Savas salvadoras dali. Ar vaikui pakanka tiek „meno“, kiek jis jo gauna darželyje?

Daiva Kisunaite_MT_2015

Dizainerė, meno terapeutė, visuminio ugdymo ir teta gydymo (ThetaHealing) praktikė Daiva Kišūnaitė

Ar vaikui pakanka tiek „meno“, kiek jis jo gauna darželyje? Juk net lopšelio rūbinėlės yra tarsi mažieji gugenhaimai – ekspozicijos nuolat atnaujinamos, o žanrų įvairovė stebina. Kalbamės su meno terapeute Daiva Kišūnaite.

Konsultuoja dizainerė, meno terapeutė, visuminio ugdymo ir teta gydymo (ThetaHealing) praktikė Daiva Kišūnaitė

 Ar būreliai (darželiuose nuo 4 metų yra dainavimas, šokiai, dailė) patenkina meno poreikį?

Tai, ką vaikas gauna būreliuose ir darželiuose, visiškai priklauso nuo ten dirbančių žmonių (jų gebėjimų, kompetencijų, širdies) ir santykio su vaiku. Kūryba – tai vienaip ar kitaip yra santykis (su savimi ir kitu, su pasauliu ir Dievu, kūrybos priemonėmis ir objektu). Kūryba yra ir nuostabiausia priemonė tarpusavio santykiams plėtoti, pačiam save geriau pažinti. Todėl nuoširdžiai rekomenduoju ją prisijaukinti savo šeimoje, kurti visiems kartu ir dalintis savo patirtimis, jausmais ir pastebėjimais.

Daiva, papasakokite, kaip prie meno pratinote savo sūnų?

Žmogus iš prigimties yra kūrėjas. Valdorfo padagoginės sistemos kūrėjas R. Šteineris tvirtino, kad visi vaikai yra menininkai ir muzikantai. Iš savo darbinės praktikos pridėčiau: jei tik jaučiasi saugūs, turi jiems asmeniškai pakankamą laisvę bei reikiamas, patinkančias ir laiku pasiūlytas priemones.

Kai gimė sūnus, ėmiau skaityti, studijuoti pozityvios tėvystės ir emocinio intelekto lavinimo metodus, supratau, kad svarbiausia leisti vaikui pačiam rinktis, eksperimentuoti ir klysti. Jis neturi būti tobulas, ir mano užduotis yra ne padaryti jį patogų, o būti kartu, eiti kartu, klysti ir tai pripažinti.

Tai atnešė šimtaprocentinį atlygį – motinystė man tapo puikiausiu laiku ir vertingiausia patirtimi.

Aš viskuo dalinausi su vaiku – rinkausi renginius, kurie buvo kokybiški ir patiko mums abiem, kartu vartėme meno albumus (M. K. Čiurlionis jam buvo pirmoje vietoje, antroje – S. Dali). Taip sūnus išsiugdė puikų skonį ir harmoningus pojūčius, supranta ir vertina įvairių stilių muziką, dramą, meno kūrinius.

Sakėte, kad pieštuką į ranką sūnui įdėjote, kai jam buvo 8 mėn. Ką piešia 8 mėnesių kūdikis, kokius pieštukus parinkti?

Sūnus nuo pat gimimo buvo viso dėmesio reikalaujantis vaikas – nepaleisdavo manęs nė minutei. Mane, įpratusią pabūti vienumoje, ramybėje, tai gerokai išsunkdavo. Taip spontaniškai, beieškant, kuo čia jį sudominti bent trumpam laikui, ir atsirado popieriaus lapas ant grindų ir pieštukas jo rankelėje. Pats paprasčiausias pieštukas.

Jis netyčia ėmė braukyti popierių ir šis užsiėmimas patiko vis ilgesniam laikui. Tai paskatino mane pasiūlyti vandeninius dažus – patiko dar labiau (visiems vaikams labai patinka žaidimai su vandeniu – tai priemonė, kuri sudomina net ir labai užsisklendusius arba visai kontakto vengiančius vaikus). Labai didžiavausi jo darbais ir išklijavau jais visas jo kambariuko sienas.

Vaiko darbelius siūlote eksponuoti?

