Nors nėštumas ir gimdymas yra labai nelengvas darbas, kartais tai gali prikelti moterį antram gyvenimui. Kai nebepadeda nei operacijos, nei ekstrasensai, lieka tik tikėti stebuklu arba… pastoti.
Dėkojame skaitytojoms, kurios sutiko papasakoti apie save. Rytiniai pykinimai, gimdymo skausmai – tai labai nedidelė kaina už stebuklą, kurį joms padovanojo kūdikiai. Jie grąžino savo mamoms sveikatą.
Rasa iš Kauno: Baigėsi bėrimai ir niežėjimai
Paauglystėje, kai visos draugės dejuodavo dėl atsiradusių spuogų, aš vaikščiojau išdidžiai iškėlusi galvą. Oda buvo lygutėlė, o kas yra jaunatviniai spuogai, neturėjau nė supratimo.
Odos problemos prasidėjo gerokai vėliau, nuo 20-ies metų. Kartą pamačiau ant kaklo spuogelį. Paprašiau, kad draugė išspaustų, o nuo to karto jie pradėjo dygti kaip grybai. Teko visiškai atsisakyti mėgstamos pudros, nes visas veidas nuolatos būdavo išbertas. Spuogai buvo gilūs, skausmingi ir net šlapiuojantys. Atsikėlusi ryte turėdavau keisti pagalvės užvalkalą.
Gydytoja skyrė vaistų, bet jie visiškai nepadėjo. Laikiausi dietos pagal kraujo grupę, nevalgiau produktų, kurie galėtų alergizuoti organizmą, o rezultato – jokio. Tada gavau siuntimą pas visus specialistus – ginekologą, endokrinologą, net venerologą. Ligos nustatyti nepavyko… Keičiau vienus vaistus kitais, o spuogai nuo jų augo dar piktesni. Veidą labai niežtėdavo, gilių spuogų vietoje atsirado randeliai. Jie liko iki šiol – matyti mažos duobutės.
Kreiptis nebeturėjau kur, o bėrimai niekada neišnykdavo. Kažkas įkalbėjo paskambinti liaudiškais metodais gydančiam žiniuoniui. Manau, paskambinsiu, blogiau tikrai nebus. Papasakojau visą savo ligos istoriją, su smulkiomis detalėmis, kaip draugė pirmąkart išspaudė spuogą. O tas iškart užkibo už tos minties: tai draugė mane ir nužiūrėjusi! Jokių liaudiškų gydymo būdų jis man nepasakė, tik pradėjo aiškinti, kaip turėčiau nuimti užkeikimą. Padėjau telefono ragelį dar jam nebaigus.
Kitąkart nebetekusi kantrybės važiavau į Vilnių pas žolininką. Pažįstamas prasitarė, kad yra girdėjęs apie netradiciniais metodais gydantį žmogų, kuris padeda sergant daugeliu ligų. Jam labai skaudėjo stuburą, tad buvo užsirašęs priėmimui. Įkalbino ir mane prisijungti.
Tačiau pasirodė, kad gydytojas yra ne tiek žolininkas, kiek astrologas. Jis man nedavė jokių žolelių, o pradėjo sudarinėti tikslų horoskopą. Pamatęs, kad atvažiavau apsikarsčiusi auksu, labai supyko: „Jūsų zodiako ženklas Avinas, o nešiojate auksinius papuošalus. Tuoj pat meskite viską šalin“.
Kadangi labai mėgau auksą, paklausiau, ar negaliu pasilikti nors vieno žiedelio ant piršto. Vieną jis šiaip taip leido. Tačiau dėl grandinėlių ir auskarų buvo kategoriškas – auksą būtinai turiu pakeisti sidabru, jei jau taip trokštu puoštis. Teisingumo dėlei turiu pripažinti, kad astrologas nebuvo plėšikas, už mūsų abiejų vizitą paėmė tik 20 Lt. Mane, galima sakyti, pakonsultavo visiškai nemokamai. Kas keisčiausia, atsisakius papuošalų, sumažėjo odos niežtėjimas. Spuogai neišnyko, bet bent jau galėdavau ramiai išsimiegoti nesikasiusi.
7 metus tęsėsi mano vargai. Visiškai netikėtai juos nutraukė… pirmasis mano nėštumas. 28 metų pagimdžiau Aistę, o po metų gimė ir antroji dukrytė Miglė. Oda vėl tapo sveika, baigėsi bėrimai ir niežtėjimai, kaip stebuklinga lazdele pamojus. Gydytojai ne kartą man buvo sakę, kad geriausias vaistas būtų gimdymas. Tik dabar supratau, kad jie sakė teisybę.
Iš medicininės pusės
Spuogų dažniausiai atsiranda paauglystės laikotarpiu (17-19 metų). Tačiau kai kuriais atvejais jie pasireiškia gerokai vėliau, organizmui jau subrendus. Inkštirai ar pūlinukai pažeidžia veido, kaklo, krūtinės odą, o gilių spuogų vietoje formuojasi randeliai.
