Metodikų, ugdymo sistemų, lavinimo pakraipų dabar daugybė, tačiau dažniausiai mokyklos pasirinkimą lemia šeštasis pojūtis, intuicija, kad vaikui čia bus gerai.
Pokalbiui pakvietėme Gedimino miesto mokyklos įkūrėją Simoną Boguckienę.
Nors mokyklai tik metai, ji pasižymi magnetiniu poveikiu – norinčių mokytis skaičius viršija vietas.
Kas yra kokybė mokykloje
Kai kalbame apie „gerą mokyklą“, tėvams svarbūs būna du kriterijai: „ar vaiką gerai išmokys?“ ir „ar vaikas ten jausis gerai?“ Kaip įmanoma suderinti šiuos abu veiksnius?
Simona Boguckienė daug metų dirbo pradinių klasių mokytoja, o privačią mokyklą įkūrė su bičiuliais (irgi pedagogais), kai jos pačios sūnus pradėjo artėti prie pirmoko amžiaus.
Tai nebuvo tik asmeninis interesas, Simona turėjo labai aiškią viziją, kokia turi būti ideali pradinė mokykla.
„Vien faktas, kad mokykla privati, nereiškia, kad vaikas bus mokomas kokybiškai. Kai ieškojau mokyklos savo būsimam pirmokui, dauguma privačių mokyklų mane nuvylė. Dažniausiai tokių mokyklų sėkmės raktas yra rinkodara. O aš norėjau įkurti gerą privačią mokyklą, kur ir vaikai, ir mokytojai būtų laimingi, o pats mokymas – aukščiausio lygio“, – prieš metus sakė Simona.
Kaip pasisekė įgyvendinti kokybiškos mokyklos viziją?
- Lėtas augimas. Klasikinis pavyzdys, kai įsikūrusi pradinė mokykla dideliais tempais perauga į pagrindinę, steigia filialus, kitaip tariant, – plečiasi. Kai yra didelė plėtra, kokybę išsaugoti labai sunku.
Būtent dėl kokybės buvo nutarta Gedimino miesto mokyklą auginti pamažu, nesteigti jokių filialų, nedidinti mokinių skaičiaus klasėse, neformuoti paralelinių klasių. 2019 metais viskas prasidėjo nuo vienos priešmokyklinės ir vienos pirmosios klasės. 2020 metų rudenį vaikai susirinks į dvi parengiamąsias, dvi pirmąsias ir vieną antrokų klasę.
„Mūsų vizija buvo dvi paralelinės klasės, kad mokytojos galėtų bendradarbiauti, daryti projektus. Kai mokykla pradėjo veikti, „užsipildėme“, nebeliko vietų. Gegužės pabaigoje teko stabdyti priėmimą. Iki šiol turime laukiančiųjų, kad atsilaisvintų vieta į antrą klasę.
Atrodo, nebūtų nieko paprasčiau, nei pristeigti dar papildomų klasių, tačiau tai nesutampa su mūsų kokybiškos mokyklos vizija“, – sako Simona.
- Mokiniai „nuo vystyklų“. Prie Gedimino miesto mokyklos veikia vaikų darželis, tame pačiame pastate įsikūrusios ir priešmokyklinės grupės, ir pradinės klasės. Simona sako: „Labai smagu užsiauginti mokinius. Juokaujame, kad savuosius auginamės nuo vystyklų (nes atėję į mūsų darželį pretenduoja tapti mūsų pirmokais). Didelis privalumas, kai priešmokyklinukai ir pradinukai auga kartu, mato vieni kitus, susitinka, vyksta bendros veiklos. Mažesniems tai didžiulis impulsas, kad mokytis yra smagu, o vyresniesiems – nereali „platforma“ mokytis padėti, globoti, atjausti. Kai kartu veikia priešmokyklinės grupės ir pradinės klasės, naudinga ir mokytojams. Tarkime, pirmokų mokytoja mato, kad vaikai sunkiai išmoksta mėnesius. Ji apie tai pasako priešmokyklinukų mokytojai, ši skiria daugiau dėmesio šiai temai. Arba buitiniai dalykai – priešmokyklinukai sunkiai valdo žirkles, nėra karpymo įgūdžių. Signalas darželio auklėtojoms, kad daugiau duotų vaikams karpyti.
