audiovizualinį meną Šiaulių universitete. Žavėjo, kad šioje specialybėje beveik viskas buvo vien praktika, nuolat reikėjo kurti įvairius filmukus ir fotografuoti, kad fotoaparatas visada keliaudavo kartu su manimi.
***
Baigus studijas, fotografija buvo pradėjusi trauktis iš mano gyvenimo, tad esu be galo dėkinga kolegai Algiui, kuris įkyriai įkalbėjo ateiti į Šiaulių fotoklubą. Pamačiau, kaip švyti kitų klubo narių akys, kai vykdavome į įvairias keliones fotografuoti. Kaip ne vienas gulėdavo ant šaltos žemės, kad tik pagautų geresnį kadrą. Kai kelionės tau tampa nemielos, jei rankinėje neturi fotoaparato, o užsiimant kita veikla visos mintys sukasi tik apie tai, kaip fotografuosi ir kaip retušuosi, manau, atsako į visus klausimus, ką tu turi veikti gyvenime. Pamenu, sykį pamiršau fotoaparatą namuose, kai važiavome į kelionę, – tada man atrodė, kad kelionė nepasisekusi, nes negalėsiu užfiksuoti įvairių kadrų.
***
Sukūrusi šeimą ir susilaukusi dukrytės Heilės, kūdikėlių fotografija domėjausi vis daugiau, tad ir Heilei kadrų tikrai netrūkdavo, nes troškau įamžinti nuostabias dukros gyvenimo akimirkas. Juk vaikai taip greitai užauga, netiesa, kad greitai auga tik svetimi vaikai. Nepajutau, kaip pralėkė pirmieji dukros metai. Vaiko gyvenime jie reiškia be galo daug. Nuostabu turėti vos kelių dienų kūdikėlio nuotraukas, o po to – jau mėnesio, dviejų. Ar pastebėjote, kaip ryškėja ir keičiasi vaikų bruožai augant? Kaip ryškėja jų charakteris? Būtent tai ir norėjau įamžinti Heilei, tad nusprendžiau fotografuoti kiekvieną mėnesį per jos gimimo dieną ir atrinkti po auksinį kadrą. Taip sukūriau nerealiai vertingas nuotraukas, kurios be galo džiugina mūsų šeimą.
Kaip vyko fotosesijos
Fotografuoju jau apie 5 metus, tačiau mažų vaikų fotografijareikalauja kitokio pasiruošimo. Iš pradžių dar neturėjau visų reikiamų aksesuarų, studijos, buvau pasiruošusi tik foną, stovą jam ir krepšiukų. Kadangi naujagimį geriausia fotografuoti iki 14 dienų, nutariau užfiksuoti savo 10 dienų princesę miegančią ir ramią. Pasvajojau ir praėjo, nes ji visiškai nežadėjo ramiai krepšiuke miegoti. Labai svarbu, kad patys tėveliai būtų ramūs ir nesijaudintų fotosesijos metu, patyriau tai savo kailiu (ai galite matyti primoje Heilės nuotraukoje).
Pradėjusi nuo kuklaus pirmojo kadro namų svetainėje, po truputį plėtojau savo idėjas ir „tempiau“ vis naujas dekoracijas ir fonus į namus. Po truputį savo namuose įkūriau atskirą kambarį-studiją tik fotografijai, kur pradėjau fotografuoti ir kitų tėvelių mažylius.
Kiekvienas kadras man kalba, pamenu, kaip jie buvo kuriami. Iš fotosesijos rinkdavausi tik vieną kadrą, kurį publikuosiu ir dėsiu į galutinį projektą. Tačiau niekas nežino, kad tą vieną kadrą dažnai užtrukdavo padaryti ilgiau nei valandą, užfiksuodavau per 200 kadrų. Savo vaiką fotografuoti visai kitaip nei svetimą, nes iš jo tikiesi kur kas daugiau. Dažnai būdavo, kad ir dekoracijas išgriaudavo, ir apgriauždavo jas anksčiau nei reikėdavo.
Ypač daug vargome su pirmuoju sniegu (8 mėn. fotosesija), nes sugalvojau, kad dekoracija galėtų būti besmegenis. Pasnigo reikiamu momentu, galvoju – puiku, nulipdysiu, bus puikus kadras. Liks tik pasirūpinti, kad neištirptų. Apie mažą smulkmeną, kad tuo metu nelips sniegas, nepagalvojau. Iš pradžių šildytuvu bandėme sniegą pašildyti, kad liptų, – nepavyko. Vėliau vyras su vandens purkštuku drėkino sniegą ir lipdėme. Veiksmas vyko balkone, tad tėtis darbavosi, o mes su Heile stebėjome pro langą. Kiek mažylei buvo džiaugsmo ir beldimo į langą kviečiant tėtę! Taip po ilgo lipdymo gavome išties puikų sniego princą, o princesei liko tik pozuoti, aišku, prieš tai įkišus rankas į sniegą.
Labai įsimintinas ir Valentino dienos kadras, kai Heilei buvo 9 mėnesiai. Galvojau, nubučiuosiu visą bučinukais, pavyko gerai, mažylė šypsojosi. Buvo daug veiksmo visiems ir juoko, nes kai ją bučiavau, ji atkartodavo garsą savo lūpytėmis. Tik maudynės užtruko ilgiau nei pasiruošimas, negalvojau, kad lūpų dažai taip sunkiai nusiplauna.
10 mėnesį Velykų fotosesijai susiorganizavome zuikį, Heilė jį glostė ir bandė pamaitinti morka.
Mergytė be galo mėgsta muziką ir vos išgirdusi tuoj šoka, tad galvojau, kodėl jai nepabuvus ir DJ Heile? Ačiū draugams, kurie paskolino senovinį plokštelių aparatą, nes Heilei tai buvo tikras atradimas. Gaila, kad nuotrauka neskleidžia garsų, nes tai, kas tuo metu vyko studijoje, buvo neapsakoma. Sustačiusi lūpytes ji suko plokštelių aparatą, ir nė negalvojo nuo jo atsitraukti.
12 mėnesių proga norėjau įamžinti mažą panelę, nes per šiuos metus ji tapo tikra damute. Pasirūpinome tortuku, balionais ir, aišku, žiedais. Prie tortuko dar buvo ir žvakutė, kurią ji iškart mėgino pūsti ir patikrinti savo mažais pirštukais. Tad dėl jos pačios saugumo žvakutė buvo greitai patraukta. Nereikėjo įkalbinėti, kad paragautų tortuko, – susirado šokoladinius boružėlės taškiukus ir juos vieną po kito valgė.
Kiekvienas auksinis kadras visam gyvenimui išliks atmintyje, o Heilė užaugusi turės kuo pasidžiaugti. Kiekvienam tėveliui linkiu pasiryžti tokiam ar panašiam projektui – fiksuokite savo vaikučių akimirkas, aukite kartu, nes gyvenimas nestovi vietoje.
„Mamos žurnalas“
