Šįkart kelionių rubrikos herojės –Anglijoje gyvenančios Jovita Kazlauskaitė ir jos dukrytė Emili. Į Angliją Jovita išvyko prieš 11 metų, ten baigė universitetą ir dirba ligoninėje slaugytoja. Anglijoje gimusiai Emili dabar 7 metai.
Jovita sako, kad šitą nepagydomą kelionių ir kalnų virusą ji pasigavo nėštumo metu.
Keistai aktyvus nėštumas
„Prieš dukrytei gimstant, beveik nekeliavau. Nei mokyklos laikais, nei vėliau nebuvau labai aktyvi.
Pastojus viskas pasikeitė – atsirado noras judėti, negalėdavau ramiai namuose nusėdėti, kiekvieną dieną turėdavau išeiti pasivaikščioti. Kitaip apimdavo piktumas bei irzlumas. Ir kaip viena draugė man yra sakiusi, kaip jautiesi besilaukdama, toks ir bus gimęs vaikutis. Visos emocijos persiduos mažyliui. Taip ir nutiko ir man – tas nenusėdėjimas vienoje vietoje persidavė dukrytei. Nuo pirmų dienų, jei tik būdavome namie, Emili galėdavo prarėkti visą, dieną, o jei tik išveždavau vežimėliu į lauką, iškart nurimdavo“, – pasakoja Jovita.
Kol buvo visai maža, su dukryte jos toli nekeliaudavo. Dažnai išeidavo pasivaikščioti į vietinius parkus, iki fermų ar zoologijos sodo. Pirmoji 7 mėnesių Emilytės kelionė lėktuvu buvo į Lietuvą. Paskui į tolimesnę šalį – Portugaliją – susiruošė, kai jai buvo dveji su puse. Prieš pat kelionę Emili kojytė išbuvo gipse 11 savaičių. Nepaisant to, mama su močiute vos spėdavo paskui mažytę eiti. Net kol koja buvo gipse, sunku būdavo išlaikyti ją ramiai.
Per metus – bent dvi kelionės
„Stengiamės, kad per metus bent porą kartų skristume lėktuvu. Vienas skrydis dažniausiai būna į Lietuvą pas artimuosius, kitas – į kokią nors kitą Europos šalį. Emilytė jau buvo Portugalijoje, Maltoje, porą kartų Briuselyje, Amsterdame ir Tenerifėje. Šiemet laukia kelione į Korfu.
Keliaudamos į kitas šalis, visada aplankome zoologijos sodus. Tenerifėje orkų spektaklį teko žiūrėti net du kartus – nei delfinai, nei ruoniai taip nesužavėjo mažosios. Mūsų kelionės dažniausiai aktyvios, stengiamės aplankyti kuo daugiau įdomių vietų toje šalyje, kurioje esame“, – sako Jovita.
Emili labai aktyvi, net į mokyklą ir iš mokyklos nori eiti pėsčiomis. Deja, tai mama gali leisti tik per savo atostogas, nes kitaip nespėtų į darbą. Nuo namų iki mokyklos – 30 minučių pėsčiomis. Jei vakare leidžiama pasirinkti, ką ji nori veikti, žiūrėti filmuką ar eiti pasivažinėti dviračiais, visada renkasi dviračius.
Kelionės Emili irgi nevargina. Visada susideda daiktus, kurių kelionėje gali prireikti, ir kantriai važiuoja automobiliu kad ir kelias valandas. Dažniausiai pasiima sąsiuvinį ir rašiklį, skaito knygutes, sprendžia kryžiažodžius, kur reikia išbraukyti žodžius. Mėgsta pažaisti lėlytėmis. Turi ir planšetinį kompiuterį, kurį kartais irgi pasiima į kelionę. Ilgiausiai keliavome automobiliu į Belgiją, kai Emilytei buvo 4 metukai.
Atrasti kalnai
„Dažnai nuvažiuodavome prie ežerų, kurie apsupti kalnais, bet ilgą laiką tik grožėdavomės kalnų didybe. Tačiau vieną dieną mano universiteto draugė pasiūlė prisijungti prie jos išvykos į kalnus. Aišku, tai buvo gana trumpas ir lengvas kopimas, bet vaizdai užlipus tiesiog pakerėjo.
Kalnai man kažkas stebuklingo – visada atsigaunu ir pasisemiu naujų jėgų. Pradėjome nuo mažų kalnų ir lengvų žygelių, bet šiemet su Emilyte jau įkopėme į ne visai mažą kalną. Kelionėms į kalnus būtinai reikia specialių batų, su kuriais nebūtų slidu, kurie apsaugotų kojytes nuo traumų. Turistinio inventoriaus pasiūla didžiulė, tik reikia palaukti išpardavimų, kada ne taip brangu. Visada pasiimame užkandžių, būtinai vandens atsigerti. Turime neperlyjamas bei neperpučiamas vėjo striukes, nes kalnų viršūnėse visada daug šalčiau ir vėjuota. Kitas pirkinys bus specialios neperšlampamas kelnės“, – dalinasi patirtimi Jovita.
Kelionių nuotykiai
Jovita sako, kad prieš kelionę susiieško visą informaciją apie kalną ir galimus kelius. Kopimas į kalną nėra paprastas pasivaikščiojimas parku. Dažnai net aiškių keliukų nebūna. Visada išsispausdina kalno trasos aprašymą, kuriame nurodyta, ties kokia vieta kur pasukti.
