Apie pogimdyminę depresiją girdėjome visi. Tačiau kai tai atsitinka pažįstamam žmogui, nejaukiai nuščiūvame. Gal dėl to dvi mūsų pašnekovės – mamos, kurios sirgo pogimdymine depresija – nenorėjo prisistatyti savo vardais.
TAI BUVO KOŠMARO METAI
Eglė augina 2 metukų dukrytę, gyvena provincijoje, turi aukštąjį išsilavinimą. Pogimdyminė depresija sujaukė moters gyvenimą, išardė šeimą. Tačiau dabar Eglė vėl kupina gyvenimo džiaugsmo.
Norėčiau turėti dar kelis vaikučius. Tik labai bijau vėl susirgti ta baisia dvasine liga, kuri mane kamavo beveik metus. Nors literatūroje rašoma (ir gydytojai man susirgus sakė), jog tai truks ilgiausiai mėnesį.
Iki nėštumo psichinių problemų neturėjau. Mokinausi, dirbau mėgstamą darbą, buvau komunikabili, linksma. Nėštumą su vyru planavome, apie kūdikį svajojome. Dukrytė gimė per 2009 metų Velykas.
Man jos nepadėjo ant krūtinės. Gal tai ir buvo pirmasis žingsnelis, kuris nesukūrė artimo ryšio su kūdikiu?
Taigi kūdikis gimė, o kartu juo atėjo ir pogimdyminė depresija…
Dar gimdymo namuose aš nei iš šio, nei iš to pradėdavau verkti, nežinia kodėl rėkdavau ant vyro. Buvau įsitikinusi, kad jis man nepadės buityje, nes prisimindavau jo replikas, kad visus „bobiškus“ darbus turi atlikti tik moterys… Jis net nesilankė kartu su manimi būsimųjų tėvelių kursuose.
Kadangi dukrytė gimė mažo svorio, ji valgė mano pienuką po nedaug, bet dažnai. Iš pradžių mano nutrauktą pieną gėrė tik iš buteliuko. Keista, bet tuose gimdymo namuose buvo vadovaujamasi taisykle, jog naujagimis turi suvalgyti būtent tiek, kiek parašyta knygose. Prisimenu, kaip atlėkusi sesutė tiesiog per prievartą grūdo mano dukrytei nesuvalgytą pienuką, nors ji tuo metu ramiai miegojo. Man kalė į galvą, kad dukra turi viską iš karto suvalgyti. Mane – pirmakartę mamą – tai varė į neviltį. Pradėjau galvoti, kad nesu gera mama, kad vaikas nusilps, numirs nepavalgęs tiek, kiek jam siūloma.
Po 8 dienų mus išleido namo… Jau važiuojant namo automobiliu nebesuvokiau, nebesupratau nieko…
Atrodė, jog aš stipriai padauginusi alkoholio, sumaišyto su kažkokiais narkotikais, kurie po truputį plėšė mane nuo normalaus pasaulio. Praradau realybės jausmą, orientaciją. Atsimenu, kaip jau grįžę namo ėjome apsipirkti į prekybos centrą, nebežinojau, kur kokios prekės sudėtos (o tas centras buvo pats mėgstamiausias, mes ten nuolatos apsipirkdavome). Akyse viskas lingavo tiesiogine to žodžio prasme.
Kitą dieną pas mus atvažiavo mano mama – norėjau, kad ji padėtų pirmąkart išmaudyti kūdikėlį. Deja…
Vyras sugebėjo susibarti su uošviene, ėmė vyti ją lauk ir man pasakė, kad jos „nekęs iki grabo lentos“.
Išsigandau, kad nebegalėsiu dukrytės viena pirmą kartą išmaudyti, kad ji nuskęs!
Pradėjo mažėti pieno, nebepritraukdavau po pilną buteliuką, kaip prieš tai. Nusipirkome vaistinėje mišinuko. Deja, nebesupratau, kaip reikia daryti mišinuką, nors mama rodė gal 10 kartų. Nesuvokiau, kaip naudotis buteliukų sterilizatoriumi, nors irgi buvau apmokyta. Virtau zombiu tikrąja to žodžio prasme. Sąmonė atmetė dukrytę. Aš jos nebegalėjau matyti. Užvaldė mintis, kad ji ne mano. Po mamos vizito praėjus 3 dienoms mane išvežė į psichiatrijos ligoninę. Tai buvo ilgo gydymosi maratono pradžia.
Prasidėjo košmaro metai!
Seselei psichiatrijos priimamajame papasakojau savo būseną, o ji tik palingavo galva ir tarė: „Čia tikra pogimdyminė depresija, ajajai kaip gaila vyro, dabar 99 procentais mažiuke teks rūpintis jam“. Tos baisios ligoninės palatoje dar nusitraukiau pienuko. Paskutinį kartą! Gydytoja sakė, kad gydymas truks apie mėnesį. Deja, tai užtruko beveik metus, per kuriuos nemačiau pirmosios vaiko šypsenos, atsisėdimo, gugavimo. Ligoninėje mane gydė antidepresantais, vieni antidepresantai buvo net skirti šizofrenijai gydyti (!), bet, pasak gydytojos, jie mažina nerimą. Mano galva, tai buvo medikų klaida…
Manau, jiems nelabai rūpėjo, kokius vaistus duoti, svarbu, kad mažintų simptomus. Trūksta ir jiems žinių bei praktinio patyrimo tokias ligas gydyti.