Kas mėnesį yra integruota savaitė, kai darželinukai, priešmokyklinukai ir pradinukai kažką veikia kartu. Net širdis virpa matant, kaip lesyklų dirbtuvėlėje didieji padeda mažiukams meistrauti, per estafetes pirmokas pribėga padėti darželinukui vairuoti mašinytę“.
- Apgalvotos mokymosi erdvės. Mokyklos vadovė pasakoja: „Vos mokykla pradėjo veikti, ištiko didžiulė krizė – paaiškėjo, kad namas, kurį nuomojomės mokyklai, parduodamas. Reikėjo veikti greitai, ieškoti naujų ilgalaikių patalpų. Mūsų laimei, netoli atsilaisvino mokyklai pritaikytas buvusios Karalienės Mortos mokyklos pastatas Gervėčių gatvėje. Pastatą ilgam laikui išsinuomojome iš naujo savininko, privataus asmens.
Naujosiose mokyklos patalpose yra daug erdvių veikloms, net atskira Kimočių erdvė su amfiteatru (Kimočiai – tai emociniam intelektui lavinti sukurti personažai, kurie gyvena medyje). Darželyje taikoma Reggio Emilia metodika, pagal kurią darželio erdvės suskirstytos į veiklų zonas: matematikos, teatro, sensorikos ir t.t. Patalpas įrenginėjome labai atsakingai, samdėme patyrusią dizainerę, kuri specializuojasi įrenginėdama tokias erdves, pati yra 3 dukrų mama. Mūsų poreikis buvo, kad mokykloje ir darželyje galima būtų justi namų dvasią“.
- Gerai sustyguota mokinio diena. Gedimino miesto mokykla laikoma „visos dienos“. Bet po 15 valandos jokios akademinės veiklos nebevyksta – vaikai ilsisi.
Simona papasakojo, ką veikia vaikučiai mokykloje.
„Pamokos mūsų mokykloje prasideda 8.15 val., tačiau pirmasis pusvalandis skirtas ne mokslams, o apšilimui – vyksta emocinį intelektą ugdančios veiklos, vaikai mokosi bendrauti pasakodami apie save. Tas pusvalandis skirtas prabudini vaikus, paklausti, kaip jie jaučiasi, išspręsti bendruomenines problemas, susiplanuoti dieną. Jis yra esminis vaikams pažinti. Dirbant kitose mokyklose reikėdavo pusmečio, kol pradinių klasių mokytojas gerai pažindavo visus savo klasės vaikus, nes tam būdavo skirta tik klasės valandėlė. Čia su vaikais susipažinti pakanka mėnesio. Gali atrodyti, kad tas pusvalandis yra prarastas laikas, nes vaikas per jį nieko nesimoko, tačiau iš tiesų tai yra svarbiausia dienos dalis emocinio intelekto ugdymui, vertybėms.
9.00 val. prasideda tikrosios pamokos, kurios tęsiasi iki 13 val. Tai aktyviausias vaiko laikas, paskui privalomas poilsis.
Kiek pailsėję vaikai grįžta į veiklas – vyksta mentorystės programa, vaikai ruošia pamokas, dirba grupelėse arba individualiai, šiuo metu klasėje dirba 2–3 mokytojai.
15 valandą mokslai baigiasi. Vaikas turi ilsėtis. Jie lieka mokykloje, tačiau veikla yra laisva – būreliai, poilsi. Beje, turime didžiulę pasiūlą būrelių, tiek sportinių, tiek kūrybinių. Keramikos būrelio vaikų darbai laimi konkursuose. Mūsų siekiamybė, kad vaikai po 15 valandos tik ilsėtųsi, leistų laiką su draugais ir tėveliais.
