Jauniausia Lietuvos alpinistė Mėta

Seda

Sedutė su dukrele Mėta

Yra toks liaudies posakis, kad nesirgusio vaiko neužauginsi.

Iki šio pokalbio su Seda Bukauskiene atrodė, kad tai tikra tiesa, tačiau trijų vaikų mama Seda pateikė neįtikėtinų faktų. Jos vaikai nėra sirgę ir nėra gulėję ligoninėje. Be to, mažoji Mėta dar nėra sirgusi jokia liga – net sloga. Beje, mažoji jau 36 kartus skrido lėktuvu ir 18 kartų plaukė keltu per Baltijos jūrą, keliavo Afrikoje, Azijoje, Filipinuose ir Skandinavijjos šalyse. Ji – Lietuvos rekordus fiksuojančios agentūros „Factum“ pripažinta jauniausia Lietuvos alpinistė.

Būdama 1 metų ir 9 mėnesių, Mėta Melisa Bukauskaitė įkopė į aukščiausią vulkaną Filipinuose (2954 m aukščio).

Apie netradicinį, gamtišką, gyvenimo būdą pasakoja keliautoja Seda Bukauskienė.

Vaikai gimę namuose

Seda Bukauskienė tiki, kad trys jos vaikai neserga ir dėl to, kad jų gyvenimo kelias prasidėjo ne ligoninėje. Laukdamasi pagrandukės Mėtos, Seda buvo jau beveik 46 metų – priklausė „rizikos grupei“, bet nutarė neatlikinėti jokių genetinių tyrimų bei gimdyti natūraliai.

„Pirmąjį savo sūnų gimdžiau 1991metais. Tuo metu Lietuvą jau buvo pasiekusios natūralaus gimdymo idėjos iš Prancūzijos, Rusijoje jas propagavo A. Čarkovskis. Mes su vyru skaitėme daug literatūros apie natūralų gimdymą, ir net buvo kilę minčių vykti gimdyti prie Juodosios jūros. Kelios moterys vyko ten gimdyti su delfinais, mano gimdymas buvo numatytas vasaros pabaigoje, tad nusprendėme, kad pirmagimis turėtų gimti namuose, specialiame pripučiamame baseine“, – pasakoja Seda.

Keliaudama po Ameriką Seda matė, kokiomis sąlygomis gimdo amerikietės. Gimdymo namai iš tiesų ten primena jaukius namus: svetainė, svečių kambariai ir didelis vonios kambarys, kuriame – burbulų vonia.

Medicinos darbuotojai gimdyme dalyvauja pagal pageidavimą arba iškviečiami telefonu. Tokiuose gimdymo namuose būtų sutikusi gimdyti ir pati. O štai lietuviški gimdymo namai priminė ligoninę, kur gydomas tik fizinis kūnas. „Juk gimdymas – ne liga, tai dvasinis virsmas, kai svarbu jaukumas ir įprasta aplinka, – įsitikinusi Seda. – Juk nuo moters savijautos priklauso ir gimdymo eiga. Mes daug domėjomės žmogaus gimimu ir supratome, kad tai svarbiausias įvykis gyvenime, mes jį prilyginame stebuklui, todėl šio įvykio nesinorėjo patikėti bet kam ir bet kur. Jautėmės tam pasiruošę ir norėjome patys būti padėties šeimininkai. Sveikatos apsaugos sistema yra nukreipta į ligų gydymą, į fizinio kūno problemas, o kas rūpinasi žmogaus dvasine stiprybe? Poliklinikose vykstantys kursai apie gimdymą – tik formalus laiko gaišinimas, aš ten sužinojau tik tai, ką reikia pasiimti vykstant į ligoninę. Esu dėkinga pasišventusiems žmonėms, kurie negailėdami savo laiko ir energijos pasidalino žiniomis apie tikrąjį fizinį ir dvasinį žmogaus gimimą“.

Kai Seda artimiesiems prasitarė, kad ketina gimdyti namuose, sulaukė prieštaringų vertinimų – sesuo gydytoja reagavo skeptiškai, gąsdino visokiomis komplikacijomis, užtat mama pritarė sakydama, jog ji irgi svajojusi gimdyti namuose, kaip senelės ir prosenelės, bet tarybiniais laikais ši svajonė buvo nereali.

