Taip lengva ristis į pakalnę, ir taip sunku kopti į kalną. Apie tai pasakoja šauniosios mūsų žurnalo skaitytojos, kurios per nėštumą sugebėjo priaugti 30 ir daugiau kilogramų, o paskui atsikratyti svorio sekėsi sunkokai.
Pasakėčios kuriamos tam, kad pasimokytume iš svetimų klaidų.
Taigi – keturi pasakojimai – keturi moralai.
PIRMA ISTORIJA. Aukso vidurys visada geriausias
Nei badavimas, nei persivalgymas į gera neveda. Dalia išbandė ir viena, ir kita. Pasakoja Dalia iš Kauno, 3 vaikų mama:
Daug darbo ir mažai valgio
Pirmąsias dukras Mariją ir Gabiją Dalia gimdė intensyviai studijuodama. Nebuvo kada drybsoti lovoje ir valgyti. Todėl ir svorio priaugo normaliai – po 18 kilogramų. Ji aukšta, 182 cm ūgio, tad toks svoris nekliudė.
Dukroms augant, penkerius metus teko rašyti daktaro disertaciją. Dvejus iš jų – Švedijoje, kur gyva būdavo trim sumuštiniais ir apelsinu per dieną. Na, dar keletu didelių puodelių kavos. Be to, kasdien nemažai važinėdavo dviračiu.
Taigi išlikti grakščiai daug pastangų nereikėjo – darbo daug, o maisto mažai.
Mažai darbo ir daug valgio
Kai rašymas jau visiškai ėjo į pabaigą, Dalia pradėjo lauktis trečio vaiko. Disertaciją apsigynė, kai pilvelyje gyvenančiam Kęstučiui buvo 3 mėnesiai.
„Grįžus į Lietuvą, atsileido pertempti nervai, ir tada pajutau, kaip esu pavargusi. Organizmas buvo išsekęs, visąlaik norėjau tik valgyti ir daug miegoti. Per pirmąjį mėnesį po gynimo priaugau 9 kilogramus! Vėliau – maždaug po kilogramą kas savaitę.O čia dar visi namiškiai aplink šokinėjo, pervargusią mamytę lepino, į lovą valgyti nešdavo…
Žodžiu, būdama 6 mėnesių nėštumo, jau svėriau tiek, kiek anais kartais važiuodama gimdyti.
Derėjo susigriebti, bet vis atidėliodavau rytdienai, paskui – po gimdymo. Daugiausia dirbau sėdimą darbą prie kompiuterio, tad svoris sėkmingai augo ir toliau. Pamačiau, kad jau nebeįtelpu į didžiausius savo drabužius, tad teko įsigyti specialius nėščiosios džinsus, kurie kainavo apie 150 litų – gana daug. Bet į nėštumo pabaigą ir tie džinsai pradėjo piktybiškai atsiseginėti. Ypač, kai tekdavo susiriesti ar atsisėsti. Savaime suprantama, savijauta buvo nekokia… Tik gydytoja mane guodė, kad toks antsvoris – nieko baisaus, nes prieš nėštumą buvau save nualinusi, tad dabar organizmas ir atsigriebia.
Kai iki gimdymo buvo likusios 6 savaitės, teko būti vertėja mokslinėje konferencijoje. Su džinsais juk neisi, o į jokius savo drabužius nebetilpau, tad iš kolegių pasiskolinau nėščiosios kostiumą. Pasiūtas jis buvo visai neblogai, tik va spalva… tokia ryškiai gelsvai ruda, kelianti, sakyčiau, labai nemalonias asociacijas. Galite įsivaizduoti, kaip bjauriai jaučiausi, tokia „bačka“ su ryškiu, atsiprašant, š… spalvos kostiumu tarp elegantiškų pilkai kostiumuotų vyriškių …“
Darbo ir maisto užtenka, bet antsvorio dar yra.
Po gimdymo, žinoma, visi veidrodžiai Daliai rodė kreivai, visi rūbai piktybiškai traukėsi, o visos durys susiaurėjo. Labai jau nelinksma būdavo žiūrėti veidrodyje į savo atvaizdą. Bet atėjo ruduo, su juo – darbas, ir 20 kilogramų prarado be jokių pastangų. Dabar Dalia sveria apie 70 – vadinasi, 10 kg dar liko viršaus. „Galėčiau nusiraminti, nes, susilaukus trijų vaikų, šiek tiek papilnėti visai normalu. Be to, ką čia slėpti, galvojame apie dar vieną broliuką Kęstučiui ir sesėms, tad lieknėjimo pastangos gali nueiti veltui… Tačiau jau svajoju, kaip pavasarį su visa šeima intensyviai minsime dviračio pedalus. Iki vasaros, manau, neliks ir tų paskutiniųjų antsvorio kilogramų.“
ANTRA ISTORIJA. Nepasiduokite gurmanų gundymams
Pasaulyje daug skanaus maisto, bet nebūtina jo viso suvalgyti! Monika tai buvo pamiršusi. Pasakoja Monika iš Kauno, 1 metukų Aido mama:
Monika pradėjo lauktis bebaigdama 12-ą klasę. Jauna ir lieknutė mergina nuo savo 53 kilogramų sugebėjo pasiekti visus 90! Pasirodo, čia „kaltas“ mylintis tėtis, nuolatos raginęs dukrą valgyti.
