Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedros vedėja, vadovaujanti ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos Liaudies instrumentų metodinei grupei, docentė, mokytoja, muzikė Aistė Bružaitė su vyru, žinomu birbynininku, Lietuvos kariuomenės orkestro kapelmeisteriu Egidijumi Ališausku ir vaikais – aštuonerių Akvile bei devynerių Luku – kovo 3-iąją kviečia į koncertą „Kai aš buvau mažas…“ Nacionalinėje filharmonijoje, kur prie gražios muzikuojančios, TV šou „Lietuvos talentai“ matytos šeimos prisijungs ir Valstybinis Vilniaus kvartetas.
Broliukas ir sesutė seka pasaką visai šeimai apie savo svajones, potyrius, jausmus, keliaudami per nuostabų lietuvių liaudies dainų lobyną. Juos kelyje lydi lietuvių tautiniai instrumentai – kanklės ir birbynė, taip pat skambūs styginių kvarteto akordai. Nuoširdus pasakojimas apie kasdienius dalykus virsta įstabia istorija apie lietuvį vaiką. Skambės originalios ir aranžuotos lietuvių liaudies dainos, Vaclovo Augustino, Eduardo Balsio kūriniai. Apie tai, kaip pratinti vaikus prie scenos, ką jiems „duoda“ muzika, kalbamės su savo pavyzdžiu nemažai mitų sugriovusia ir įkvėpti galinčia kanklininke Aiste Bružaite. „Vaikus pratinti prie muzikos reikėtų nuo pat gimimo“, – mano ji.
Aiste, esate geras pavyzdys, kad tapti žinoma muzike nereikia gimti didmiestyje, kur, kaip dažnai kartojama, muzikantai profesionalai turi didesnes galimybes. Kaip mažame Lietuvos miestelyje – Skuode ėmėte kankliuoti?
Kanklės pačios „atėjo“ pas mane, jų net nereikėjo kažkaip specialiai ieškoti. Jas man parodė artima šeimos draugė, mano pirmoji mokytoja Seva Kazankovienė. Kaip dažnai nutinka, susižavėjau pirmuoju stygų glissando ir nuostabia, charizmatiška, jauna mokytoja. Nuo tada kanklės mano širdy bei kasdieniniame gyvenime. Turiu pasakyti, jog pati dabar būdama pedagoge aiškiai suprantu, kad neretai profesionalus ir talentingas mokytojas lemia mokinio pasirinkimus ateityje bei nuosekliai formuoja jo asmenybę. Mano asmeninis pavyzdys tai tik patvirtina. Užburiantis mokytojos entuziazmas įkvėpė ieškojimams, o ir kanklių garsas paveikė, įtraukė. Iš prigimties būdama ramus ir paklusnus vaikas, puikiai tikau prie šio meditatyvaus instrumento. Grojimo procesas mane įtraukė, jokio papildomo motyvavimo ar skatinimo neprireikė, tad viskas susiklostė natūraliai: po devynių Skuodo Pranciškaus Žadeikio vidurinės mokyklos klasių įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, kur praleidau dar trejus nuostabius asmenybės bei muzikės formavimo metus pas kanklių dėstytoją Vidą Zelenienę; vėliau – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje, profesorės Linos Naikelienės kanklių klasėje. Studijos LMTA buvo itin reikšmingos, nes reikli ir profesionali aplinka suformavo ne tik muzikinį skonį, kritinį mąstymą, bet ir pažėrė įdomių išbandymų, kurie, be abejonės, paveikė mano asmenybę. Beje, mano mamytė ir visa šeima nesižavėjo mano sprendimu palikti namus sulaukus penkiolikos, bet juk muzikos šauksmas buvo kur kas stipresnis! Jaučiausi subrendusi ir protinga, kuri turi tikslą ir savas susiformavusias vertybes (juokiasi). Po studijų ir likau Vilniuje su tomis pačiomis kanklėmis, vertybėmis ir svajonėmis.
Kaip prie muzikos pratinote savo vaikus? Nuo kelerių metų patartumėte tai daryti kitiems?