„Abu su vyru esame gamtininkai, žygeiviai. Kelionių išbandymuose išmokau suprasti, ką sako kūnas, įsiklausyti į save. Vaikas pasirenka, kada geriausia jam gimti. Pirmasis mūsų sūnus, beje, ir kiti vaikai, pasirinko ateiti savaitgalį. Iki šiol manau, kad natūraliai gimę vaikai išlaiko intuiciją, kažkokį primapradį ir nesugadintą gėrį. Mykolą pažįstami vadino indigo vaiku, jis mūsų aiškiaregys. Prisimenu, kartą ravėjome kaime daržą, o dvimetis Mykolas ant tako supylė kapelį, papuošė gėlėmis. Jis tarsi nuspėjo senelio mirtį, nes po kelių dienų seneliui trūko aorta ir jis netikėtai mirė. Lygiai taip pat Mykolas nuspėjo sesės gimimą. Kai jam buvo 2,5 metukų, žiemą, žaidžiant kortomis, pastebėjau, kad Mykolas dar su kažkuo kalba ir atideda kortas sesei. Išaugtus drabužėlius liepdavo padėti sesei. Po Mykolo užuominų supratome, kad sesė jau pakeliui pas mus, ir dideliam Mykolo džiaugsmui rudenį jis atsakingai supo sesę Miglę“, – pasakoja Seda. – Po kurio laiko Mykolas pasakė – man gerai, bet Miglei sesers reikėtų…“.

Ir antroji dukra Miglė, ir trečioji – Mėta gimusios namuose sekmadienį. Pagrandukė Mėta apskritai tarsi dovana mamai, nes dar suspėjo gimti per Motinos dieną.

„Buvo pirmasis gegužės sekmadienis, grįžome iš kaimo. Sportiška ir vikri Miglė pavakary nenorėjo viena bėgioti paupiu, todėl man pasiūlė kartu važiuoti dviračiu. Sukorėme keletą kilometrų pavasariu alsuojančioje gamtoje, čiulbant paukščiams ir žydint sodams. O paskui tą vakarą šiltoje vonioje užgimė Mėta. Ji išplaukė lengvai, greitai ir tyliai. Visa šeima šventėme gimtadienį. Kitą dieną sode išaušo saulėtas rytas, kaimynų nuostabai, tarp žydinčių tulpių ir obelų ant vyšnios šakos lopšyje suposi naujo gyvenimo gėlytė – mūsų naujagimė,“ – pasakoja gamtininkė.

jemenas 10 lapkr. (1392)

Mėta nuo gimimo klajoja po egzotiškus kraštus

Svarbiausi – pirmieji treji gyvenimo metai

Seda Bukauskienė įsitikinusi, kad žmogui patys svarbiausi gyvenime yra pirmieji treji metai. Tuo metu vaikas turi jaustis saugus ir augti šeimoje.

Jos patirtis parodė, kad vaikui ne taip svarbu, kur jis bus – miegos palapinėje, lips į kalnus ar vaikščios po džiungles, svarbiausia, kad jis visą laiką būtų šalia mamos. Kai vaikas psichologiškai saugus, jis neserga.

„Mėta nuo mažens pripratusi kartu keliauti ir lengvai prie to prisitaiko. Su ja vykau ir į keletą sudėtingų kelionių. Išvykoje po Jemeną aš vadovavau, filmavau ir fotografavau. Pusantrų metukų Mėta aktyviai bendravo su grupės dalyviais ir vietiniais vaikais. Vaiką imti į kelionę man nebuvo baisu, o atiduoti į darželį bijojau. Apskritai nesuprantu, kaip galima palikti svetimoje vietoje dar mažą nekalbantį vaiką? Juk tik mama geriausiai žino jo poreikius, – sako Seda Bukauskienė. – Kai Mėtai buvo 2,5 metukų, aš pradėjau su ja kalbėti, kad mamos eina į darbelį, o vaikai pažaidžia darželyje. Keletą kartų nuvedžiau į mokyklėlę ir susitarėme, kad pabūsim porą valandų atskirai. Ji puikiausiai viską suprasdavo ir keletą valandų pažaisdavo su vaikais be manęs. Supratau, kad netrukus galėsiu pradėti dirbti. Maniau, kad nuo trejų metų nebus problemų prisitaikyti darželyje. Tačiau buvo!

