Atostogos su 7 mėnesių kūdikiu Izraelyje

Prie Negyvosios jūros

Esu iš tų mamų, kurios mano, kad vaikas nėra kliūtis keliauti. Kai sužinojau, kad vyrą siunčia į dviejų savaičių mokymus Izraelyje, pasisiūliau palaikyti jam kompaniją su tuomet 7 mėnesių sūnumi Motiejumi.

Izraelis – kontrastų šalis

Jeigu reikėtų Izraelį apibūdinti vienu žodžiu, tai būtų kontrastas. Nors šalis stengiasi būti vakarietiška, bet nuolatinis mašinų pypsinimas, nekantra, šauksmai ir šiukšles bet kur mėtantys žmonės primena arabiškus kraštus. Šalia modernių dangoraižių galima rasti ir lūšnų. Izraeliečiai neturi daug žemės, todėl viskas labai koncentruota – šalia gatvių yra ir parkų, paplūdimių viešbučių. Būdamas ten nuolatos balansuoji ties „galima“ ir „negalima“ bei „saugu“ ir „nesaugu“ riba. Vienoje vietoje kartu gyvena daug skirtingų religijų bei kultūrų, todėl tenka nuolat galvoti, ar mano apranga yra tinkama, ar nieko neįžeisiu. Mes viešnagės metu nesusidūrėme su jokiais pavojais, bet gatvėse vaikštantys kareiviškai apsirengę žmonės, teroro akto metu susprogdinti pastatai, griežta patikra įvažiuojant ir išvažiuojant iš šalies vertė pasijausti nejaukiai.

Viešnagė Tel Avive

Didžiąją kelionės dalį praleidome viename didžiausių Izraelio miestų Tel Avive. Stebėtina, kad prieš 40 metų miesto vietoje buvo dykumos ir jame gyveno vos kelios bendruomenės. Šiandien Tel Avivas stebina daugybe dangoraižių, nuostabiais pajūrio takais, vadinamais promenadomis, pramogomis. Vietiniai sako, kad tai miestas, kuris niekuomet nemiega. Tačiau tai ir pats brangiausias miestas, kuriame įsigyti nuosavą būstą išgali toli gražu ne kiekvienas vidutines pajamas gaunantis asmuo. Kiek teko bendrauti su vietiniais, visi skundėsi, jog už viską reikia mokėti, ir gana brangiai. Mokslas, sveikatos priežiūra yra mokami.

Siekdami sutaupyti, nusprendėme maistą gamintis patys, be to, keliavome su „suaugusiųjų maistą“ ragauti pradėjusiu kūdikiu, todėl viešnagei pasirinkome apartamentus. Apsistojome turistinėje zonoje, šalia pajūrio, tačiau ir netoli pagrindinės vienos triukšmingiausių Tel Avivo gatvių. Tad vietinių posakį, jog „miestas niekada nemiega“, patyrėme savo kailiu – visą parą nuolatos zujo automobiliai, riedėdavo turistų lagaminai bei buvo girdėti praeivių balsai.

Sausio vidurys Izraelyje vis dar laikomas žiema, tačiau mums, lietuviams, tai daugiau priminė pavasarį ar net vasarą. Beveik visos viešnagės metu dienos temperatūra buvo apie 20ºC. Tik kelias dienas sulaukėme vėsesnių bei lietingų orų, kuomet jūroje pakilo milžiniškos bangos, pritraukusios kelias dešimtis banglentininkų. Audroms nurimus, pakrantes užguldavo žvejai.

Didžiąją dienos dalį mudu su Motiejumi praleisdavome vieni – tėtis išvykdavo anksti ryte, o grįždavo, kai mažylis jau miegodavo. Tačiau klausimų, ką veikti, mums tikrai nekilo. Kasdien su vežimėliu nužingsniuodavau ne vieną ir ne du kilometrus, todėl per dvi savaites Tel Avivą prisijaukinome.

Rytą dažniausiai pradėdavome lydėdami tėtį į mokymų vietą, tuomet traukdavome pasivaikščioti pajūriu. Eidavome į vietinį turgų, kur kasdien už tas pačias prekes mokėdavau vis pigiau. Nors stengdavausi pirkti tik iš prekeivių, nurodančių kainas, bet jie vis tiek sugebėdavo apsukti – ne tiksliai pasverdavo, per daug suapvalindavo ir pan. Ekskursijos? Kodėl gi ne! Sudalyvavome pasaulyje populiariose, iš aukų išlaikomosiose ekskursijose pėsčiomis, kurias veda kvalifikuoti bei atestuoti vietiniai gidai. Į turą susirinko kelios dešimtys žmonių iš viso pasaulio. Su mažu vaikučiu buvau vienintelė, bet viskas praėjo sklandžiai. Ekskursijos dalyviai paslaugiai panešdavo vežimėlį, nuolat kalbindavo tiek mane, tiek Motiejų. Mažylis dvi valandas nepajėgė ramiai išsėdėti vežimuke, todėl pasinaudojau nešyne ir žingsniuodavome toliau. Aplankėme daugybę Tel Avivo parkų, lietingomis dienomis pabuvome prekybos centrų žaidimų kambariuose.

