
Genialumas slypi paprastume. Visi žinome šią šventą tiesą. Ja pasinaudojo ir viena mūsų skaitytojų šeima. Jie išsiruošė į gana artimą šalį – Slovakiją. Kelionė, kurioje dalyvavo ir pusės metų kūdikis, pranoko turkijas ir egiptus.
Pasakoja mama Renata
Kodėl Tatrai
Šeimoje esame keturiese: vyras, aš ir 2 sūnūs: Dominykas (11 m.) ir Rokas (9 mėn.). Iki motinystės atostogų dirbau draudimo kompanijoje. Gyvename mažame 2 aukštų, tačiau tik 2 kambarių namelyje.
Kadangi 8 arų sklype stovi 2 namai (uošvių ir mūsų) tai pievelės ar gamtos kaip ir mažoka. Praėjusią vasarą kaip tik vyko mūsų rajono kelių remontas, buvo daug dulkių ir triukšmo, todėl sugalvojome, kad reikia vaikams gryno oro. O tam idealiai tinka kelionė. Vyras senai svajojo apie Kroatiją, tačiau pasitarę su kelionių agentūros vadove ir įvertinę savo galimybes, persigalvojome.
Vadovė parekomendavo Slovakiją. Argumentas – į kelionę savo automobiliu susiruošėme pirmą kartą, tad reikia išbandyti trumpesnį maršrutą, nes nepabandę nežinosime, kaip seksis. Pasitarėme su mano seserimi ir nusprendėme, kad tai turėtų būti ir vaikams įdomu, ir mums ne per sunku. Tad pasirinkome Slovakiją.
Iki tol rinkdavomės keliones lėktuvu ir dažniau poilsines. Esame buvę Austrijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Turkijoje, Tunise, Kretoje, Maltoje. Su vyresniuoju Dominyku dažniau važiuodavome į poilsines keliones. Tad kelionė į Tatrus mums, poilsinių kelionių gerbėjams, buvo iššūkis.
Pasiruošimas kelionei
Keliavome savarankiškai, tačiau kelionių agentūroje pasiūlė Slovakijos katalogą, kad susidarytume bendrą įspūdį apie šalį, paskaitėme, ką aplanko žmonės važiuodami su agentūra. Susirašėme, ką norime pamatyti, ir beveik viską aplankėme (išskyrus terminius baseinus, nes juose ir taip karšta, ir vandens parką, nes pritrūkom laiko).
Kelionei išsinuomojome autobusiuką, apsidraudėme, susidėjome daiktus ir išlėkėme. Kūdikiui daiktus dėjau pagal sąrašiuką. Jau prieš porą savaičių pradėjau galvoti, ką pasiimti, kas būtina, o kas nelabai, ir viską užsirašydavau. Paskui sąrašą koregavau. Prisipirkau košių, tyrelių, vandens, įvairių užkandžių, dar teko mėsytės ir daržovių įsidėti.
Nepamiršome ir vaistų, internete radau skyrelį „Kelioninė vaistinėlė“, juo pasinaudojau. Mums prireikė tik tablečių nuo padidėjusio rūgštingumo, nes ragavome slovakiško vyno. O vaikučiui panaudojau tik pudrą.
Daiktus buvau labai gerai apgalvojusi ir rinkausi tik pačius būtiniausius, nors vietos autobusiuke buvo sočiai. Pasiėmiau garų puodą, kuris mus ne kartą gelbėjo, trintuvą košei susimalti, 2 termosus, virdulį.
Garų puode išsivirdavau daržoves, paskui susimaldavau, vieną porciją iš karto sumaitindavau Rokui, kitą palikdavau rytdienai, pašildydavau ir sumaitindavau. Rokas labai mėgsta mano gamintą daržovių košę, o pirktų nevalgo. Užpilamas kruopų košes susipyliau ir susimatavau pagal kiekį į mažus indelius, paskui likdavo jas tik užpilti virintu šiltu vandeniu iš vieno termoso, gerai išmaišyti, ir maistelis paruoštas. Antras termosas buvo reikalingas susidėti sušaldytai mėsytei. Susipjausčiau mažais gabaliukais susišaldžiau šaldiklyje, paskui tuos gabaliukus susidėjau į termosą su ledukais, kad mėsa ilgiau išsilaikytų nesugedusi (juk lauke temperatūra buvo apie 25 laipsnius). Sauskelnių pasiėmėme tiek, kad grįžtant sustotume Lenkijoje ir nusipirktume, juk visi sako, kad ten daug pigiau. Pasiėmiau ir vaisinių tyrelių maždaug po 1-2 dienai. Įsidėjome ir specialaus kūdikiams tinkamo vandens. Dar mažyliui pridėjau lengvų užkandžių (kukurūzų, talerių, džiūvėsėlių ir riestainių).
Pasiėmėme ir vežimą, kuris labai pravertė, kai reikėjo lipti į Spiš pilį. Juo buvo patogu pasivažinėti po Nova Lesna gyvenvietę ir apžiūrėti, kaip ten gyventojai tvarkosi savo darželius ir kiemus.
Ekskursijų metu labai pravertė vaiknešėlis. Tikrai nepamainomas dalykas.