Šią odos problemą lemia vyriškų ir moteriškų hormonų santykis organizme. Moterims hormonų pusiausvyra nuolat svyruoja dėl organizme vykstančių ciklų. Nėštumo ir gimdymo metu hormonų veikla suaktyvėja, todėl spuogai gali visiškai pranykti.
Elvija iš Kauno: Nustojo pūsti pilvą ir sušilo kojos
Daugeliui moterų gydytojai pataria gimdyti dėl vienokių ar kitokių ginekologinių problemų: kad užgytų gimdos kaklelio žaizdos, pranyktų endometriozė, susireguliuotų mėnesinių ciklas. Tačiau man pačiai niekas nepatarė gimdyti dėl sveikatos, nes didelių problemų neturėjau.
Dukrelę, kuriai dabar 1 metai ir 5 mėnesiai, gimdžiau būdama 23 metų. Nėštumas nebuvo lengvas – 4 kartus gulėjau ligoninėje dėl gresiančio persileidimo, nuolat turėjau save saugoti. Tačiau, man visai nesitikint, nėštumas ir gimdymas išsprendė visai ne ginekologines problemas, o anksčiau varginusius negalavimus: nuolatinį vidurių pūtimą, galvos skausmus, „sušildė“ visada šaltas rankas ir kojas. Mane pasitaisiusi sveikata iš tiesų labai nustebino, nesitikėjau, kad viskas apsivers aukštyn kojom.
Vidurių pūtimas mane vargino dar nuo studijų ir bendrabučio laikų (apie 5 metus). Nors buvau šokėja, gyvenau aktyvų gyvenimą, stengiausi maitintis sveikai, daug gerti vandens, tačiau mano žarnynas visuomet streikuodavo. Jausdavau nuolatinį pilvo veržimą. Pilvą pūsdavo nuo bet kokio maisto, nekalbant apie vaisius ir daržoves. Kartais man atrodydavo, kad net ir nuo vandens stiklinės pilvas burbuliuoja. Dėl šios problemos kreipiausi ir į gydytojus, tačiau niekas nepadėdavo. Nėštumo metu, ypač tuomet kai pradėjo sparčiau augti pilvas, įvyko kažkoks perversmas, kuris išlaisvino mane iš buvusių vargų.
Būdavo, valgau kiek noriu ir ką noriu, o pilvas ramus, jaučiu tik vaikučio judesius. Tai bent stebuklas! Matyt, augantis vaikutis kaip reikiant spaudė žarnyną, kad ten net dujos nebegalėjo kauptis. Baiminausi, kad po gimdymo ankstesnė žarnyno veikla atsistatys, tačiau iki šiol nejaučiu jokių pilvo pūtimo problemų! Galvos skausmai mane vargino labai dažnai, ypač po įtemptos darbo dienos.
Dažnai tekdavo vartoti vaistus. Nėštumo metu ir vėliau po gimdymo šiuos skausmus pamiršau be jokio gydymo! Dėl nuolatinio mano rankų ir kojų šaltumo vyras ir draugai mane vadindavo varle sušalėle. Nėštumo metu ir visą žindymo laikotarpį (dukrą maitinau iki metų) buvau tarsi užkaitusi.
Stebėjausi ir aš pati, ir aplinkiniai, kas gi galėjo užkurti tą krosnelę manyje? Į klausimą liko neatsakyta, tačiau atsakymo aš ir neieškau. Dabar laukiuosi antrojo savo vaikelio. Belieka tik tikėtis, kad ir šis nėštumas bei gimdymas bus kažkuo stebuklingas mano kūnui, kad išlaisvins iš man visai netikėtų ir galbūt jau susigyventų negalavimų.
Iš medicinos pusės:
Vegetacinė disfunkcija, nors ir nekelia tiesioginės grėsmės ligonio sveikatai ir gyvybei, bet sukelia stiprų diskomfortą. Gana dažnai, jei liga negydoma mėnesiais ar net metais, jos eiga pasunkėja, gali prasidėti depresija.
Šiam sutrikimui būdinga tai, kad organų somatinio pažeidimo nėra, tačiau dėl nervinės reguliacijos sutrikimų gali varginti žarnyno problemos (vidurių pūtimas, dujinė diarėja ir kt.), galvos skausmai ir svaigimas, galūnių tirpimas, nerimas. Tyrimų duomenimis, beveik 50 procentų į poliklinikas besikreipiančių pacientų skundžiasi vienokia ar kitokia vegetacinės disfunkcijos forma.
Jūratė iš Telšių: Pasveikau nuo endometriozės
Pirmagimę dukrytę pagimdžiau tik pabaigusi universitetą. Tačiau ramiai džiaugtis motinyste negalėjau, nes reikėjo galvoti apie ateitį. Mano rusų kalbos specialybė pasidarė visiškai neperspektyvi. Jei nenorėjau likti bedarbe, reikėjo persikvalifikuoti. Įstojau į Rygos universitetą neakivaizdžiai studijuoti vokiečių kalbos. Lietuvoje neakivaizdinių studijų dar nebuvo. Taip derindama mažo vaiko auginimą su darbu ir mokslais, gavau antrąjį diplomą. Tačiau tada, kai jau galėjau atsikvėpti, pajutau… kad visiškai nebeturiu sveikatos. Skaudanti nugara ir nuolatinis nuovargis tapo norma.