Nuo 3–4 klasės vaikai jau gali ilgiau likti nepavargę, sukaupti dėmesį, bet 1–2 klasėje jie dar mažiukai, nori neštis iš namų žaisliukus, nori žaislų rasti mokykloje. Pirmokams ir antrokams vienareikšmiškai dar reikia žaisti, dūkti, būti su draugais. Mūsų mokykloje, kaip ir darželiuose, penktadieniais priešmokyklinukams būna žaisladienis. Vaikai turi ne šiaip sau atsinešti žaislus, bet ir juos pristatyti. Kodėl pasirinkau šį žaislą? Koks jo vardas? Kodėl toks? Koks jo amžius? Kaip jis pagamintas? Nuosekliai papasakoti išlaukus savo eilės, išklausyti nepetraukinėjant – tai didelis iššūkis priešmokyklinukams.
Penktadieniais po pamokų nebūna būrelių, vaikai tik nuvežami į baseiną, o grįžus, vaikų pageidavimu, darome „kino vakarą“. Parenkame filmus pagal mokymosi temas. Tarkime, integruotos savaitės tema buvo paukščiai, tai vaikai žiūrėjo „Rio“. Tai puiki programa „Mokausi iš kino“.
Ir dar – tėveliams pabrėžiu, kad mokinių atostogos yra ne šiaip sau. Vaikams reikia poilsio. Tėveliai prašė per atostogas daryti dienos stovyklas. Ne. Atostogos skirtos išsimiegoti ir pailsėti“.
- Emocinio saugumo ir akademinių pasiekimų balansas. Pasak Simonos, pradinė mokykla yra visų mokslų pagrindas. Kaip namas nestovės tvirtai ant blogų pamatų, taip ir vaiko mokslai šlubuos, jeigu pradinėse klasėje nebus pasimokyta. O mokslas yra be galo susijęs su emociniu vaiko saugumu.
„Vaikai pas mus jaučiasi labai gerai. Jie mane vadina Simona, sveikinasi, glaustosi. Kai aš mokiausi mokykloje, direktorius buvo žodžio „baimė“ sinonimas. Jeigu iškvietė, vadinasi, bars.
Puikiai žinome, kad vaikas nesimokys visa jėga, jeigu jausis blogai. Juk jeigu dirbu darbe, kur griežtas vadovas nuolat mane bara, aš jausiuosi blogai, rytais nenorėsiu eiti į darbą, o galop tyčia pradėsiu dirbti blogai arba simuliuoti. Tas pat ir mokykloje. Jei vaikai blogai jausis, nepasieksime gerų rezultatų.
Kita vertus, emocinis vaiko saugumas nėra savitikslis, tarsi viską darome tik dėl to, kad vaikas gerai praleistų laiką. Mokykla skirta mokytis, todėl mums svarbiausias galutinis rezultatas – mokslas. Turi būti aiškios taisyklės. Mūsų mokykloje nebus: „Nenori skaičiuoti, tai ir nedaryk užduotėlės“ arba „Visi rašo, tačiau tu nori piešti – tai ir piešk“. Susitarimai yra griežti – jeigu dabar yra veiklos metas, tu turi joje dalyvauti. Tačiau drausmė pasiekiama ne šaukimu ar išvarymu iš klasės, o bendravimu su vaiku. Mokytoja visada atsitūps, žiūrės vaikui į akis, pasikalbės“, – dalinasi mokyklos vadovė.
- Mokytojas ir tik mokytojas. Simona įsitikinusi, kad vis dėlto didžiausia geros mokyklos paslaptis – geri mokytojai: „Pasigirsta nuomonė, kad pedagogas nesvarbu, o svarbu sistema. Mokytojas gali viską. Tuo tikėjau nuo pirmos dienos, tad rinkdama komandą labai atsižvelgiau į savo vidinę nuojautą. Kitais mokslo metais kolektyvas bene dvigubės, o jau turime visą komandą. Sunkiausia patikėti, kad kolektyvas pasipildė net nepaskelbus skelbimo. Kreipėsi patys mokytojai, kad girdėjo gerus atsiliepimus apie mūsų mokyklą ir norėtų čia dirbti.