Iš ligoninės mane išleido po 6 savaičių. Tikriausiai per anksti (vėliau išsiaiškinau, kad sunkiam depresijos epizodui gydyti reikia ilgiau stebėti ligonį – kaip veikia antidepresantai, ar jų nereikia keisti kitais). Man vaistai netiko. Ne toks jų veikimas paaiškėjo po poros savaičių. Nuo vaistų pradėjo traukti rankas, negalėjau dukrytės paimti pasūpuoti. Pasirodo, turėjo būti šalia skirtas ir kitas vaistas (korektorius). Taigi aš ir vėl ligoninėje mėnesiui. Kiti vaistai. Dabar, atrodė, viskas gerai.
Kai vėl išleido iš ligoninės, apsigyvenau pas anytą, kuri tuo metu prižiūrėjo mano dukrytę. Nutarėme, kad kaime, kur grynas oras, bus geriau ir man, ir dukrytei. Anyta – paprasta kaimo moterėlė – vadovavosi tarybinėmis kūdikių auginimo nuostatomis. Pavyzdžiui, maitino griežtai kas 4 valandas. Dėl vaistų poveikio negalėjau nieko pakeisti – buvau tarsi „apglušinta“. Mane valdė baimė, nerimas. Be to, ir anyta, ta pati anyta, kuriai turėtų rūpėti, kad vaikas turėtų sveiką, gyvenimu besidžiaugiančią mamą, įkalbėjo mane nebegerti vaistų. Ir jų nebegėriau.
Po kurio laiko parsivežėme su vyru dukrytę į namus, į miestą. Bet tą patį vakarą man aptemo protas – norėjau išmesti vaiką iš ketvirto aukšto balkono. Jei nebūtų buvę vyro šalia, pasekmės būtų buvusios tragiškos… Tokia mintis man kilo (vėl akmuo į vyriškos giminės daržą), kai vyras mane išvadino tingine, jog nemaitinau naktį miegančios dukrytės (nežadinau jos). Tokį maitinimo metodą taikė vyro mama. O juk literatūroje aiškiai parašyta – jei vaikas pats naktį nepaprašo valgyti, žadinti jo nereikia. Juolab kad mergaitė jau buvo penkių mėnesių. Vėl ligoninė… Nuo rugpjūčio vidurio iki spalio pabaigos – vėl luoša dvasia, aptrupėjusios ligoninės sienos. Nebetekau svarbiausio žmogaus – vyro – palaikymo. Prasidėjo įžeidinėjimai („tu gegute, durne“), gąsdinimai, kad anyta ims globoti dukrytę. Niekada nemaniau, jog tai nutiks mano gyvenime…
Nuo lapkričio iki sausio lankiau ligoninės dienos stacionarą. Mergaitę matydavau tik savaitgaliais, ji toliau gyveno pas anytą. Galvojau, kad po gydymo važiuosime į kaimą pasiimti dukrytės. Tačiau vyras kategoriškai uždraudė tai daryti, motyvuodamas, kad man dar reikia priprasti prie mergaitės, o ir jo mama prisirišusi prie jos be galo. Na, ką… paklusau. Vėl visi gyvenome pas anytą, vėl gėriau naujus vaistus, kurie labai slopino. Nebeištvėrusi paskambinau sesei, kad mane pasiimtų iš anytos namų. Ji mane parvežė į miestą, bet į tą pačią psichiatrinę ligoninę nebevažiavome. Sesuo pradėjo ieškoti pagalbos kitur. Ir rado – psichiatrijos kliniką, kurioje man padėjo išlipti iš duobės.
Šioje klinikoje buvo taikomas grupinis psichiatrinis gydymas (kiekvieną dieną eidavau į grupės susirinkimus, kuriuose nevaržomai galėjau išlieti savo širdgėlą, grupės nariai išklausydavo, užjausdavo, nesmerkdavo, neklijavo etikečių). O ir dirbo Lietuvoje (ir ne tik) garsus psichiatras Vidmantas Stulpinas, kuris nepuolė iškart skirti vaistų. Jis labai ilgai su manimi kalbėjo, išnarstė po kaulelį. Ir tik po geros savaitės gavau kitus vaistus. Gydytojui esu labai dėkinga, nes jis pritaikė vaistus, kuriuos vis dar geriu iki šiol. Bet jau netrukus juos pradėsiu mažinti ir nutrauksiu. Pradėjau džiaugtis gyvenimu. Nepaisant to, kad vyras man begulint ligoninėje atnešė skyrybų dokumentus.
Praėjus lygiai metams po gimdymo, 2010 balandžio 12 dieną, per pirmąjį dukrytės gimtadienį, su sesės vyru važiavome parsivežti savo didžiausio turto iš anytos. Ji man vaiko neatidavė. Pasakė – atiduosiu, kai taip nuspręs teismas. Nepalūžau ir tada, tikėjau, kad dukrytė bus su manimi, nors prasidėjo ilgas teismo maratonas. Ir štai – turiu teismo sprendimą, kad laikinoji dukros globa priteista man. Valio!