Palikusi vaiką bendraamžių grupėje, jau po poros valandų sulaukiau auklėtojos skambučio, kad Mėta blogai jaučiasi, vis taikosi pabėgti. Nuskubėjau į darželį, žiūriu, Mėta tokia nelaiminga, guodžiasi: „Vaikai su manimi nekalba ir nežaidžia“. Kai kurie trimečiai nekalba todėl, kad apskritai dar nemoka kalbėti ir dar nežaidžia siužetinių žaidimų, kuriuos Mėta labai mėgsta. Nors auklėtojos siūlė palikti vaiką ir tikėtis, kad viskas „susitvarkys savaime“, bet aš negalėjau palikti vaiko ten, kur jis blogai jaučiasi. Išėjome kartu į darželio kiemą, lengvai bendraujanti Mėta netrukus susipažino su vaikais iš vyresnės grupės. Pakalbėjus su supratinga darželio direktore, Mėtai leido pabandyti eiti į vyresnių vaikų grupę. Ji greitai priprato ir su džiaugsmu bėga į darželį. Mūsų Mėta gerai jaučiasi tarp vyresnių vaikų. Šeimoje auga tarp didelių brolio ir sesės, ir kelionėse daug bendrauja su suaugusiaisiais. Pažįstami žmonės teigia, kad Mėtos gyvenimiška patirtis gerokai skiriasi nuo jos bendraamžių. Manau, kad darželyje, kaip ir šeimoje, vaikui geriausia būtų mišraus amžiaus grupė, nes vaikai greičiausiai vystosi mokydamiesi vieni iš kitų, ypač – iš vyresnių vaikų. Tiesa, mano sūnui darželis visai netiko, sakyčiau, prieštaravo jo prigimčiai. Jis sakydavo: „Aš daugiau būsiu geras, tik nevesk manęs už tos tvoros“. Nemėgo jis ir prievartinės mokymosi sistemos mokykloje, kuri iš jo atėmė fantaziją ir kūrybiškumą.“

Ligų priežastys

Keliautoja įsitikinusi, kad vaikai serga tada, kai jaučiasi nesaugūs ir siekia daugiau dėmesio. „Man auginant vaikus nereikėjo imti nedarbingumo lapelio. Vaikai nesirgo ir įprastomis vaikiškomis ligomis, nors jų ir neskiepijome. Sūnus porą kartų buvo sunegalavęs. Kartą jam skaudėjo ausį, bet išgydžiau zuikio taukais. Kitą kartą buvo prasiskėlęs kaktą važiuodamas dviračiu. Kreipėmės į traumatologus, žaizdą susiuvo, o kitą dieną žaizda padidėjo, ištino ir supūliavo. Žaizdą sėkmingai išgydė močiutė kaime.

Mėta dar nežino, kas yra sloga, kosulys ar pakilusi temperatūra. Ledai ir varvekliai – jos skanumėlis.

Žiemą namuose vėsu. Mėta mėgsta bėgioti basa, ypač po rasotą žolę. Mano nuomone, vaikas geriau už suaugusįjį jaučia aplinką, vadovaujasi paslaptinga nuojauta. Mažas vaikas dar nesugadintas jokios informacijos. Pastebėjome, kad vaikai ne visiems sutiktiems žmonėms duoda ranką, nors ir labai šie meilinasi. Būna, kad mums užėjus į svečius vaikas staiga nori išeiti, ir aš tada suprantu, kad ir man geriau irgi išeiti“, – sako Seda.

„Augindami vaikus mes vadovaujamės tuo, kad vaikas pats turi išbandyti ir įsitikinti. Mūsų dukra Miglė, būdama maža, kartą užsinorėjo eiti žiemą į lauką su basutėmis. Jei būčiau neleidusi, būtų prasidėję ožiai ir kaprizai. Leidau – išėjo į lauką, pavaikščiojo, pamatė ir įsitikino, kad šalta, grįžo ir apsimovė žieminius batukus. Kartą Miglė įsigeidė maudytis ežere lapkričio mėnesį. Ji su malonumu taškėsi vandenyje ir vis klausė: „Kodėl jūs nelipate į vandenį?“ Vaikas visada nusiteikęs teigiamai, kol jo neišgąsdina suaugusieji,“ – pasakoja Seda.