Privačiose mokyklose mokytojui dirbti tikrai geriau. Mes daug dalykų galime padaryti be derinimų, be reglamentų. Tai komandos motyvavimas, kvalifikacijos kėlimas. Mes galime organizuoti išvykas, kursus, mokymus. Kaip privačios mokyklos vadovė, turiu laisvas rankas. Galime investuoti į mokytojus, kad jie čia gerai jaustųsi, kad išvyktų į kvalifikacijos kėlimo kursus užsienyje, o jie tikrai daug kainuoja. Privačios mokyklos gali sau leisti rinktis geriausius mokymus, o ne tuos, kurių mažiausia kaina.
Kadangi dirbame pagal Reggio Emilia sistemą, samdome specialistę Rufiną Solovjovą, kuri tą sistemą gerai išmano, jos mokėsi Italijoje. Ketiname mokytojus išvežti mokymams į Italiją, kad pamatytų savo akimis“.
O kokie Gedimino miesto mokyklos mokytojai, kuo jie ypatingi? Simona sako, kad nors labai svarbi mokytojo patirtis, bet dar labiau –mokytojo duotybės, pašaukimas. „Kai tėveliai per Mokytojų dieną vesdavo pamokas, paskui guosdavosi – kaip sunku išlaikyti 20 vaikų dėmesį visą valandą. „Mokytoja, jums reikia statyti paminklą“, – standartinė tėvų reakcija, nes suvaldyti judrių vaikų klasę yra didžiausias iššūkis. Tikras mokytojas turi savo receptų. Renkantis komandos narį man be galo svarbu pajautimas. Kartais jau po kelių minučių suprantu, kad šis mokytojas yra puikus. Pritariu Sauliaus Jovaišo minčiai, kad atsirinkant darbuotojus pirmas jausmas turi būti – norisi su juo dirbti.
- Mentorystės programa. Kiekviena privati mokykla turi savo ypatingą dėmenį – tai, ko nesiūlo kitos. Gedimino miesto mokyklos išskirtinumas – mentorystės programa.
„Pati dalyvauju šioje programoje, padedu vaikams mokytis matematikos.
Mentorystės programos nevadiname būreliais, fakultatyvais, repetitoriaus pamokomis, bet iš esmės – tai tas pat. Po pamokų vaikas dar kurį laiką praleidžia mokydamasis su savo mentoriumi, o veikla parenkama pagal vaiko poreikius: vieni vaikai skaito, kiti mokosi skaičiuoti, treti piešia.
Tėvams mentorystės programa yra didžiulis palengvinimas. Net neįsivaizduoju, kaip gyventi, kai Vilniuje po darbo per kamščius grįžti namo bene 19 valandą, stoji gaminti vakarienės, o tarpdury jau stovi vaikas su kuprine ir sąsiuvinių kalnu – laukia, kol su juo ruoši pamokas. Kaip tėveliai pajėgia tai vakare daryti? Kai norisi prigulti su knyga, vaikui paskaityti pasaką“, – sako mokyklos vadovė.
- Nuolatinis degimas. Viskas, kas nauja, kuriam laikui uždega didelę ugnį: ar tai būtų nauja šeima, kelionė, vaikas, verslas. Ilgainiui ateina ramybės fazė. Tačiau tik ne tokiame gyvame organizme, kaip mokykla. Simona sako: „Esu perfekcionistė. Kol kūrėme mokyklą, jaudinausi, kad viskas būtų idealu. Kai surinkome vaikus, artėjant rugsėjo pirmajai, pradėjau jausti didžiulį nerimą ir atsakomybę – ar galėsiu duoti tai, kas geriausia? Kurti buvo lengviau nei dabar vis galvoti apie kokybę. Nuolatos galvoju, ką mes dar galime tobulinti?
Tokio sėkmingo starto nesitikėjome, bet po euforijos atėjo atsakomybė. Kada pasibaigia mano darbo diena? Naktį, kai užmiegu“, – šypsosi mokyklos vadovė.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