Mudvi su dukryte persikėlėme gyventi pas mano mamą. Nepraėjo nė savaitė, ir dukrytė pajuto, kad aš esu jos mama, užuovėja, stiprybė, kuri niekada gyvenime jos neapleis. Gyvename puikiai, linksmai, džiaugiamės kiekviena akimirka, praleista kartu. Mergaitė auga gudri, nepaisant to, kad būdama 12 parų neteko mamos šilumos ir pienuko. Neseniai mus aplankė gera žinia, kad teismas paliko man vaiko globą, patikėjęs ir supratęs, kad tokia depresija yra laikina. Liga juk nesirenka žmogaus. Ji nežiūri, kiek turi turtų, koks tavo išsilavinimas. Gaila, kad dvasines ligas visuomenė smerkia. Net gydytojai, kurie mane gydė, manė, kad gal aš simuliuoju. Nežinau, ar yra pasaulyje toks geras aktorius tokiam vaidmeniui.
Norėčiau, jog šį mano pasakojimą paskaitytų ne tik būsimos pirmakartės mamos, bet ir būsimi pirmakarčiai tėčiai. Jiems reikia suprasti, jog moteris po gimdymo yra itin jautri, paaštrėję visi pojūčiai.
Jai reikia pagalbos prižiūrėti vaikelį, daryti valgyti, tvarkyti kambarius.
ATRODO, VIDUJE ĮSISUKO VELNIAS
Lina – dviejų dukrų mama, turinti aukštąjį išsilavinimą. Pogimdyminė depresija užklupo po antrojo gimdymo, nors moteris buvo apsupta artimųjų dėmesio, nestokojo pinigų, mėgavosi nauju būstu.
Pirmą dukrą (prieš 10 metų) gimdžiau ir auginau viena. Kai pranešiau mergaitės tėvui, šis iš karto pasakė, kad nenori, neaugins, o jei ką – tai ir nepripažins. Buvau jauna, tad aikštingai pareiškiau, kad nieko nereikalausiu, neprašysiu ir nereikia. Gimė sveika gražuolė mergytė. Tuo metu studijavau universitete, mama vakarais išleisdavo į paskaitas, naktimis rašiau darbus, dienomis maitinau, auginau, maudžiau. Tėvelis retkarčiais aplankydavo, bet laikas ėjo, ir jo apsilankymai trumpėjo, kol jau 2 metų gimtadienyje jo nebesulaukėme ir daugiau nebematėme. Tada pogimdyminė depresija galėjo mane užpulti, bet, matyt, nespėjo: maitinau mažiukę iki 11 mėnesių, laisvu metu buvo knygos, mokslai, bibliotekos (tada ir internetas dar retenybė buvo), vakarais eidavau į paskaitas, savaitgaliais kaimynė retsykiais ir pasilinksminti išleisdavo.
Kai dukrai buvo 6 metai, sutikau dabartinį savo vyrą. Nuostabų žmogų, mylintį ne tik mane, bet ir kaprizingą mano dukrytę. Sukūrėme šeimą. Labai laukėme ir savo vaikų. Vyras dirbo užsienyje (kaip ir daugelis dabar), kad tik šeimai visko užtektų. 3 mėnesius būdavau viena, o paskui 2-3 savaites – lepinama vyro: jis padėdavo namuose, plaudavo indus, visiškai neskirstydavo, čia vyriški ar moteriški darbai. Buvau labai laiminga.
Kai sužinojau, kad esu nėščia, nusprendėme pasikeisti butą į didesnį, pradėjome remontą. Tada ir prasidėjo depresijos užuomazgos. Vyras išvykęs, visas remontas man nėščiai vienai, o kai moteris prie tokių darbų paliekama viena – nieko gero nelauk. Tvirtai sukandusi dantis vadovavau remontui.
Gyvenau su dukra pas mamą ir kiekvieną rytą kaip į darbą eidavau ginčytis su darbininkais, o kiekvieną vakarą su ašaromis pasakodavau vyrui, kokia nesąmonė vienai apsiimti tokią naštą. Vyras užjausdavo, bet įsivaizdavo, kad uždirba pinigus, ir to užtenka. O to tikrai neužteko – kur pagalba, kur supratimas, kur vakarinis masažas, kur žadėtas lepinimas? O dar hormonai, kurie tiesiog įsisuko viduje kaip velniukas – kas ką pasako – viskas blogai, viskas nervina. Atrodo, protu suvoki, o tave kaip viesulas po visą kūną kažkas kiršina, pykdo. Grįžus vyrui geriau nebuvo – gyvenome visi viename kambariuke pas mamą, miegas nepatogus, remontas nesisekė, nuolatinis nuovargis, didėjantis svoris, ginčai. Vyrui išvažiavus, vėl ta pati rutina.