Besąlygiškai priimti ir džiaugtis vaiko pirmaisiais bandymais nemažiau svarbu, kaip suteikti sąlygas. Kiekvienas kūrėjas tapatinasi su savo kūriniu, todėl bet kokią kritiką priima labai jautriai, kaip kritiką sau pačiam. Pasaulis pilnas nesirealizavusių genialių dailininkų, muzikų, šokėjų ir dainininkų, mokslininkų ir išradėjų, taip pat ir vis daugėjančių liūdnų, piktų ir nusivylusių žmonių vien todėl, kad niekas nepasidžiaugė jų pirmaisiais kūriniais, sukritikavo ar išjuokė jų eksperimentus.

Kokias klaidas daro tėvai, kai vaikas piešia?

Iš pradžių vaikai tik žaidžia su priemonėmis. Piešimu to net ir nepavadinsi. Ir net šį procesą reikia palikti jiems patiems – tegu patys tyrinėja ir atranda, tada tai bus jų pasaulio stebuklas – jų išradimas, jų kūryba. Reikia tiesiog būti šalia, dalyvauti emociškai, palaikyti jo bandymus, paskatinti, pasidžiaugti. Vien dažų maišymas jau gera pradžia, leiskite žaisti, kiek vaikui norisi. Įsitraukdamas į iš pažiūros nenaudingą veiklą vaikas ugdo dėmesingumą, gebėjimą susikaupti ir veikti, smulkiąją motoriką.

Padėti laikyti pieštuką ar parodyti, kaip naudoti dažus, galima labai neįkyriai, tada, jei jis visai nesusidoroja pats ir pradeda nusivilti savimi, arba kai vaiko pažanga to reikalauja (nori nupiešti smulkesnes detales, susimaišyti naujas spalvas) ir tik tuomet, jei vaikas noriai priima jūsų pagalbą.

Ar mokyti, kaip nupiešti namą, saulę, žolę?

Mokyti, kaip ir ką piešti, vaiko nereikia. Skatinti tolesnę vaiko dailės raišką reikėtų nebent nuo 10–12 metų, kai vaikas informaciją pradeda priimti intelektu. Maži vaikai yra genialūs kopijuotojai ir juos gana lengvai galima išmokyti paišyti ir tapyti panašiai kaip suaugusieji, tačiau tai bus jų asmeninės kūrybos kelio magijos pabaiga. Vaikas tiesiog ims kopijuoti (tai vaikus labai įtraukia), bet saviraiškai ši veikla nebeteks prasmės. Kūryba – tai ta veikla, kurioje kūrėjas išreiškia save, savo vidinį (sielos, emocijų, jausmų, minčių, svajonių) pasaulį, tai, kas jį jaudina, kuo jis gyvena, kas skaudina – tai saviraiška ir pasidalinimas kartu, dvasios blyksnis. Turėdamas tokią galimybę, žmogus jaučiasi gyvas, kuria santykį su pasauliu, taip jį praturtindamas ir tobulėdamas pats. Jei žmogus neturi tokios galimybės, o tik priverstas atlikti darbus ir pareigas, jis nemokės jausti laimės, net ir viską turėdamas, daug ko pasiekęs.

Ar reikia vaiką girti už piešinius?

Studijos „G foto“ nuotr.

Studijos „G foto“ nuotr.

Girkite ne apskritai, o pažymėdami tai, kas jo darbe pavyko: kokios ryškios/subtilios spalvos, kokios išraiškingos linijos, kiek daug pykčio/džiaugsmo/liūdesio išreiškia šios linijos/spalvos arba balsas/veikėjas/žodis. Bandydami suprasti ar atspėti vaiko vaizduojamus jausmus ir įvardinti juos, galite padėti vaikui suprasti savo pojūčius, emocijas ir jausmus, juos priimti, taip pamažu jis išmoks juos valdyti, tinkamai išreikšdamas (o ne slėpdamas ar tramdydamas, kas atneša žalą psichikai ir tarpusavio santykiui). Jums tai padės suprasti savo vaiką. Vaikas jūsų pastangas visada įvertins. Nepamirškite pasidalinti ir savo emocijomis.

Kas dar yra „menas“, kurį galime namų sąlygomis pritaikyti vaikams?