Visi Bukauskų vaikai plaukioja nuo gimimo. Mykolas, būdamas 7 mėnesių, pirmiausia išmoko vaikščioti baseine, tik po gero mėnesio   sausumoje. „Kokių nors ypatingų sveikatinimo priemonių nesiimame, tiesiog vaikus auginame taip, kaip gyvename patys – daug judame, valgome paprastą maistą, užsiauginame vaisių ir daržovių. Dėl vaikų mitybos laikomės tokio požiūrio – niekada nelakstome iš paskos su lėkšte. Vaikas turi pajautimą, ko jam reikia. Vasarą vaikštome basi, prisirenkame ir susitriname braškių su savo ožkytės pienu. Auginame keletą vištų, ančiuką ir porą žąsiukų, mažą šuniuką, kurį mielai vedžioja ne tik Mėta, bet ir kiti sodo vaikai. Mūsų Mėta žaidžia ne su pliušiniais žaislais, o su gyvais sutvėrimais. Kartą atėjo kaimynų vaikas, čiupo žąsiuką už kaklo ir numetė žemėn.

Mėta jį pamokė, kad su gyvūnėliais reikia elgtis atsargiai ir švelniai. Ji lesina žąsiukus, tie paskui sekioja po kiemą tarsi Mėta būtų jų mama, – pasakoja Seda. –Vienu metu buvome sugalvoję maitintis vegetariškai. Po kurio laiko nuvažiavome į kaimą pas senelius, sūnus čiupo po naminės vištos kulšį į kiekvieną ranką. Močiutė pastebėjo: „Jūs kažką ne taip darote, matote, kaip vaikas nori mėsos? Tuo ir baigėsi mūsų vegetarinis eksperimentas.“

Nebijo „laukinių“ kelionių

Seda ir Vytautas Bukauskai niekada nesirenka ir neorganizuoja kelionių „viskas įskaičiuota“. Jų maršrutai – turistų mažai lankomos vietos. Šiais metais šeima keliavo po Etiopiją, lydėjo plaukiką Vidmantą Urboną. Per tris savaites spėjo aplankyti daug nuošalių vietų, susitiko su 7 laukinėmis gentimis prie pusiaujo. „Jei kam atrodo, kad mes kelionių metu gyvename labai asketiškai, tegul pamato, kokiomis sąlygomis gyvena laukinės gentys. Tarsi viduramžiais maistas ruošiamas ant laužo, miegama pašiūrėje ant kailio lopinėlio, grūdai trinami akmeniniais įrankiais, vaikai nuogi basi ir murzini, bet nuoširdūs ir smalsūs. Visose gentyse dažniausia vyrauja matriarchatas. Moterys vadovauja ritualinėms apeigoms. Jos kepa duoną, šeria gyvulius, dirba laukuose, vaikai visada būna šalia, o kūdikiai nešiojami surišti skarose, kur jie ir pamiega mamai dirbant. Mane stebino ir sukrėtė moterų paprotys Hamer gentyje nusiplakti rimbais, kad ant kūno liktų kuo didesni randai. Kuo gilesni randai, tuo tikriausiai didesnė moters vertė, nes tai rodo, kad ji kantri ir drąsi“, – pasakoja Seda Bukauskienė.

Į visas keliones, į kurias vyksta ji pati ar kartu su vyru, imama ir Mėta. Jos nuomone, vaikas netrukdo keliauti, o tik palengvina bendravimą su nepažįstamais žmonėmis, ištrina kultūrinius ar kalbos barjerus.

Plaukdama laivu, Mėta vairuoja laivą su tamsiaodžiu kapitonu, triukšmingai žaidžia kortomis su vietiniais, išdykauja su džipų vairuotojais Etiopijos kalnuose… Ypač greita ir nuoširdi draugystė ir žaidimai vyksta su vietiniais vaikais, nors jie ir nesusikalba, bet puikiausiai vieni kitus supranta, ir žaidimo taisyklės būna aiškios be jokio išaiškinimo. Kol važiuoja mašina, Mėta pamiega, kai reikia kopti į kalną – kopia su malonumu ir vis nori būti pirma. Sedos nuomone, kai vaiku perdėtai nesirūpini, jis išmoksta saugotis ir pasirūpinti savimi pats.

Mėtos tėvai neskiepija nuo egzotiškiems kraštams būdingų ligų, juk nuo visų ligų nepaskiepysi.

„Nė vienos kelionės metu neprireikė vaistinėlės. Joje ir būna tik minimaliausios priemonės: pleistrai, jei nusibrozdintume, binto. Jokių purškalų nuo uodų, jokio specialaus maisto vaikui. Filipinuose Mėta pamėgo tiesiog gatvėje gaminamą maistą: ant ugnies keptą mėsą, gėrė kokoso riešutų pieną ir čia pat spaustas cukranendrių sultis,“ – pasakoja Seda.