Galų gale šiaip taip viskas baigėsi. Vyras spėjo grįžti iki gimdymo. Kelias naktis prieš gimdymą miegojome jau naujajame bute. Greitai ir lengvai pagimdžiau sveiką, gražią dukrytę. Jau palatoje, atrodo, turėjau būti laiminga, kad viskas taip greitai ir gerai pasisekė, bet tas velniukas nenorėjo išlįsti – mane nervino, kai vyras šalia būdamas žiūrėjo televizorių. Naktį užėjo drebėjimo priepuolis – pradėjo rodytis depresijos požymiai. Norėjosi verkti, bet mažytė nedavė tam laiko – valgė kas porą valandų, nespėdavau nei užmigti, nei pailsėti.
Po 3 dienų išvažiavome namo. Čia kilo dar didesnis šurmulys, nes vyras įsivaizdavo, kad viskas bus kaip buvę – aš pulsiu gaminti valgyti, tvarkytis, paskui gal draugai ateis pažymėti tokios progos. Niekaip nesupratau, kaip žmogus, atrodo jau tikrai subrendęs, nesuvokia, kad dabar gyvenimas bus visai kitoks, kad pirmomis dienomis ne aš, o man valgyti turėtų pagaminti. Nesusipratimų kilo dėl mažiausių smulkmenų. Vyras neišlaikęs po savaitės išvažiavo dirbti, mat „aš jį išvariau su savo nesąmonėm“. Jam išvykus buvo dar skaudžiau.
Matyt, po tokio nervų ir nemigo naktų per pieną mažoji pajuto mano nuotaikas ir 2 mėnesius nedavė ramybės nei dieną, nei naktį – verkė, dažnai prašydavo valgyti, miegodavo trumpai, blaškydavosi.
Išsekau, nukrito visas priaugtas per nėštumą svoris, visa pajuodau. Nugaros skausmai neleido ilgai nešioti ant rankų mažylės. Pamaitinu, panešioju, kad atsirūgtų, ir jau nuo skausmo ieškau vietos. Skaipu bendraudavome su vyru, bet bendrą kalbą sunkiai rasdavome. Man atrodė, kad ne taip paklausė, kad ne taip pasakė, nesupranta, neužjaučia. Pamaitinu vaiką, užmigdau, ir nebėra jėgų kažką toliau daryti. Buvo vasara, lauke geras oras, tik jėgų išeiti nebuvo, o reikėdavo. Einu, būdavo, su vežimu ir galvoju, kaip dar suspėti tarp maitinimų pagaminti valgyti, išplauti miegamąjį, kaip atrasti jėgų vakare dar dukrą išmaudyti. Naktį nespėdavau pamaitinti, panešioti, kol atsirūgs, užmigdyti, o jau, žiūrėk, ir vėl maitinimas. Žiūriu į laikrodį ir netikiu, kad jau praėjo 2, kartais 3 valandos.
Nesinorėjo nei draugių, nei lankytojų, net kai mama ateidavo, norėdavau, kad greičiau išeitų. Kartais, būdavo, apsižiūriu vakare, kad net nespėjau nusiprausti, apsirengti, o jau ir miegoti reikia ruoštis.
Galvojau, kad kūdikį auginti turi padėti TAVO žmogus, TĖVAS. Jis turėtų pagelbėti namuose, dalintis visais vargais. Negaliu sakyti, kad jam nerūpėjo, bet jis viską kitaip matė – sunkiai dirbo užsienyje, kad mums nieko netrūktų, kad būtume viskuo aprūpintos, kad galėtume toliau įrenginėti namus. Jis buvo įsitikinęs, kad aukojasi dėl mūsų ten dirbdamas. Aš tai puikiai supratau, bet norėjau, kad ir mane suprastų, o vienas nesusikalbėjimas po kito ir kuo toliau tuo vis giliau klimpome – bendravome vis mažiau, šilumos ir artumo trūko. Būdavo, nusvyra rankos, galvoje tuščia, o ašaros pačios byra. Protu suvokdavau, kad esu sveika, normali, mylima, nieko netrūksta, užauginau vieną dukrytę, patirties yra, viską moku, vyras, kad ir ten būdamas, palaiko, pasikalbam, pasitariam, bet štai, byra ašaros, nesulaikysi.
Kai mažiukę namuose aplankė gydytoja, jai prasitariau, kad labai jautriai į viską reaguoju, papasakojau apie vyro nenorą suprasti, bet ji tik palingavo galva, kad „va kokie tie vyrai“. Kai po kurio laiko lankėmės poliklinikoje, jau kitai gydytojai pasakiau, kad man depresija, tai ji tik pasiteiravo, ar nereikia vaistų.
Kadangi maitinau mažiukę, tai nebuvo nė minčių apie vaistus. Galbūt jų ir reikėjo… Nes kai skiepijo dukrą, aš ir pati pradėjau verkti.
Po dviejų mėnesių važiavome su abiem dukrom ir mano tėvais prie jūros, vyresnioji dalyvavo koncerte, filmavo televizija. Gal jūros oras, gal miškai, gal pasikeitusi aplinka nuramino ir mane, ir mažiukę.