Tolesnės kelionės – tik savaitgaliais

Savaitgaliais, kurie Izraelyje yra penktadienis ir šeštadienis, kai tėtis būdavo drauge, vykdavome į išvykas. Vieną savaitgalį aplankėme šalia Tel Avivo esantį safario parką. Stebėjomės, kad prie pat didmiesčio gali būti taip moderniai įrengtas zoologijos sodas, kuriame gausybė įvairiausių ir idealiomis sąlygomis laikomų gyvūnų.

Išsinuomoję automobilį su vaikiška kėdute nukeliavome ir į patį žemiausią Žemės tašką – prie Negyvosios jūros, kurioje dėl daugybės druskų ir mineralų negyvena jokia gyvybė, o atsigulus kūnas plūduriuoja paviršiuje.

Apsilankėme ir žymioje Edin Gedi vietoje, tai yra prie septynių šaltinių, iki kurių buvo apie valanda kelio pėsčiomis. Atstumas mūsų neišgąsdino, todėl susimokėjome už įėjimą, Motiejų įkėlėme į nešynę ir pradėjome žygiuoti. Nors esame nemažai keliavę kalnuose, tačiau dar niekur nebuvo taip nesaugu kaip Edin Gedi parke – jokių turėklų pasilaikyti, laiptukų, tiesiog kopi kalnais, šlaitais bei akmenimis. Galutinis tikslas iš pradžių šiek tiek nuvylė, nes įsivaizdavome pamatysiantys milžinišką krioklį. Tačiau, turint omenyje, jog Izraelis susiduria su didžiule geriamojo vandens problema, krioklys jų mastais greičiausiai nemažas.

Žydų poilsio diena – šabas

Dar vienas dalykas, ką reikėtų žinoti keliaujant į Izraelį, – tai šabas. Tai žydų religinė šventė, kurios metu draudžiama dirbti. Ne šiaip sau eiti į darbą, bet net atlikti bet kokius namų ruošos darbus! Tel Avive dėl šabo neturėjome jokių problemų – šeštadienis pasirodė labiau tipinė šeimos šventė. Parkai prisipildė iškylaujančių ir laiką su šeima leidžiančių žmonių, o kavinės, parduotuvės taip pat dirbo. Tačiau Jeruzalėje pajutome tikrąją šabo reikšmę, kai, išėję į gatvę, nesutikome nė vieno žmogaus! Nedirbo visiškai niekas! Kavinės, metro, parduotuvės – viskas buvo uždaryta. Vienintelė dirbanti vieta, tai senamiesčio turgus, kuriame krikščionys, musulmonai ir armėnai siūlė savo prekes.

Įvairiapusė Jeruzalė

Jeruzalė – Izraelio sostinė, šventoji žemė, miestas, kuriame buvo nukryžiuotas ir palaidotas Jėzus, o kartu ir konflikto su Palestina priežastis. Šiame mieste pamatėme daug daugiau religingų žmonių, žinoma, buvo ir daug daugiau kareivių. Senamiestyje vienas šalia kito gyvena kelių skirtingų religijų žmonės – žydai, armėnai, krikščionys ir musulmonai – visi kartu. Greičiausiai todėl ir saugumo lygis čia kur kas aukštesnis. Jeruzalės senamiestį apžiūrėjome kartu su arbatpinigių principu dirbančiu vietiniu gidu. Jis tik iš išorės aprodė pagrindinius lankomus objektus ir nors ekskursija truko beveik 3 valandas, bet vis tiek apie šventąjį miestą sužinojome nepakankamai. Norint geriau pažinti Jeruzalę, dviejų dienų nepakanka.