Šeimos šventės – kelionėse

Trečiąjį savo gimtadienį Mėta šventė Maroke, 4,2 kilometrų aukštyje. Papėdėje kepino 30 laipsnių karštis, kalno viršuje buvo daug sniego, tekėjo upeliukai, pro šalį visai šalia plaukė debesys. Mėta aktyviai domėjosi gamtos pasikeitimais vis klausdama: „O kodėl?“.

Šiemet Bukauskai Mėtos gimtadienį ir sidabrines savo vestuves šventė kopdami į veikiantį Strombolio ugnikalnį, esantį šalia Sicilijos salos. „Jau seniai norėjome nuvykti į Siciliją. Atrodo, su vyru esame išmaišę visą pasaulį, bet ten dar nebuvome. Grožėjomės rūkstančiu Etnos ugnikalniu, bet iki jo viršaus neleidžiama lipti. Mus nustebino Strombolio ugnikalnio išsiveržimo vaizdas. Užlipę ant vulkano viršūnės su baime ir nuostaba gėrėjomės galingais ugnies ir raudonų akmenų saliutais. Po kurio laiko mums ant galvų pradėjo kristi pelenų lietus. Mėta paklausė: „Kodėl taip Žemė daro?“, – pasakoja Seda. – Mūsų vaikai yra patyrę visokiausių gamtos stichijų. Vienoje kelionėje iš vyresnių moterų sulaukiau priekaištų, kad nevaikštau Mėtai iš paskos, kuri juk gali nugarmėti nuo kalno. Kai kam atrodo, kad vaikai nieko nesuvokia. O iš tiesų vaikai yra labai supratingi ir puikiai jaučia aplinką. Mes, dideli žmonės, esame toli nuo žemės ir nematome visų tų vabaliukų ir gėlyčių, kuriuos mato mažas vaikas. Mėta dabar labai domisi vikšrais. Ji renka kirminėlius į specialų indelį, jais rūpinasi, laukia, kol išsiris drugeliai. Kartą kieme rado pūkuotą vikšrą, ieškojo enciklopedijoje, kas čia per padaras. Arba atnešė man žalią vorą, kad knygoje surasčiau jo pavadinimą. Mėta nebijo imti į rankas varlės, slieko, jai nekelia pasibjaurėjimo joks gyvūnas. Jeigu mes, suaugusieji, stebimės gamtos grožiu, tai vaikas gamtoje gyvena, priima jos grožį ir įvairovę labai natūraliai,“ – pasakoja Seda Bukauskienė.

Ekstremaliausias kelionių įvykis

Keliautojai mamai niekada nekyla baimių. Pavyzdžiui, kuo pamaitins vaiką. Sako, jog gamtoje visada galima susikurti laužą ir kažko pasigaminti. Vakarinė šiltų makaronų porcija Mėtai yra ne tik skanus maistas, bet žaidimas juos valgant gamtoje, nes jai panašu į daugybę mažų gyvūnėlių.

Iš ekstremaliausių nuotykių, susijusių su Mėta, jos mama prisiminė du. Vienas įvyko oro uoste, kur griežta apsaugos darbuotoja liepė išmesti į šiukšlių dėžę mėgstamiausią Mėtos gertuvėlę. Mėta dar nedaug kalbėjo, bet ilgai kartojo, kad ją nuskriaudė „juoda baba“ (tarnautoja buvo tamsiaodė).

O kitas ekstremalus įvykis buvo Filipinuose. „Lipant į aukščiausią vulkaną buvo šilta ir saulėta, bet pakilus virš džiunglių pasiekėme debesis, ėmė trankytis perkūnija, lietus virto šlapdriba. Nakvynė vulkano krateryje buvo labai šalta ir šlapia, nes vėjas su lietumi draskė palapines, miegmaišiai ir drabužiai buvo peršlapę. Apie laužą ar vakarienę niekas net nedrįso nė galvoti. Tą naktį ramiai praleido tik Mėta, kuri ryte straksėjo savo mažomis kojelėmis ir visų nuostabai dainavo: „Aš žaliasis agurkėlis, nebaisus man vandenėlis“. Jei atvirai, gyvenime esu daug keliavusi, aukštai kalnuose teko miegoti tiesiog ant sniego ir ledo, bet su tokia šalta nakvyne, kaip tąnakt tropiniuose Filipinuose, nebuvau susidūrusi“, – sako Seda.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Nuotraukose – kadrai iš kelionės į Jemeną ir Filipinus

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni + = 9

Kitos temos: