Niekas taip nemotyvuoja, kaip sėkminga kitų patirtis. Gal Jus lieknėti įkvėps linksmas mamos Laimos Kasparės dienoraštis?
Laima ir jos „Saldi fazė“
Laima Kasparė – trisdešimtmetė dviejų pametinukų mama (dukrytei 4 metai, sūnui – 1). Pajutusi, kad po gimdymo sunku įlįsti į mergautinius džinsus, Laima pradėjo lieknėti atsisakydama saldumynų. Jautrų atsisveikinimą su saldžiosiomis nuodėmėmis Laima aprašo tinklaraštyje „Saldi fazė“. Praėjusiame numeryje skaitėte, kaip Laimai sekėsi atsisveikinti su „Nutella“. Šiandien „sudie“ ji tars spurgoms.
Kažkur skaičiau, kad pagimdžius atsiranda poreikis dviems dalykams – intelekto neliečiančiai veiklai ir saldumynams. Man ši manija prasidėjo dar gerokai prieš gimdymą: judėti sunku, o kai sunku tai ir tingisi, o kai tingisi –nejau save versi, juk nėščia. Taip sofa, serialai ir geros didelės varškės spurgos tapo nuolatiniais draugais, nuotaikos kėlėjais ir, aišku, vis didesnių drabužių kaltininkais. Būtent dėl šios priežasties pirmiausia nusprendžiau atsisveikinti su šiuo skanumynu. Verdame varškės spurgas.
***
Šių gintarinių tešlos kamuoliukų kvapas užpildo sielą pačiais šilčiausiais prisiminimais apie vaikystę. Akyse iškyla saulėta virtuvė ir mama prie viryklės visaip bandanti apginti savo skanumynus, kad bent kiek jų liktų padėti svečiams ant stalo. Ir, atrodytų, kas čia blogo, juk tai taip džiugina širdį, o tokius prisiminimus reikia saugoti ir jais mėgautis. Tik pagalvokime blaiviai – vaikai juda tikriausiai 80 proc. savo laiko (ar čia tik man taip „pasisekė“), o mano 80 proc. judesių apsiriboja ipado ar iphono minkymu. Aišku, dabar labai madinga iš „supermamyčių“ išgirsti, kad „nieko ypatingo dėl svorio daryti nereikia, kai visą dieną sukiesi aplink vaikus“, bet aš manau, kad tos mamytės arba slepia, kad valgo tik petražoles, arba prakaituoja 6 kartus per savaitę sporto salėje. Ir jų principas – „tik gimdyk kuo daugiau, o svoris pats kris“ – mus, „normalias“, klaidina!
Aš turiu du vaikus, bet vis tiek sofa yra dažna mano lokacija, nes joks vaikų kiekis ir jų amžius man nesutrukdys sužinoti, ar prisipažino Soneris meilėje, ar nušovė Ali žveją ir ar Berin pagaliau atsimerkė ir pamatė už kokio asilo ištekėjo! Be šių žinių diena atrodo kažkokia nevykusi. Mano darbdaviui labai pasisekė, nes atostogas aš išnaudoju tikram tobulėjimui.
***
Vis dėlto sugrįžkime prie mūsų nuodėmės – tiksliau, paskutinį kartą pasimėgaukime ja… Varškės spurgos – paprastas, bet nepaprastas skanumynas, žiūriu į jas ir nesuprantu, kaip iš kelių ypač paprastų sudėtinių dalių galima sukurti tokį jaukumą. Atrodo, sumeti varškę, kiaušinius, miltus, dar šį bei tą, viską sumaišai ir net neįgudusiomis rankomis padarytas rutuliukas visus nusistatymus prieš didesnį drabužių dydį nudangina toli toli. O jei paragausi šio skanėsto dar šilto, tas nusistatymas grįš pas tave tik kitą pavasarį, kai vėl stosi prieš veidrodį su vasarine suknute. Jokių sąsajų su naujovėmis ar modernu – azote spragsinčiomis uogomis ar ledais su aukso dulkėmis, tik senas, jau 100 išjaustas skonis ir visą kūną užliejanti šiluma. Ak kaip būtų gerai, jei ta šiluma neliptų prie mano „meilės rankenėlių“ (čia ta papildoma dalis ant šonų, dėl kurios ant buvusio vapsvos liemens turi segtis meškos sijoną).
***
Prisiminkime, kad šį tinklaraštį pradėjau, kad galėčiau atsisveikinti su tokiomis nuodėmėmis, tad, kaip ir minėjau anksčiau, judam kokius 8 kartus mažiau nei būdami vaikai, o ir mamas jau tikriausiai praaugome (pasisekė, jei tik ūgiu), todėl pripažinkime sąžiningai – suktis aplink spurgas jau nebegalime. Su skaudančia širdimi sakau: „ATE ATE spurgytės“. Sakykit ir Jūs, tik prieš tai dar paskutinį kartą jų paragaukite.
Spurgytės „Viso gero“
Paskutiniam kartui tiks mamiškas senasis receptas, kurį buvau įpratusi virti sekmadienio rytais vietoje savaitgalio blynų, o vėliau vietoje trečiadienio kiaušinių, tada netyčia atsirado dar keli kartai per savaitę. Džiaugiuosi bent tuo, kad jos nespėjo pakeisti rytinės košės, nors meluočiau jei sakyčiau, kad apie tai nepagalvojau.
Bet grįžkime prie recepto:
- Apie 500 g varškės ištrinu su 3–4 kiaušiniais ir 5–6 šaukštais cukraus.
- Apie 200 g miltų sumaišau su žiupsneliu druskos ir šaukšteliu kepimo miltelių, viską sumaišau su prieš tai paruošta varške.
- Į tešlą šliūkšteliu 1 šaukštą degtinės, tam, kad riebalų pritrauktų kuo mažiau ir būtų kuo sveikesnės (nors aliejuje virtas maistas gal išviso neturėtų būti gretinamas su sveikata, bet tebūnie).
- Tada šlapiomis rankomis formuoju rutuliukus ir kepu įkaitintame aliejuje, kol gražiai paskrus.
„Mamos žurnalas“