Grįžus pasibaigė verksmai, prasidėjo ramesnės naktys, aš daugiau pailsėdavau, pagerėjo nuotaika, pagerėjo ir bendravimas su vyru. Skaičiau daug literatūros apie būseną po gimdymo, visur tas pats – daugiau pagalbos iš artimųjų, daugiau vyro dėmesio, daugiau jo šilumos. O čia ir vėl sustodavau – iš kur, jei jis ten, o aš čia. Siųsdavau jam visus straipsnius apie pogimdyminę depresiją, bet tuščiai. Neva, jis ten dirba, mus aprūpina, ir čia didžiausia ir svarbiausia jo pagalba. Bet aš po truputį stiprėjau. Daug skaičiau, daug sužinojau apie pogimdyminę depresiją. Man net atrodė, kad tai ne depresija, bet kažkoks nesusipratimas, nes mano depresijai netiko nė vienas iš tikros depresijos požymių – aš nebuvau perdėtai tvarkinga ar perdėtai tingi, nepuoliau aklai rūpintis vaiku, bet visus jo poreikius patenkindavau, nešokinėjau nuo vieno darbo prie kito, jokių garsų, jokių haliucinacijų nebuvo, neužsidariau nuo kitų žmonių. Tiesiog buvau išsekusi nuo nemigos, vienatvės, kasdienybės, pasikeitusios situacijos.
Skaičiau straipsnius ir supratau, kad tai tik laikina, kad turime bendrauti, prašytis pagalbos, kartais pasilikti laiko sau. Radau jogos studiją, porą kartų per savaitę išeidavau sportuoti, sustiprėjo nugara.
Dukra augo, poreikiai keitėsi, jau ramiau galima buvo palikti su močiute, giminaite, aukle, drauge, kaimyne. Aišku, apnikdavo visokios mintys, nuotaikų kaita buvo begalinė, ašaros vis tiek ištrykšdavo.
Bet išmokau pati analizuoti savo nuotaikas, prieš pokalbį su vyru visada perspėdavau, jei kas būdavo blogai (bloga nuotaika, galvos skausmas, susierzinimas, PMS). Jis pradėjo ramiau žiūrėti į mano kaprizus (matyt, priprato, susitaikė). Kai grįžo namo prieš Naujus metus, jau abu buvome išmokę nusiraminti ir nuraminti vienas kitą. Supratau, kad susitvarkiau su savo depresija ir tik pati galiu kontroliuoti savo gyvenimą, kada ką sakyti, kada patylėti, kada prašyti pagalbos, o kada ir pačiai džiaugtis sunkesniais išbandymais, kad galiu juos viena įveikti. Vaikai greitai užauga, todėl visoms norėčiau palinkėti, džiaugtis kiekviena diena, kol vaikas šalia, kol jis auga kartu, kol džiaugiatės kartu viskuo, ką duoda jums gyvenimas.
Specialisto komentaras
Sonata Marčėnienė, Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės psichologė
Dėl kokių priežasčių moterys suserga pogimdymine depresija? Minima, kad neretai tai būna moterims, kurios iki nėštumo turėjo psichikos problemų (arba turės jų ateityje). Mūsų kalbintos moterys dievagojasi, kad iki diagnozės buvo optimistės, stabilios, nesusidūrė su jokiomis psichikos problemomis. Tad – kokios priežastys?
Vaiko gimimas – net kai buvo planuotas, lauktas įvykis, kai santykiai šeimoje puikūs – visuomet susijęs su naujais iššūkiais, sunkumais, permainomis moters ir visos šeimos gyvenime. Ir vis dėlto pirmiausia, kalbant apie psichikos sutrikimų pogimdyminiu periodu priežastis, norėčiau paminėti tuoj po gimdymo atsirandančius labai ryškius biocheminius, hormonų pusiausvyros pokyčius moters organizme. Staigiai sumažėja moters psichologinę savijautą ir pusiausvyrą veikiančių hormonų kiekis, visų pirma –estrogeno ir progesterono. Turi praeiti tam tikras laikas, kol organizmas atstatys hormoninę pusiausvyrą. Į šiuos pokyčius kiekvienos mūsų organizmas, psichika reaguoja panašiai, bet ne vienodai intensyviai. Juk net PMS, kuris irgi susijęs su hormonais, mes jaučiame skirtingai. O čia pokyčiai ir svyravimai kur kas didesni. Žinoma, toliau depresijai vystytis įtaką daro stresas, neišvengiamai atsirandantis dėl naujagimio priežiūros, nuovargio, miego ir poilsio stokos, įtampos, konfliktų šeimoje, nepakankamos artimųjų pagalbos ir palaikymo, daugybės kitų priežasčių.
Kaip atpažinti, kad tai tikroji depresija po gimdymo, o ne vadinamasis baby blues (liūdesys po gimdymo, kurį sukelia nuovargis)? Kokie SOS signalai aplinkiniams?
Jūsų minimą lengvą depresinę reakciją, dar vadinamą motinystės liūdesiu, patiria apie du trečdaliai moterų. Pokyčių stresas, nuovargis, poilsio stoka bet kokiu, ne tik šeimos padidėjimo atveju, sukelia dirglumą, nerimą, liūdesį, irzlumą, verksmingumą ar bent jau trumpus tokios savijautos epizodus.