Neturiu specialaus recepto, patarimų plano, kuris padėtų išpildyti tėvų svajones – nulemti savo vaiko muzikinį gyvenimą. Gal tiesiog reikėtų jausti ir stebėti savą atžalą… Aš pati asmeniškai niekada nenutraukiau muzikavimo – tiek laukdamasi, tiek susilaukusi abiejų vaikų repetavau ir koncertavau kone iki paskutinės gimdymo dienos. Pradžia buvo nelengva, itin veikli vaikų ir buities klausimu, tačiau kai mažajam sukako metukai, į Vilnių iš Skuodo atvažiavo mano mama padėti prižiūrėti vaikučius. Turėjau visapusišką pagalbą, kuri leido ne tik grįžti į savo įprastą pedagoginę veiklą, bet ir įstoti į meno doktorantūros ištęstines studijas bei jas pabaigti (šypsosi). Tačiau šeima ir vaikai niekada neliko nuošaly, neretai kartu keliaudavo į koncertus, buvo užkulisiuose, matė, girdėjo, savotiškai išgyvendavo kūrybinį pasiruošimo procesą. Nuo pat gimimo natūraliai sekėme vaikų pomėgius, o pastebėję Akvilytės norą dainuoti, niūniuoti, kartoti išgirstą muziką ir gerą klausą, nusprendėme vaiką parodyti kolegei ir bičiulei dainavimo mokytojai Sonatai Kudžmienei. Pamokos buvo sėkmingos, lavinimo procesas sklandus ir natūralus. Mums visiems tai buvo smagus žaidimas, nes Akvilei tuo metu buvo vos treji! Vėliau prie sesės prisijungė brolis Lukutis. Kaip sakoma, geras pavyzdys užkrečia. Keletą kartų pasirodę skirtingose scenose, gaudavome vis įvairesnių kvietimų pamuzikuoti kaip šeimos kolektyvas. Tai ir žavėjo, ir kėlė naujus iššūkius. Ne paslaptis, kad šeimos narių repeticijos būna audringos ir emocionalios!
Ar turite planų, kad vaikai būtų žinomi populiariojoje muzikos erdvėje?
Visiškai ne, nėra jokio plano (šypsosi), viskas vyksta spontaniškai. Šeimos koncertai tapo natūralia mūsų gyvenimo dalimi. Vertiname juos kaip itin prasmingai kartu praleistą laiką.
Kaip vaikų neperspausti, neatgrasyti nuo muzikos?
Šeimoje manome, kad su muzika augantys vaikai yra drąsesni, jautresni, įgauna kitokių patirčių, spalvingiau mato pasaulį. Savo vaikų neperspaudžiame ir muzikos neįvardijame kaip vienintelės gyvenimo alternatyvos. Tačiau suprantame ir norime, kad jie pažintų šį ypatingą meninį pasaulį. Žinoma, kaip ir visur, kur yra vaikai, nutinka sėkmių ir nesėkmių: mažieji serga, užkimsta, sloguoja, nori, nenori, jaudinasi… Tačiau tokios svarbios gyvenimo patirtys juos tik grūdina.
O kaip neatgrasyti? Gyvenime visiems būna įvairių etapų. Juk ir patys, suaugę, neretai susimąstome, ar esame savo vietoje, gal vertėtų ką nors keisti. Taip pat kasdienybė klostosi ir vaikams. Kai sunkesnis periodas, labiau užimti, jie sako: „Nenoriu, man jau visko gana.“ Bet neleidi šiai minčiai išsiplėtoti, paprasčiau į viską žiūri, nukreipi dėmesį į tuo metu malonesnius potyrius – žiūrėk, ima ir praeina ta nedidelė krizė. O neretai nustebina ir pasako: „Patinka dainuoti, noriu dainuoti ir kasdien muzikuoti!“ Manau, kiekvienas tėvas ar pedagogas, norintis laikyti vaiką arčiau muzikos, turėtų jo klausytis ir lemiamu momentu tiesiog palaikyti. Nes etapų yra ir bus visokių.