Kartais kalnas nėra aukštas, bet įkopimas į jį labai sudėtingas. Kad užliptum į kai kuriuos kalnus, reikia kopti labai stačiais ir akmenuotas šlaitais, pereiti kalnų keteromis, per kurias veda tik siauras takelis, o iš abiejų pusių vos ne skardžiai, tad tokie kalnai kol kas atkrenta. Renkasi tokius, kuriuos galėtų įveikti ir septynmetė. Nors svajonių sąraše yra ir sudėtingų bei aukštų kalnų, bet viskam savas laikas.
Buvo atsitikimų, kai mama su dukra kalnuose beveik pasiklydo.
Žemėlapis rodė, kad užlipti ir nulipti galima tuo pačiu taku, o jos sugalvojo, kad turi būti kitas kelias nusileisti. Pagalvojo, gal bus lengviau.
Deja, perėjo per vieną, antrą ir trečią kalno keterą, o nulipimo žemyn kaip nėra, taip nėra. Net ir ko pasiklausti nebuvo. Paskui tolumoje pamatė mažučius žmogeliukus, kurie ir pasakė, kad yra dar vienas nusileidimas. Bet grįžti buvo sudėtinga, statūs akmenys, nuo kurių reikėjo nusiropšti, paskui keliauti šlapiomis kalnų upių išvingiuotomis pievomis. Šis pasivaikščiojimas į kalną ir nuo jo užtruko daugiau kaip 7 valandas.
O kitąkart kalno viršūnės nepasiekė dėl blogo oro. Debesys buvo taip žemai, kad buvo matyti vos pora metrų į priekį, o kadangi kelias nežinomas, teko apsisukti ir grįžti atgal.
Emili, be abejo, kartais pavargsta. Kelionėse į kalnus svarbiausia neskubėti, tad Jovita sustoja, kada tik dukrytei prireikia. Dažnai susigalvoja kokių nors žaidimų. Pavyzdžiui, paprašo jos būti žygio vade ir parodyti kelią, kur reikia eiti. Keliaujantieji kartu apsimeta, kad nieko nežino, o ji tada patenkinta lekia pirma ir rodo, kaip apeiti balutes arba kaip reikia per akmenis ropštis.
„Mums smagiausia keliauti su kompanija, – sako Jovita, – kartais keliaujame su sesės šeimynėle, kartais su draugais. O jeigu sulaukiame svečių iš Lietuvos, keliaujame su jais. Praėjusiais metais atšventėme mamytės jubiliejų keliaudami po Velsą. O šiemet tėvelio jubiliejus, kurį švęsime Korfu saloje“.
Iš kiekvienos kelionės – po nuotykį
Emilytei kopimas į kalnus yra didelis nuotykis. Niekada nežinai, ką rasi kalno viršuje. Jai ypač patinka tie kalnai, kurių viršūnė pažymėta akmenų krūva, ant kurios ji gali uždėti savo akmenuką.
Jovitos manymu, kelionės labai daug duoda tiek tėvams, tiek vaikams. Praleistas laikas drauge leidžia daugiau dėmesio skirti vaikui. Namuose, kad ir kaip stengtumėmės, tas laikas dažniausiai skiriamas kokiems nors buities darbams nudirbti. Kelionėse vaikai susipažįsta su skirtingomis kultūromis, patiekalais, pradeda suprasti, jog žmonės kalba skirtingomis kalbomis, kad jų papročiai kitokie. Visa ši patirtis parodo, koks skirtingas pasaulis, ir reikia būti atviriems, nebijoti priimti kitokius žmones ir kitokias situacijas.
„Iš kiekvienos kelionės parsivežame kažkokį nuotykį, apie kurį ir po metų linksma pakalbėti. Pavyzdžiui, praėjusį savaitgalį nuvykome į kitą Anglijos pusę. Mes gyvename prie Airijos jūros, o sugalvojome nuvažiuoti prie Šiaurės jūros. Ten susiradome nuostabią vietą ant kalniuko, kur atsiveria visas miestelio ir jūros grožis. Susėdome ant suoliuko papietauti, buvome pasiėmę sumuštinukų. Visur ženklai, kad griežtai draudžiama maitinti kirus. Kol apie tai aiškinau dukrytei, atskridęs kiras savo sparnais pliaukštelėjo Emilytės močiutei per galvą ir atėmė iš jos sumuštinį. Iš pradžių tik pamačiau nuskrendantį kirą su sumuštiniu, o paskui atsisukau pažiūrėti, kas čia įvyko. Pamačiau žado netekusią Emilytės močiutę, visą apdrabstytą iš sumuštinio iškritusiu įdaru. Juoko buvo dar ilgam“.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Related Posts
Smalsu kokiuose Tenerifės zoologijos soduose autorė tiksliai lankėsi. Mes taip pat buvome Tenerifėje per čia: https://www.sofatravel.lt/novaturo-keliones-i-tenerife. Su vaikais anais metais aplankėm botanikos sodą Puerto de la Cruz, mažoji buvo labai sužavėta augmenija ir lakstančiais driežais 🙂 Taip pat lankėmės vaikams draugiškame Mokslo muziejuje su planetariumu ir Loro parke, kuriame buvo daugiau nei 300 papūgų rūšių, akvariumas, liūtai, vyko įvairūs šou, edukacijos programos. Vaikai labai prašo kelionę kartoti, bet galbūt kada pribręsime ir kopinėjimui 🙂