Dažniausiai jie savaime praeina. Jeigu tokia būsena, savijauta be pertraukų tęsiasi ilgiau nei dvi savaites – jau verta sunerimti ir kreiptis į gydytoją.
Mūsų kalbintos moterys kaltino aplinkinius – nesupratingus vyrus, anytą. Ar tikrajai ligai išprovokuoti pakanka neigiamo impulso iš aplinkos? Ar jei jau lemta susirgti, tai aplinka neturi jokios reikšmės?
Bet kokio streso atveju aplinkinių, artimųjų palaikymas yra ypač svarbus. Kaip ir bet kokiai ligai, sutrikimui – somatiniam ar psichikos – atsirasti įtakos turi aplinka, impulsai, dirgikliai iš išorės. Beje, čia norėčiau pasakyti ir apie dažnai pasitaikantį, ypač tarp šiuolaikinių, ambicingų jaunų moterų „neigiamą impulsą“ iš savęs pačios, vidaus, iš įsitikinimų, kad „viską privalau atlikti, padaryti nepriekaištingai, tobulai. Jeigu jau esu mama – tai privalau būti tobula mama, privalau viską mokėti, neturiu teisės klysti“. Tokiu atveju kiekviena nesėkmė ima atrodyti kaip katastrofa, reiškianti – „jei nesu tobula – vadinasi, esu bloga, netikusi“, nejučia net ir menkos problemas sureikšminamos.
Kokia pogimdyminės depresijos eiga? Jei tokios moterys nebūtų gydomos, kas būtų toliau – jos nusižudytų, nužudytų vaikus ar po kurio laiko savaime pasveiktų? Ar galima pasveikti be medikų įsikišimo?
Norėčiau atskirti, paaiškinti sąvokas. Lengva depresija, motinystės liūdesys praeis savaime, atsistačius hormonų pusiausvyrai ir esant pakankamai pagalbai, palaikymui, artimųjų dėmesiui. Sunkesnė depresija turėtų būti gydoma kaip ir bet kuris ilgalaikis nuotaikos sutrikimas – kartais trumpiau, kartais ilgiau. Jūsų minimus ekstremalius atvejus, kai jau kyla grėsmė moters ar vaiko saugumui, specialistai vadina psichoze, šiuo atveju – pogimdymine psichoze. Tai jau kur kas rečiau pasitaikantys atvejai, ir jokiu būdu nereiškia, kad depresinio pobūdžio sutrikimas būtinai peraugs į psichozę. Pogimdyminis periodas ir su juo susijęs stresas gali paskatinti, išprovokuoti šio sutrikimo išsivystymą, dažniau – kai kas nors iš šeimos, giminaičių turėjo panašių sutrikimų. Tai jau susiję ne su šiaip prislėgta nuotaika, o atsirandančiomis ir stiprėjančiomis įkyriomis mintimis (pvz., padaryti ką nors sau ar vaikui), kliedėjimais, haliucinacijomis, tai dažniausiai atsispindi ir elgesyje, aplinkiniai tai pastebi – nusišnekėjimai, neadekvatus elgesys ir pan. Šiais atvejais būtinas – ir kuo skubesnis – medikų įsikišimas, gydymas ligoninėje, kaip ir sunkesniais depresijos atvejais. Kuo greitesnė pagalba – tuo greitesnis, patikimesnis pagerėjimas, pasveikimas.
Ar gali būti, kad pogimdyminė depresija užsitęsia ir lieka amžinai? Mūsų pašnekovei Eglei po depresijos praėjo jau metai, o ji vis dar geria vaistus. Ar vaistų reikės visą gyvenimą?
Depresija užsitęsti gali, ypač tinkamai negydoma, gali atslūgti, paūmėti, atsinaujinti, gali ir baigtis, nesikartoti. Kiekvienas atvejis unikalus, skirtingas, ir, deja, sunkiai prognozuojamas. Bet kokiu atveju gydymas, jo tęsimas ar nutraukimas gali būti derinamas tik su psichikos sveikatos specialistu. Ir nuoseklus jo nurodymų vykdymas – būtina sąlyga sėkmingam gydymui.
Ar pogimdyminę depresiją moteris gali pati nusistatyti? Ar ji pati suvokia, kad kažkas su ja darosi?
Kažkodėl manoma, kad somatinių ligų pats sau žmogus patvirtinti negali, o štai susijusias su psichikos sveikata – visi gali diagnozuoti. Tai, ką mes buitiškai galime nusakyti – „man depresija“, vis dėlto skiriasi nuo to, kaip ją mato, diagnozuoja psichikos sveikatos specialistai. Turbūt svarbiausia – pripažinti, nebijoti pasakyti pačiai sau ir artimiesiems – „man sunku, man reikia pagalbos“, o artimiesiems – išgirsti. Ir nebijoti kreiptis – į savo gydytoją ar tiesiai į Psichikos sveikatos centrų specialistus (jie yra visose poliklinikose).