Ar sąmoningai Akvilei siekiate dainininkės karjeros? Nesvarstėte mokslų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje?
Tikrai svarstėme, tačiau ne dėl to, kad sąmoningai norėtume ją kažkur nukreipti. Nuostabi gimnazija vilioja gabių vaikų tėvelius, kurie įsivaizduoja vaiką šalia menų. Kurį laiką bandėme ir mes tai įsivaizduoti, tačiau stebint vaiko pomėgius, jų įvairovę, charakterio savybes, darbštumo lygį ir kitus niuansus, nusprendėme palikti platesnes ateities pasirinkimo galimybes. Šiuo metu Akvilė keliauja su muzika be ypatingų pastangų. Ji stengiasi ne tik dainuoti, bet ir mokytis groti įvairiais instrumentais, taip pat labai mėgsta šiuolaikinį šokį, gimnastiką. Dukrytė – ypač fiziškai aktyvi, dėl to šalia muzikos visada turi veiklų, kurios jai teikia labai didelį malonumą. Akvilė ir Lukas šiuo metu lanko Filaretų pradinę mokyklą, šalia jos dienotvarkėje įsispraudė Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla, „Geležinio Vilko“ futbolo akademija, FOS šokio namai, Gimnastikos akademija.
Ką jums davė televizija, šou „Lietuvos talentai“, kur pasirodėte visa šeima? Jūsų dainuotą priedainį „Obuoliai, obuoliai“ kai kas niūniuoja iki šiol.
Ten patekome gana atsitiktinai, buvome pakviesti. Patys niekada niekur nesiveržiame, nenorime įkyrėti, nors kartais gal reikėtų (juokiasi). Pradžia buvo itin sėkminga, vėliau dėl įvairiausių techninių kliūčių sėkmė nusisuko… Bet! Patirtį priimame nesigręžiodami atgal, auginame savo klausytoją, asmeninį atsparumą įvairioms netikėtoms aplinkybėms. Taigi, džiaugiamės viskuo, kas įvyksta mūsų bendrame muzikavimo kelyje. Pati prieš dvejus metus dalyvavau projekte „Lietuvos balsas. Kartos“ su savo kolegėmis sopranais Dovile Kazonaite ir Ilona Pliavgo. Buvo įdomi ir kitokia patirtis, kurią netikėtai pratęsė šeimos pasirodymai.
Grįžkime prie koncerto Nacionalinėje filharmonijoje „Kai aš buvau mažas…“. Kodėl manote, kad ši programa tinkama net kūdikiams?
Pasiruošimas suteikė nepaprastai daug džiaugsmo. Pačiai galvojant koncepciją ir rašant scenarijų, kilo daug prisiminimų ir vaizdų, kuriuos galėtų ar norėtų išvysti koncerto klausytojas. Visa šeima manome, kad programa palies tiek visai mažą, tiek didesnį vaiką, tiek į koncertą atlydėjusį suaugusįjį. „Kai aš buvau mažas…“ idėja – prisiminti, kas vaikystėje mums svarbiausia, geriausia, kad jau būdami suaugę nepamestume savo tyro vaiko viduje, neprarastume to nuostabaus vaikiškumo. Ir dar smagiau, jog visas koncertas paremtas būtent lietuvių liaudies dainomis ir įvairiomis jų aranžuotėmis. Jas praturtins pasakojimai. Nepaprastai džiaugiuosi, kad koncerto pagrindas bus Valstybinis Vilniaus styginių kvartetas, kuris puošia kiekvieną kūrinį savo turtingu skambesiu ir itin profesionaliu muzikos pajautimu. Kartu styginių kvarteto narių jaunatviškumas susilieja su Luko ir Akvilės nuoširdumu, kas sukuria jautrią lietuvišką atmosferą. Programa – nesudėtinga, paprasta, kartu nuoširdi ir profesionali – tikrai tinka visiems nuo paties mažiausio atviros širdies klausytojo.