Tai gali būti piešimas pagaliuku ant žemės ar sniego, smėlio pilys ir jų istorijos, menas, kuriamas iš gamtos elementų (pagaliukų, konkorėžių, akmenėlių, kriauklyčių, augalų, žemės ir vandens…), piešimas, tapyba, lipdymas, konstravimas, muzikavimas, muzikos kūrimas ar klausymasis, šokis, vaidinimas, lėlių teatras, vaidinimai balsu, įvairūs žaidimai kartu (vaikai visada kuria žaisdami). Taip pat ir jūsų drauge susikurtos kelionės; pramogos, džiuginančios jūsų sielą; bendras kūrybiškas darbas namuose ar sode; net ir grindų plovimas, tik reikia ne sunkiai dirbti, o žaisti. Kai buvau visai maža, mano močiutė, plaudama grindis, leisdavo man kartu kiek noriu taškytis su šluoste ir vandeniu. O sode gaudavau plauti indus su smėliu ir vandeniu. Nepatikėsite, man iki šiol grindų ir indų plovimas teikia malonų gerą jausmą. Viską, ypač tuos darbus, kurių nemėgstate, bet turite padaryti, paverskite žaidimu, ir įvyks tikras stebuklas – pamėginkite.

Taip pat puiku po truputį, irgi žaidimo forma, mokyti vaikus tiesiog būti tyint, nieko neveikiant, t. y. medituoti: stebėti žvakės ar laužo liepsną; klausyti aplinkos garsų ir savo kvėpavimo užsimerkus; bėgioti, šokinėti, o po to sustingti ir nejudėti kelias minutes; kvėpuoti įvairiais būdais; pūsti muilo burbulus, žvakės liepsną ar dūdelę (padeda išlaisvinti susikaupusias paslėptas emocijas).

Kokių priemonių turėti namuose, kad vaikas galėtų kurti?

Vaikams patinka patiems pasirinkti priemones, todėl piešimui gerai turėti kelių dydžių popieriaus – A4, A3, ruloninio (galima naudoti popierinių tapetų kitą pusę), gerai piešiančių pieštukų ir kreidelių (mačiau net valgomų) rinkinį, tinka ir nuplaunami flomasteriai. Tapybai reikės plastikinio užtiesalo stalui arba grindims (daugeliui vaikų patinka piešti ant grindų), lipnios plėvelės popieriui pritvirtinti, vandeninių dažų, guašo arba akrilo, indelio vandeniui, paletės dažams maišyti.

Muzikos klausymui reikia muzikos įrašų (dabar galima rasti visur, reikia tik atsirinkti, kas patinka jums ir tinka vaikui, naudoti įvairias emocijas, skirtingas nuotaikas išreiškiančią muziką ir kalbėti apie muzikos sukeliamus pojūčius ir emocijas su vaiku – taip vaikas išmoks suprasti, ir išreikšti savo jausmus), muzikos instrumentų galima pasigaminti ir patiems – aprašų rasite internete. Arba įsigyti – pasirinkimas platus (kokybiško garso muzikos instrumentai teiks malonumą jūsų ausims, be to, tai gražūs ir malonūs daiktai interjere).

Koliažui, skulptūroms, konstravimui tiks visos galimos medžiagos, plastiko, popieriaus, medžio ir metalo atliekos, varžtai, vinys, purškiamieji dažai, vielos, siūlai, sagos, karoliukai… Svarbu, kad būtų nenuodinga. Tvirtinimui: įrankiai (žirklės, replės, atsuktuvas, plaktukas) klijai, lipni juosta…

Reikia parodyti vaikui, kaip saugiai naudoti, ir bent iš pradžių meistrauti kartu – jie tai greitai ir noriai išmoksta.

Gamtos menui – pagaliukų, konkorėžių, akmenėlių, kriauklyčių, augalų, smėlio, žemės, vandens, molio…

Žodinė kūryba prasideda nuo pasakų ir istorijų pasakojimo ar skaitymo vaikams, eilėraščių deklamavimo, vaizduotės kelionių (čia pradžia yra jūsų rankose). Vaikų ar bendrą kūrybą būtinai užrašykite, galite sukurti knygą su vaiko pieštomis iliustracijomis. (Reikės vaikiškų knygų, rašymo priemonių, sąsiuvinio, plunksnos, tušo, dažų…)

Balso vaidinimams reikia tik jūsų balso ir pavyzdžio (balso garso ir tono keitimas, emocijų, pojūčių išraiška, charakterio kūrimas).

Lėlių teatrui reikės scenos (gali būti ir kėdės atbraila), lėlių, galima joms pasiūti kostiumus.

Vaidinimams – kostiumų (tinka jūsų rūbai, skarelės, skrybėlės, papuošalai) ir dekoracijų, galima pasigaminti kaukes.

Šokiui reikės įkvepiančios, skirtingų charakterių ir tempo muzikos, atspindinčios įvairias emocijas, galima sugalvoti užduočių, personažų.

Smėlio žaidimams reikės smėlio dėžės (gali būti ir nedidelė namuose), smėlio, įvairių smulkių žaisliukų ir daiktų, sagų, karoliukų.

Įvairiems stalo žaidimams dviese ar grupėje (galite susikurti ir nusipiešti savo stalo žaidimus kartu su vaiku, pasidaryti dėliones ir spalvinimo knygeles, pvz., piešdami keverzones, jei manote, kad visai nemokate piešti.

Galite patys prisigalvoti ar sukurti begales žaidimų. Leiskite sau eksperimentuoti, žaisti, atsipalaiduokite: niekas jūsų nevertins ir neteis, atvirkščiai, vaikas tikrai pastebės jūsų nuoširdžias pastangas – jam tai labai svarbu, net jei to neparodo.

Kaip atskirti, kas vaikui tuo metu „ant bangos“?

Maži vaikai dėmesį išlaiko labai trumpai (2–10 min.), todėl reikia veiklas nuolatos keisti, daryti pertraukėles, pajudėti, pažaisti pirštukų žaidimus, paglostyti, pamasažuoti. Iš pradžių būtina išlaikyti kontaktą tiek, kiek vaikui reikės, kol mėgstama veikla jį pasiglemš (kad kažką pamėgtume, turime pažinti, įsigilinti, o tam turime jaustis saugūs, palaikomi).

Visada gerai duoti vaikui pasirinkti iš dviejų, tada jis nesijaus verčiamas kažką daryti, jausis padėties šeimininkas, gebantis kontroliuoti (tai labai svarbu). Vaikas pats pasirinks, kas jam patinka ir ką norisi veikti, – tiesiog tai veiklai skirs daugiau dėmesio, panirs į ją vis ilgesniam laikui.

Vienas mano pažįstamas vaikas iš visko pasidarydavo keptuvę – piešdavo tik keptuves, „Yamahos“ užsiėmime gavęs būgnelį jį apvertė ir ėmė kepti, net vaizdo didinimo/mažinimo ženkliuką kompiuteryje identifikavo kaip keptuvę – taip pasireiškė jo kūrybiškumas.

Būna, kad vaikas turi labai aiškius polinkius. Tačiau daug vaikų turi kelis gabumus, mažiau ar daugiau domisi įvairiais dalykais. Atverkite jam pasaulį kuo plačiau ir padėkite rasti savo sritį. Tik visada atskirkite, ar tai patinka jam, ar jis tik nori jums įtikti, nes mato, kad jums tai patinka.

Rytų šalys naudojo tokį metodą vaiko polinkiams atpažinti: padeda žemės, ginklą, pinigą, knygą ir muzikos instrumentą. Prie kurio daikto vaikas nuropoja, tai sričiai jį ir paskiria. Tačiau mūsų gyvenimas tapo gana sudėtingas ir, norint jame jaustis visavertiškai, reikia ne tik išmokti labai daug dalykų, bet svarbiausia – išmokti mokytis pačiam. Kūrybiniai ugdymosi metodai (kaip ir meditacija) padeda išmokti įjungti ir išlaikyti tas smegenų bangas (teta, alfa), kurios leidžia mūsų sielai ir protui dirbti didžiausiu pajėgumu, geriausia įsisavinti žinias ir informaciją, reaguoti ir veikti, o mūsų kūnas ir psichika tuo pačiu metu atsipalaiduoja, atsistato ir gydosi.

Linkiu jums kūrybinio įkvėpimo, meilės ir harmonijos.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


1 − = nulis