Chaosas Betliejuje

Mudu su vyru nusprendėme, kad nuotykių mums dar negana, todėl nutarėme trumpai aplankyti Izraelio kaimynystėje, tačiau jau Palestinos teritorijoje esantį Betliejų. Norėjome išvengti rūpesčių, kurie galėtų kilti ties Izraelio–Palestinos siena dėl nuomoto automobilio su Izraelio numeriais, todėl keliavome vietiniu autobusu. Važiuodami į priekį nė nesupratome, kada kirtome šių dviejų nesantaikoje gyvenančių valstybių sienas. Bet, išlipę iš autobuso, kultūrinį skirtumą pajutome iš karto – prie mūsų prisistatė vietiniai taksi vairuotojai ir jau bemaž griebė į savo automobilius pakuoti mūsų vežimėlį. Kiti iš karto puolė megzti kontakto su mano vyru, dar kiti bendravo su manimi. Nors pradinę kainą pavyko sumažinti daugiau nei 3 kartus, vis dėlto nusprendėme Betliejų apžiūrėti savarankiškai pėsčiomis. Tačiau net ir tada prie kiekvieno mūsų aplankyto objekto mūsų laukdavo taksistai, atkakliai siūlydami savo paslaugas. Todėl labai džiaugėmės, kai vėl sėdėjome autobuse ir keliavome atgal į Izraelį. Manau, kad tik pabuvęs Palestinoje supranti, koks iš tiesų palyginti vakarietiškas yra Izraelis. Kelionės atgal metu, prieš kertant Izraelio sieną, į autobusą įlipo du ginkluoti kareiviai, pateikė keletą klausimų bei apžiūrėjo kiekvieno turisto dokumentus.

Motiejus Izraelyje

Kaip keliauti sekėsi mūsų mažyliui? Kelionė lėktuvu Motiejui nebuvo naujas dalykas, kadangi pirmąjį skrydį patyrė jau būdamas 4 mėnesių. Šįkart viskas vyko taip pat sklandžiai. Mažylis atkakliai bandė užmegzti draugystę su šalia sėdėjusiu žydu, šypsojosi bei savo kalba kalbino visus aplinkinius. Tačiau meluočiau sakydama, kad tos dvi savaitės buvo labai lengvos. Septyni mėnesiai Motiejui buvo ypatingas laikotarpis, kai per vieną savaitę jis išmoko sėdėti, ropoti ir stovėti, todėl naktys Izraelyje buvo sunkios – vaikas kėlėsi kas kelias valandas, atsistodavo lovytėje ir verkdavo. Dienomis buvo tiek daug įspūdžių, kad miegodavo tris kartus po pusę valandos. Kadangi dienomis būdavome be tėčio, visas krūvis tekdavo man vienai. Kita vertus, kai už lango šviečia saulė, per gatvę nuo tavo apartamentų ošia jūra, o vaiko nereikia apmuturiuoti žieminiais kombinezonais, viskas atrodo ne taip jau ir sunku.

Izraelyje matėme daug vietinių vaikučių – jų buvo pilni parkai, vaikų žaidimo aikštelės ir vaikų žaidimo kambariai. Žydų šeimos gausios, mamą ir tėtį dažnai būdavo apsupę daugiau nei du vaikai. Pastebėjau daug dvynių. Žydų vaikai pasirodė tokie patys, kaip ir lietuvių, – smalsūs, aktyvūs ir linksmi. Nerimavau dėl vietinės žindymo kultūros, žindydama viešoje vietoje, nors ir apsigobusi skara, bijojau ką nors įžeisti. Tačiau ten pamačiau ne vieną parkelyje savo mažylį prie krūties glaudžiančią mamą.

Kelionėje nebūčiau apsiėjusi be šių daiktų:

1. Vaikiškos nešynės. Mažam vaikučiui sėdėti vežimėlyje ilgainiui atsibosta, todėl ką daryti, jeigu esi gerokai nutolęs nuo savo gyvenamosios vietos? Daugybę kartų mane gelbėjo nešynė, kai įsikėlusi vaikutį galėjau ir stumti vežimėlį, ir jį nuraminti glausdama prie savęs.
2. Elektrinio smulkintuvo. Kadangi Motiejus jau buvo pradėjęs ragauti suaugusiųjų maistą, buitį man palengvino elektrinis smulkintuvas, kuriuo trindavau košeles.
3. Daiktai į lėktuvą. Kelionę lėktuvu padėjo išverti iš namų paimti įdomūs, dar neatsibodę ar visiškai nauji žaisliukai, gertuvė su vandeniu bei čiulptukas, kurį duodavau lėktuvui leidžiantis ir kylant, kad mažyliui neužgultų ausyčių.
4. Didelės skaros. Jos puikiai tarnavo kaip maitinimo skraistės viešose vietose, kai mažylį buvo būtina pažindyti.
5. Asmenlazdės. Ją turėdama galėjau fiksuoti akimirkas, kai mudu su Motiejumi būdavome dviese ir niekas kitas negalėjo mūsų nufotografuoti.

Dovilė Palubinskienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai