Geros knygos toliau gyvena ant scenos, nes norisi išlaikyti vaikų gebėjimą fantazuoti

Režisieriaus Manto Verbiejaus kūryba labiau orientuota į suaugusiųjų auditoriją – meninius filmus, miuziklus ar vaizdo klipus tenka režisuoti kur kas dažniau negu spektaklius vaikams.

Tačiau Manto kūrybinėje biografijoje yra du spektakliai, pastatyti pagal kultines knygas vaikams, – Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ ir Evelinos Daciūtės „Laimė yra lapė“. Kaip gera literatūra iš knygos persikelia į sceną, kalbamės su režisieriumi.

Mantai, knyga „Laimė yra lapė“ sulaukė tarptautinio pripažinimo, ji išversta į kinų, korėjiečių, rumunų, anglų ir kitas kalbas. Tai viena garsiausių lietuviškų vaikų knygų pasaulyje. Ar kai ėmėtės režisuoti spektaklį pagal šią knygą, jau žinojote jos sėkmę?

Man paskambino bičiulė aktorė Daiva Rudytė, kuri dirbo leidykloje „Kita knyga“, ir pasiūlė susitikti kavos, o kartu aptarti vieną idėją. Leidykla buvo neseniai išleidusi rašytojos Evelinos Daciūtės ir dailininkės Aušros Kiudulaitės knygą „Laimė yra lapė“. Buvo sumanymas pastatyti spektaklį, remiantis ta knyga. Iš pradžių sureagavau atsargiai, bet kai perskaičiau tekstą, jis iš karto mane sužavėjo. Toje nedidelėje knygutėje užkoduoti esminiai, svarbūs vaikams ir suaugusiesiems dalykai apie draugystę, apie žmogišką ryšį. Pasakiau: „Bandome“.

Vienas iš iššūkių buvo trumpą knygos tekstą paversti valandos trukmės spektakliu. Reikėjo rasti būdų, kaip tą tekstą išplėsti nepakeičiant esmės, nepridedant papildomų siužetinių linijų ar naujų dialogų. Tiesiog reikėjo parodyti tai, kas knygoje pasakyta tarp eilučių, atsispirti nuo teksto, nuo iliustracijų. Ta knyga man kažkuo panaši į Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“.

Žinoma, ten siužetas vystosi visai kitaip, bet užgriebta draugystės esmė. Draugystė – tai ir dosnumas, ir praradimo liūdesys, ir atradimo džiaugsmas. Šie trys palydovai būtini. Juk ir šiuolaikinių vaikų gyvenime dažnai nutinka, kad draugai išvažiuoja gyventi kitur, klasėje ar kieme tenka susipykti, prarasti draugus ir susitaikyti, vėl atkurti ryšį. Kuriant draugystę, tenka išmokti ir dalintis, ir kažkokiuose dalykuose nusileisti.

Knygos siužetas daugiasluoksnis, užkabina ir vaikus, ir jų tėvus, kurie ateina kartu žiūrėti spektaklio. Pavyzdžiui, kai scenoje tėtis sako, kad dabar šeima išsikels gyventi į didesnį miestą, didesnį namą ir jis pilotuos didesnį lėktuvą, suaugusieji žiūrovai supranta: taip suvokiama karjera, materialinė gerovė. O vaikui tokie dalykai visiškai nesvarbūs. Jis nenori to „kilimo socialiniais laiptais aukštyn“, jam nereikia nei didesnių namų, nei didesnio miesto, jis nori likti ten, kur gyvena jo draugai. Vaikui dar svetimas suaugusiųjų materializmas. Spektaklyje vienus dalykus nuskaito vaikai, kitus suaugusieji. Yra nemažai atpažįstamų ir rezonuojančių dalykų iš realaus gyvenimo.

Knyga suteikia daug vietos fantazijai, todėl ir spektaklyje dekoracijų nedaug. Norėjosi scenoje išlaikyti vaikų gebėjimą fantazuoti – keturios skirtingų atspalvių taburetės ir du lagaminai – štai ir visas rekvizitas. Dar spalvingi aktorių kostiumai. Pagal situaciją tie daiktai virsta medžiais, namais, vazomis, vandens buteliuku ar šuniuku. Juk kai vaikai žaidžia, paprastas pieštukas gali virsti bet kuo. Vaikai puikiai supranta metaforas. Spektaklyje vaidina tik du aktoriai, kurie, pasakodami siužetą, virsta kuo tik reikia – nuo žmonių iki paukščių. Tiesa, yra dar vienas personažas – Dramblys. Šis personažas kalba grodamas gitara. Muzikantas Jonas Krivickas kiekviename spektaklyje groja gyvai atsižvelgdamas į esamą aktorių ir jaunųjų žiūrovų nuotaiką, veiksmo dinamiką.

Statant šį spektaklį, man buvo proga prisiminti ir savo vaikystės žaidimus. Be to, pats esu dviejų vaikų tėtis, tad nesu atitrūkęs nuo vaikų gyvenimo, nuo jų fantazijų. Man šitas spektaklis yra vienas mylimiausių darbų iš to, ką esu sukūręs. Turbūt dėl to, kad jis toks šiltas, gaivališkas.

Ar matė spektaklį knygos autorės?

Matė. Evelinai ir Aušrai spektaklis patiko, jos džiaugėsi ir stebėjosi, kaip knyga prasiplečia scenoje. Spektaklyje sąmoningai nenaudojau knygos iliustracijų, kad tai nebūtų tiesioginis knygos atkartojimas. Svarbiausia buvo užčiuopti pačią atmosferą, dinamiką, temą.

Ar žiūrovai, ateinantys į „Laimė yra lapė“ jau žino siužetą, būna skaitę knygutę?

Manau, vieni būna skaitę, kiti ne, bet tai netrukdo kiekvienam patirti kažką naujo. Tie vaikai, kurie žino siužetą, spektaklyje pamato gilesnius šios istorijos klodus, turi puikią galimybę palyginti knygos personažus su juos vaidinančių aktorių sukurtais veikėjais. O tie, kurie su Povilu ir Lape susipažįsta pirmą kartą, tiesiog čia ir dabar leidžiasi į pirmuosius nuotykius, patyrimus.

O dabar pakalbėkime apie ankstesnį jūsų spektaklį Vilniaus kameriniame teatre – ,,Tandadriką“. Jis sukurtas pagal dabartinių tėvų kartos kultinę knygą – Vytautės Žilinskaitės „Kelionę į Tandadriką“. Kiek jūsų kūryboje svarbi kokybiška literatūra?

„Kelionę į Tandadriką“ vaikystėje skaičiau, bet, matyt, buvau per mažas, nes didelio įspūdžio nepatyriau. Atmintin įstrigo tik knygos iliustracijos – Stasio Eidrigevičiaus piešiniai. Tarp kitko, neseniai lankiausi Panevėžyje, ,,Stasio muziejuje“ tad buvo proga prisiminti tą V. Žilinskaitės knygą.

Kai perskaičiau „Kelionę į Tandadriką“ jau būdamas suaugęs, viską pamačiau visai kitomis akimis. Kaip stipriai suregzta istorija! Sulaužyti ir į sąvartyną išmesti žaisliukai keliauja į svajonių šalį, kur jie bus suremontuoti ir vėl mylimi. Ir tai nėra tik nuotykis. Kelionėje patirti išgyvenimai juos keičia, jie patiria draugystę, tikrą vidinį išgijimą. Šita mintis labiausiai ir paliečia.

Ši apysaka kur kas didesnės apimties, tad buvo kitas iššūkis: kokius gabalus paaukoti, ką atsirinkti, kad nenukentėtų personažų charakteriai, pagrindinė tema. Man norėjosi, kad spektaklį žiūrėdami vaikai jaustųsi padrąsinti, nebijotų susidraugauti, kurti naujus ryšius. Juk sakoma, kad tik draugo akyse žmogus gali pamatyti savo tikrąjį atspindį. Tik taip atsiranda galimybė keistis, tobulėti, suvokti, kas esi iš tikrųjų.