Kai ko ir neprireikė. Buvome įsidėję ir sulankstomą maniežą, tačiau jo prireikė tik vieną naktį, nors būtumėme išsivertę ir be jo. Na o visai neprireikė… tai skėčių, oras buvo pasakiškas, nors paskutinę dieną ir lijo, bet tai buvo jau grįžtant namo. Dar neprireikė maudymosi sauskelnių. O visa kita labai pravertė.
Mažųjų ekipažas – 4 vaikai
Tatrus pasirinkome dėl nedidelio atstumo, kad bet kada galėtumėme grįžti. Dar viena svari priežastis – kad vaikams būtų įdomu. Juk ekipaže buvo 4 vaikai: maniškiai Dominykas (10 m.) ir Rokas (8 mėn.) ir sesers Emilija (11 m.) ir Andrius (8 m.).
Apie kūdikio palikimą namuose negalėjo būti ir kalbos. Tam buvo trys priežastys:
Pirmoji – juk jį maitinu krūtimi, ir jokiu būdu nenorėjau nutraukti maitinimo.
Antroji – nenorėjau skirtis su savo mažyliu.
Trečioji – nenorėjau apkrauti vyro mamos tokiam ilgam laikui (kelionė truko 8 paras).
Kūdikis kelionėje
Mažylis kelionę ištvėrė puikiai, buvo labai kantrus, ramus ir linksmas. Vis laukiau, kada susirgs, nes draugės sakė, kad vaikams labai didelės įtakos turi klimato pasikeitimas. O Rokas kaip nesirgo, taip nesirgo. Taip kad įvairūs gandai dažnai nepasitvirtina. Klimato pasikeitimą mums ištverti buvo sunkiau nei jam (Slovakijoje buvo labai karšta).
Patirti nuotykiai
Buvome nusprendę, kad per dieną reikia aplankyti nors vieną objektą. Pamatėme tikrai nemažai.
Lenkijoje aplankėme druskų ir aukso kasyklas. Slovakijoje pamatėme Spliš pilį, Šv. Jokūbo bažnyčios altorių, Ledo urvus, stalaktitų-stalagmitų urvus. Keliavome trasomis po kalnus, kėlėmės keltuvais į viršukalnę. Vyras vieną kartą net apsidžiaugė, kad Rokiukas nori miego ir jam nereikės eiti į dar vienus urvus – jis su dideliu džiaugsmu pasiliko valgydinti ir migdyti kūdikio. Lenkijoje spėjome apsipirkti prekybos centre, nes aktualu buvo.
Keliaujant užplūdo įvairiausių jausmų gama: baimė, kai kėlėmės su atviru keltuvu į kalną; neviltis, kai ilgai neradome viešbučio nakvynei; pasididžiavimas, kai lipome įvairiomis trasomis; laimė, kad galime tiek daug visko pamatyti; nuovargis, kai reikėjo kopti į ledo urvus; švelnumas, kai toks mažas kūdikėlis miega kabėdamas vaiknešėlyje; susidomėjimas ir smalsumas kuo daugiau pamatyti.
Įdomiausia buvo druskų kasyklose, reikėjo leistis daug daug laiptelių žemyn (gal virš 1000 laiptelių), net neprisimenu, kiek aukštų. Juokingiausia buvo, kai Rokas pradėdavo „kalbėti“ (leisti įvairius garsus), kai tik gidė pradėdavo pasakoti. Nustojo tik kai čiulptuką davėme, nes ir taip nelabai girdėjosi, o čia dar kažkas už gidę garsiau guguoja prie ausies. Rokas spėjo ir užmigti, ir prabusti per tą ekskursiją, nes ji truko apie 1,5 val. Kūdikis visą laiką buvo vaiknešėlyje. Sunku buvo, bet didžiavausi savimi, kad esu tikra mama.
Įsimintiniausias buvo kėlimasis keltuvais į kalnus. Esame su vyru buvę Austrijos kalnuose, bet prieš daug metų, tai jautėmės lyg pirmą kartą kalnus matytume. Tatrai tokie didingi atrodė, kaip kokie senoliai, kurių niekas negali išjudinti.
Kūdikis visiškai nesutrukdė pamatyti kraštą, tik lietus sumaišė mūsų planus paskutinę dieną pamatyti dar vieną pilį pakeliui į Lenkiją.
Didžiausia mūsų klaida, kad tik vakarais ieškodavome kur apsistoti. Kol surasdavome, užtrukdavome, nebegaudavome vakarienės. Tekdavo eiti į degalines pirkti maisto, nes vakarienės laikas viešbučiuose būdavo pasibaigęs.
Kiek kainavo kelionė
Kelionė truko 8 dienas, o kainavo apie 1200 eurų.
Viešbučiai – nuo 100 zlotų iki 90 eurų šeimai (90 eurų kainavo kambariai viloje Slovakijoje, bet ten jau buvo liukso apartamentai su virtuve ir jos rakandais, valgomuoju, svetaine ir terasa).
Brangios visos ekskursijos, keltuvai, viešbučiai. Bet kaip vyras sako: geriau rečiau išvažiuoti pailsėti, bet leisti sau išlaidauti, negu spausti kiekvieną centą. Kita mūsų kelionė bus į Kroatiją.
„Mamos žurnalas“