Kelerius metus jaučiausi nekaip, kol ryžausi kreiptis į gydytojus. Šie siuntė mane iš vieno kabineto į kitą, negalėdami nieko konkretaus diagnozuoti.
Tuomet nutariau atsisakyti vizitų pas gydytojus ir gyvenaunei pakarta, nei nuleista, kol skausmas visiškai mane įveikė. Kai kelis kartis iš skausmo net nualpau, išsigandau ir vėl nuėjau pas gydytoją. Išgirdau stulbinantį sprendimą: operuosime cistą.
Laparoskopinė operacija vyko Klaipėdoje. Po jos aš sužinojau, kad sergu endometrioze ir kad liga išsisėjusi po visą pilvaplėvę, tad teks gydyti hormoniniais vaistais, o pats geriausias vaistas būtų nėštumas.
Deja, po operacijos pasijutau dar blogiau. Gydymas hormonais buvo bjaurus. Jaučiausi rimta ligone. Visada labai mėgau bendrauti, tačiau dabar atėjus svečiams dažnai turėdavau atsiprašyti ir eiti prigulti, nes skausmas sėdint būdavo neištveriamas. Kartą su kolegomis nuvažiavome į Mokytojo dienos koncertą Vilniuje, Operos ir baleto teatre. Bet nei kas šoko, nei kas dainavo, neprisimenu. Visą laiką žvilgčiojau į laikrodį, kada pagaliau pasibaigs ta kankynė. Mano gyvenimas pasikeitė, nors artimieji ir guodė, kad dar ne blogiausia, kad galėjo nutikti. „Endometriozė juk ne vėžysō, – sakė jie.
Pradėjau domėtis savo liga. Gydytoja atnešė paskaityti užrašų, straipsnių apie endometriozę, draugai iš užsienio siuntė įvairios informacijos, deja, nelabai įkvepiančios optimizmo. Gydytojai sakė, kad labiausiai man galėtų padėti ne operacijos ir vaistai, o antras vaikas. Bet mano diagnozė buvo tokia, kad pastoti šansų praktiškai nebuvo. Vienas ginekologas tiesiai paklausė: „Ar jūs tikite stebuklais?“. Ir vis dėlto stebuklas įvyko. Kai mane gydžiusi gydytoja išėjo dekretinių atostogų, pas kitą gydytoją nebeėjau. Baigėsi skirti vaistai. Kelis mėnesius nieko nebevartojau. O po 4 mėnesių, nuėjusi atlikti hormoninių tyrimų, sužinojau, kad aš nėščia.
Tai pajutau nuo pirmų dienų, nes savijauta iškart pagerėjo. Nėštumo metu buvo visko, bet tos problemos vieni niekai palyginus su endometriozės skausmais. Ir gimus vaikeliui jaučiausi gerai. Domantuką maitinau dvejus metus. Tuo metu visiškai pamiršau savo ligą…
Nemanau, kad gimdymas visiškai išvaduoja nuo endometriozės, bet liga tuo metu apslopsta. O ir po gimdymo savijauta nepalyginamai geresnė.
Mano klasės draugė irgi serga šia liga. Jai ilgai nesisekė pastoti. Gydydami nevaisingumą, ginekologai diagnozavo endometriozę. Laimė, liga buvo tik prasidėjusi, tad jai irgi pavyko pastoti. Mano atveju, esant 3 laipsnio endometriozei, nėštumas net gydytojams atrodė tikras stebuklas.
Iš medicinos pusės:
Endometriozė – tai liga, kuria susergama, kai panašus į endometriumą audinys tarpsta už gimdos ertmės ribų. Endometrioze serga apie 10 procentų jaunų, galinčių gimdyti moterų. Tai dažniausia ginekologinė komplikacija po gimdos miomų.
Dažniausiai liga pasireiškia 30-40 metų amžiaus moterims. Pagal sunkumo laipsnį, ji skirstoma į 4 stadijas. Negydoma liga linkusi progresuoti į vis sunkesnę stadiją. Ligos atsiradimas nėra visiškai aiškus. Pastarųjų metų moksliniai atradimai rodo, kad tai viso organizmo imuninės sistemos sutrikimas. Sergant šia liga, sumažėja natūralių imuninių ląstelių aktyvumas. Liga gydoma priklausomai nuo pacientės amžiaus, ligos eigos, židinių aktyvumo chirurginiu būdu arba hormoniniais vaistais. Gydymas gali būti ir kombinuotas. Gydant vaistais, 80 procentų pacienčių būklė pagerėja.
Jeigu pavyksta pastoti, nėštumas išgydo šią skausmingą ligą arba bent ją užkonservuoja. Todėl sergant labai pageidautina pastoti ir išnešioti kūdikį.
Tik su šia diagnoze gana sunkiai tai pavyksta.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