Ar būna taip, kad namo išleidžiama lyg ir pasveikusi moteris, o jai vėl pablogėja? Mūsų pašnekovę išleido namo kaip išgydytą, o ji vos neišmetė kūdikio iš 4 aukšto balkono…
Deja – pogimdyminė depresija, ypač psichozė, yra laikomos itin pavojingu sutrikimu, nes ligai dažnai (bet tikrai ne visada, dažniausiai pasiekiamas tolygus gerėjimas) būdinga labai greita kaita. Čia pat viskas lyg ir gerai, ir čia pat, staiga, viskas gali pasikeisti, yra didelė impulsyvių, neprognozuojamų poelgių tikimybė. Jeigu gydomasi ambulatoriškai, būtina reguliariai lankytis pas psichikos sveikatos specialistus, suteikti jiems galimybę stebėti moters būsenos pasikeitimus. Jeigu moteris gydėsi ligoninėje, išleidžiant namo, visuomet pabrėžiama gydymosi tęstinumo svarba, išrašas iš gydymosi istorijos siunčiamas į poliklinikos Psichikos sveikatos centrą, paaiškinama, kaip toliau tęsti gydymą.
Deja, šių sutrikimų, kaip, beje, ir kitų psichikos sutrikimų atvejais pacientai nevertina to rimtai, poliklinikoje lankytis vengia, gydymą savarankiškai nutraukia. Todėl be galo svarbus artimųjų dėmesys – kai pastebimos bent menkiausios užuominos, kad moteris jaučiasi ne kaip, kalba ar elgiasi ne taip, kaip įprasta, yra prislėgta, pikta ar atvirkščiai – nenatūraliai pakylėta, energinga – tiek, kad jau nejaučia nuovargio, miego poreikio – negalima į tai nereaguoti ir laukti, „gal praeis“, negalima moters palikti namuose vienos. O teisė rūpintis kūdikiu gali būti apribota tik teismo sprendimu, kai psichozės atveju moteris nesutinka gydytis ir sukelia realų pavojų sau ar vaikui, kai skiriamas priverstinis gydymas.
Ar nuolatos gydosi Jūsų skyriuje moterų su tokia diagnoze? Kaip galite jas apibūdinti? Ar čia ką nors lemia išsilavinimas, finansinė padėtis, santykiai šeimoje, tautybė?
Jaučiu, kad mūsų pokalbis nuskambėjo gana grėsmingai, gąsdinančiai. Noriu pabrėžti, kad kalbėjome apie sudėtingiausius atvejus, dėl jų norėjosi perspėti, didžioji dauguma moterų „pereina“ šį periodą sklandžiai, joms neprireikia specialistų pagalbos. Kita dalis sėkmingai įveikia iškilusius laikinus sunkumus ir problemas ambulatoriškai. Ir tik labai mažai daliai prireikia gydymo ligoninėje. Tikrai nėra taip, kad mūsų ligoninėje nuolat gydytųsi moterų su problemomis, sukeltomis būtent pogimdyminio periodo. Tikrai negalėčiau jų kaip nors apibūdinti, išskirti – kaip ir bet kokiam kitam psichikos sutrikimui atsirasti jūsų minėti veiksniai (išsilavinimas, finansinė padėtis) neturi jokios reikšmės.
Jei pagimdžiusi pirmą vaiką moteris susirgo šia liga, ar ir po antro gimdymo bus tas pat? Mūsų pašnekovės labiausiai to bijo…
Tokių dėsningumų, remdamasi praktinio darbo patirtimi, nepastebėjau. Depresija po pirmo gimdymo tikrai nereiškia, kad viskas būtinai pasikartos ir po antrojo, pagaliau – antrąjį vaikutį auginti būna paprasčiau, nes moteris jau žino, kokie sunkumai jos laukia, yra jiems pasiruošusi. Tiesiog – jeigu buvo ar yra diagnozuoti kokie nors psichikos sutrikimai – reikia nepamiršti, kad permainos, susijusios su gimdymu ir kūdikio auginimu, gali išprovokuoti ligos paūmėjimą. Psichiatro stebėjimas, apsilankymas savo psichikos sveikatos centre tikrai padės tai kontroliuoti, reguliuoti.
Ar galite papasakoti epizodų, kaip pasireiškė pogimdyminė depresija Jūsų skyriaus pacientėms?
Konkrečių atvejų minėti negaliu, bet galiu pasakyti, kad sutrikimai, galintys atsirasti šiuo ir džiaugsmingu, ir nelengvu moteriai metu, gali reikštis labai įvairiai – nuo perdėto, nuolatinio susirūpinimo, nerimavimo dėl savo kūdikėlio, visiškai ignoruojat savo pačios poreikius (moteris nemiega, nuolat nerimaudama, net stebėdama savo ramiai miegantį vaikelį – „gal nekvėpuoja“), iki visiško savo vaiko atmetimo, nesugebėjimo ir nenoro juo rūpintis („jis kaltas, kad jaučiuosi blogai ir man sunku“).
Jūsų patarimai moterims ir jų artimiesiems.
Patarimai labai aiškūs, konkretūs, lyg ir savaime suprantami, bet juos verta dar kartą kartoti, nes neretai tai, kas lyg ir savaime aišku, yra pamirštama, ignoruojama.
