Niekas taip nemotyvuoja, kaip sėkminga kitų patirtis. Gal Jus lieknėti įkvėps linksmas mamos Laimos Kasparės dienoraštis?
Laima ir jos „Saldi fazė“
Laima Kasparė – trisdešimtmetė dviejų vaikų mama (dukrytei 4 metai, sūnui – 1). Pajutusi, kad po gimdymo sunku įlįsti į mergautinius džinsus, Laima pradėjo lieknėti atsisakydama saldumynų. Jautrų atsisveikinimą su saldžiosiomis nuodėmėmis Laima aprašo tinklaraštyje „Saldi fazė“. Praėjusiuose numeriuose skaitėte, kaip Laimai sekėsi atsisveikinti su „Nutella“ ir spurgomis. Šiandien „sudie“ ji tars sausainių pyragui „Tinginiui“.
***
Kadangi tai žurnalas apie vaikus ir mamas, tenka į kovą su saldumynais įtraukti dar vieną itin stiprią jėgą – vaikus! Mažus žmogeliukus, kurie, jei tik turėtų galimybę patys spręsti, galėtų visą dieną valgyti vien saldėsius, ir visos „košės, kad būtum stiprus“, ar „morkytės, kad gerai matytum“, būtų pamirštos per pirmas 5 saldžiąsias sekundes. Oi kaip pažįstami tie riksmai prie kasų dėl kinderio ar gudrūs manipuliavimai dėl antro sūrelio. Nuo to tikriausiai nepabėgsi, bet kai vaikai namie ėmė tyliailaipioti ant spintelės ir slaptai vaišintis sausainiais (mano juodos dienos atsargomis), supratau, kad be taisyklių šį kartą niekaip. Kad neišradinėčiau dviračio, pasisėmiau patirties iš draugės švedės – jų šalyje vaikams galioja taisyklė dėl saldumynų (skamba gana keistai, nes Skandinavijoje bet koks vaikų varžymas atrodo nerealus) – cukraus jie gauna tik savaitgaliais. Žiauru būtų, jei tokį reguliavimą įvestų man, bet ko gi nepadarysi dėl augančio organizmo.
Pereinamasis laikotarpis visiems buvo ilgas ir sudėtingas, sunku neištraukti sausainio, kai prasideda ašaros ir lipimas ant galvos, ar „padėti“ suprasti vyrui, kad vienas saldainis jau yra saldainis, bet kai pagaliau visi šeimoje įsisąmoninome, kad saldumynai bus tik savaitgalį, įsivyravo ramybė. Dabar kaip tikri studentai mes jau trečiadienį pradedame planuoti savaitės pabaigą ir bambame, kai vėl išaušta pirmadienis.
O kai su vaikais kova palengvėja, tenka ir vėl atsisukti į save…
***
Kartais labai pasiilgstu studentavimo laikų, man tai – draugiškesnio veidrodžio, laisvės ir nuotykių periodas. Trečiadienį prasidedantis klubų, sidro bei naktinių submarinų laikas pasibaigdavo tik pirmadienį auditorijos suole, bandant likti nepastebėtai. Tokie ilgieji savaitgaliai labai stipriai suplonindavo ir taip tuščią studentišką piniginę, todėl „kasdieniam“ desertui likdavo labai mažai, o po keptų bulvių jo ypač norėdavosi. Reikėjo pigaus, bet stipraus, kaip tas studentiškasis „Brodvėjus“, saldėsio. Taip taip, pirma visiems į galvą šovusi mintis teisinga! Kas gi susideda tik iš keturių gana pigių sudėtinių dalių? Tas pats pačiausias „Tinginys“. Deja, bet aš seniai nebe studentė, knygų skaitau vis mažiau ir mažiau, o „Tinginys“ – vis dar įprastas elementas ant pietų stalo. Manau, pats laikas atsisveikinti su „iki kaulų smegenų“ pažįstamu „Tinginiu“.
***
Bandžiau ieškoti istorijos apie „Tinginį“, bet ji buvo išdėstyta labai komiškai. Kažkur kaime virė, virė moteriškė pieną, įdėjo cukraus, jis sutirštėjo, kad nebūtų taip saldu įdėjo sausainių ir pamatė kaip skaniai išėjo… Tik kodėl tuos sausainius dėjo, kodėl ne kaimišką batoną, nes batonas prie kondensuoto pieno atrodo skaniau ir kažkaip kaimiškiau (p.s. „ant kaimo“ nevarau, kaip ir visi, esu iš ten). O kaip kilo mintis „Ttinginį“ dėti į maišelius? Istorija nutyli, nors šis faktas tikriausiai būtų pats įdomiausias. Kai kartą atsinešiau „Tinginį“ su visa „pakuote“ pas vieną pažįstamą švedę, ji išpūtė akis ir tyliai paklausė, ar specialiai sutryniau pyragą. Man entuziastingai pasakius, kad taip turi būti, tik palauk, kol paragausi, mačiau, kad jai, dar niekada nebuvusiai Lietuvoje, tik dar labiau sustiprinau itin „patrauklų“ šios šalies įvaizdį. Bet švediškas mandagumas nugalėjo, paragauti paragavo, o toliau jau „Tinginys“ padarė savo darbą. Kiek žinau, ji dabar tyliai mane keiksnoja už „Tinginio“ receptą ir besikeičiančius skaičius ant svarstyklių.
***
Dar šis tas į temą apie tinginystę. Dabar tarp mūsų žvaigždučių itin madinga padaryt mini karjerą Lietuvoje, išvažiuoti į užsienį – ten maitintis greito maisto restoranuose, o tada išdidžiai lietuviškuose žurnaluose paskelbti, kad užsienyje patapau modeliu. Plus size modeliu! Tada šiek tiek susvyruoja mano principai atsisveikinti su saldumynais, nes labai jau patrauklu atrodo auginti lašinukus, juos šiek tiek papudruoti ir tada parduoti su didžiule, į visą puslapį netelpančia meile. Bandžiau po visą internetą ieškoti, kokie gi standartiniai reikalavimai tiems plus size modeliams. Radau – graži, lygi oda, ūgis ne mažesnis nei 174 cm , o užpakalio, pilvo bei meilės rankenėlių dydis niekur neįvardintas. Vieni skelbė, kad jei netelpi į 38 dydžio drabužius, jau gali pretenduoti, kitur jau reikalavo 44 dydžio (tas minimalų trūkumą „Tinginys“ greitai pataiso). Iš tikrųjų plus size modeliai – tai sveikos ir „sultingos“ moterys, kurioms Dievas vietoje valios laikytis nesąmoningų dietų davė didžiulį pasitikėjimą savimi. Tuos, kurie jau suplojo rankomis, teks nuliūdinti, nes žodžiuose „sveika“ ir „sultinga“ slypi tobulos žmogiškos proporcijos, sveika gyvensena ir minimumas cukraus.
***
Grįžkime prie pagrindinės užduoties – atsisveikinti su „Tinginiu“. Atsipjaunu gabaliuką, išsitiesiu ant sofos ir nebegirdžiu nei zyziančių vaikų, nei Facebooko pypsėjimų ir galvoju – virė virė moteriškė pieną ir… išrado stebuklą. Manau, net Užkalnis nepagailėtų savo žąselių, nes prikibti tiesiog nėra prie ko. Gaila tik, kad kai pažiūrėjau į savo kalendorių ir bandžiau rasti, kada paskutinį kartą turėjau ilgąjį savaitgalį, supratau, kad papildomų kalorijų jau seniai nepavyksta iššokti klube, todėl nori nenori tenka dėti tašką ir čia. Su skaudančia širdimi sakau: „Ate, paprastasis „Tinginy“! Sakykite ir Jūs, tik prieš tai dar paskutinį kartą jo paragaukime.
„Mamos žurnalas“