Mamai – pakankamai miegokite ir ilsėkitės, tai būtina fizinių ir psichikos resursų atstatymui, pilnavertiškai maitinkitės (neretai organizmui pritrūksta vitamino B), kuo dažniau eikite pasivaikščioti lauke, neužsisklęskite, bendraukite, ypač su kitomis mamomis, dalinkitės patirtimi ir rūpesčiais, nevenkite prašyti artimųjų pagalbos, atvirai kalbėkite su jais apie savo savijautą. Pagaliau – neužmirškite apie savo poreikius, pomėgius, apie tai, kas jums teikia malonumą, atsipalaidavimą, būtinai skirkite tam laiko (tikrai įmanoma su artimaisiais susitarti dėl vienos kitos valandėlės, kurią visą galėtumėte skirti sau).
Artimiesiems – mylėkite, palaikykite, visapusiškai padėkite tiek prižiūrėti vaiką, tiek buities darbuose, jokiu būdu nekritikuokite, neprikaišiokite, neakcentuokite nesėkmių ir trūkumų, pagirkite, išklausykite, sudarykite sąlygas moteriai turėti laisvo laiko sau, savo pomėgiams. Geranoriška, dėmesinga aplinka, kurioje moteris jaustųsi saugi, palaikoma, mylima, vertinama, rami, reikalinga kaip oras ir jai, ir vaikučiui, ir visai šeimai. O susidūrus su sunkumais – būtinai kreipkitės pagalbos.
Trumpai
Jei po gimdymo moteris stipriai pasikeitė, iš gimdymo namų grįžo lyg ne tas žmogus, jei ta „kita moteris“ gyvena nesikeisdama ilgiau nei 2 savaites, reikia tartis su gydytoju.
Depresija ne visada pasireiškia tik bloga nuotaika. Perdėtas linksmumas ir energingumas irgi rodo ligą.
Nervingos, jautrios moterys turi daugiau pavojaus po gimdymo susirgti depresija, tačiau nuo to nėra apdrausta net ir stipriausių nervų jauna mama.
Gimus vaikui, ir vyrą apima liūdesys, nes jis praranda moters dėmesį. Vyrai sako: „Žmona po gimdymo labai pasikeitė. Pasidarė pikta ir irzli“. Vyrai turi suvokti: ne žmona pasikeitė, o gyvenimas. Jau planuodami vaiką vyrai turi susitaikyti su mintimi, kad visas dėmesys, kuris priklausė jiems, po gimdymo kurį laiką atiteks vaikui.
Depresijos simptomus patiria 25-35 proc. pagimdžiusių moterų. Po gimdymo prislėgta nuotaika vargina 50-85 proc. moterų, o tikroji pogimdyminė depresija nustatoma 10-20 proc. moterų.
Pogimdyminė psichozė
Labai retai, bet pasitaiko, kad nėštumas stumteli moterį į tikrą dvasios ligą, vadinamą pogimdymine psichoze. Jos požymiai:
Grįžusi iš gimdymo namų mama nustoja orientuotis vietoje ir laike.
Jos nuotaika perdėtai gyva, judesiai pagreitėję, karštligiški, mintys šuoliuoja, akys dega.
Moters veikla paviršutiniška ir nerišli: pavyzdžiui, pradėjusi žindyti vaiką jį palieka, bėga į vonią skalbti, atsukusi vandenį skuba į virtuvę kaisti pietų, bet nieko nepadaro iki galo.
Mama užuodžia nesamus kvapus, girdi nesamus garsus, jai atrodo, kad vaikas verkia, nors jis ramiai miega.
Moteris tapo agresyvi, nesavikritiška.
Mama neįprastai elgiasi su vaiku, įsivaizduoja, kad jam nuolatos gresia pavojus, kad paliktas minutei jis numirs.
Sutrinka moters miegas: nors ir labai pavargusi, ji negali užmigti, anksti atsibunda.
Dingsta apetitas, apima apatija, nesinori tvarkytis.
Pogimdyminė psichozė gydoma ligoninėje. Ja moterys suserga arba iškart po gimdymo, arba po savaitės kitos. Pavojus susirgti išlieka 2 mėnesius.
Baby Blues – motinystės liūdesys
Labai daug jaunų mamų (50-85 proc.) po vaikelio gimimo praėjus vos kelioms dienoms, aprimus pirmajam džiaugsmui, pajunta, kad visiškai nebesusigaudo savo jausmuose – čia jai norisi juoktis, čia verkti. Ašaros byra dažnai, gausiai, jų priežasties nesupranta nei ji pati, nei artimieji. Moteris staiga tampa nekantri, sudirgusi, ją erzina, jaudina net smulkmenos, dalykai, į kuriuos anksčiau net nekreipdavo dėmesio. Užplūsta didžiulis liūdesys, moteris jaučiasi nepasitikinti savimi, įsitempusi, pavargusi, nerami, prislėgta.
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet taip jaustis keletą dienų, net savaitę-dvi po gimdymo yra normalu. Ir dažniausiai ši savijauta (baby blues, motinystės melancholija) kaip staiga užėjo, taip staiga ir pranyksta.
Parengė Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Na tokiais atvejais mamos labai svarbus artimųjų dėmesys ir vyro palaikymas. Nieko nėra baisiau už tokią savijautą.