12 klasėje Monika gyveno tik su tėčiu. Jos mama buvo išvažiavusi dirbti į Londoną. Pradėjusi lauktis, Monika iš pradžių nieko tėvams nesakė. Iki penkto nėštumo mėnesio buvo lieknutė, niekas nė nesuprato, kad ji ruošiasi tapti mama. Sėkmingai išlaikiusi abitūros egzaminus, mergina įstojo į universitetą. Po tokios nervinės įtampos leido sau atsipalaiduoti. „Mano tėtis gana apkūnus ir labai mėgsta skaniai pavalgyti. Jam didžiausias malonumas po darbo užeiti į prekybos centrą ir pripirkti visokio skanaus maisto.
Pamatęs, kad man pasitaisė apetitas, ir aš mielai prisijungiu prie jo vakarinių puotų, tėtis labai apsidžiaugė. Susėsdavome dviese prie televizoriaus, ir šluodavome viską iš eilės: vištų šlauneles, pyragus, šokoladą, jo dievinamas bandeles, silkę… Varškę keitė mėsa, pyragus – vėl kas nors sūraus.
Vakarienė būdavo tikras maisto kratinys iš mažiausiai 3-4 patiekalų. Aš tuo metu valgiau ne už du, o už tris – ir viskas buvo be galo skanu. Mamos šalia nebuvo, kuri mane bent kiek pristabdytų. O gydytoja prižiūrėjo gana atmestinai. Jai niekas nekliuvo; nei šuoliais augantis svoris, nei padidėjęs apetitas. Konsultacijos vykdavo gana formaliai. O mano apetitas tik augo. Pavakarieniavusi su tėčiu, vakare dar važiuodavau su draugu į kavinę.
Ten sau leisdavau naktipiečiams suvalgyti visą porciją kepenėlių, o desertui rinkdavausi plaktą grietinėlę. Ir tai dar ne viskas! Grįždami namo su draugu užsukdavome į degalinę traškučių su kokakola. Tik tada galėdavau ramiai užmigti.“
Apie savo padėtį Monika pirmiausia pranešė mamai į Londoną, o ta paskambino ir pasakė tėčiui, iki 7 mėnesio nė nenutuokusiam, kad dukra nėščia. „Nors tėtis labai nenustebo – gal širdyje jautė, kad mano apetitas negali atsirasti nei iš šio, nei iš to“, – sako Monika.
Jau gimdymo namuose Monika palengvėjo 13 kilogramų. Likusiais atsikratė per pusantro mėnesio. Jai didžiausias stimulas buvo vėl įlįsti į gražius drabužėlius, kurių prisiųsdavo mama. Prižiūrėdama mažąjį sūnelį Aiduką, Monika sublogo iki 49 kilogramų be jokių dietų ar sporto klubų. ,,Bet laukdamasi antro vaiko taip daug nebevalgyčiau”, – sako devyniolikmetė.
TREČIA ISTORIJA Negerk iš pėdos – avinėliu pavirsi
Pasirodo, svoris didėja ne tik nuo valgių, bet ir nuo gėrimų. Jolita valgė labai mažai, bet vis tiek priaugo daugiau negu 30 kilogramų. Pasakoja Jolita iš Kauno, 2 vaikų mama:
Kūno kultūros akademijos turizmo vadybos studentė Jolita jau ruošėsi ginti diplominį darbą, kai netikėtai apsirgo. Keletą mėnesių laikėsi 37 laipsnių temperatūra. Visi organizmo ciklai sukosi įprastu ratu, ir Jolita nė įtarti negalėjo, kad ji nėščia. Kai ginekologė pasakė šią žinią, nėštumas buvo jau 3 mėnesiai. „Nusprendžiau gimdyti, nes vis tiek kada nors būtume galvoję apie antrą vaiką“, – sakė studijų metais dukrytės susilaukusi Jolita.
Prieš diplomo gynimą nervų pakako. Jolita sakė visiškai neturėjusi apetito, ir didžiąją dienos dalį ne valgė, o gurkšnojo: tai kava, tai arbata, tai sultys ar vanduo. Per dieną ji išgerdavo po 3 litrus skysčių. „Gydytoja ėmė barti, kad valgau per daug ir svoris auga per greitai. Kai pasakiau, kad maitinuosi sveikai, nepatikėjo. Iš tikrųjų jau ir anksčiau pastebėjau, kad kiekvienas kąsnis man eina į kūną, turiu labai kontroliuoti savo mitybą, kad nesustorėčiau. Mėgstu be riebalų keptą gryną mėsą. Ją valgau su daržovėmis, be bulvių. Nevartoju jokių padažų ar riebių saldumynų. Įprastas mano svoris yra 68 kilogramai. Tačiau eidama gimdyti svėriau net 110!“
Nors ir gerokai papilnėjusi, Jolita nėštumo metu jautėsi gerai. Net išsiruošė kelionėn į Kroatiją ir vasario mėnesį maudėsi Adrijos jūroje. Kelionė su šeima ir draugais nebuvo sunki, o maitinosi jos metu labai minimaliai – daugiausia sumuštiniais ir vaisiais. „Vienintelis dalykas, kuriam negalėjau atsispirti nėštumo metu, buvo vaisiai. Karštą vasaros dieną galėjau nieko nevalgyti, tik vaisių ir vandens.“
Troškulys buvo stipresnis už ją. Kad neapkrautų inkstų, kai kurie gydytojai patarinėjo Jolitai riboti sulčių ir arbatos. „Bet buvau skaičiusi ir priešingą nuomonę, kai žmogus pradeda riboti skysčių kiekį, vandens atsargas organizmas pradeda kaupti, todėl irgi nieko gero. Klausiau kūno balso ir gėriau tiek, kiek norėjau,“ – sako ji.
Gimė didelis, 4200 g sveriantis sūnus Jonukas. Jam dabar 5 mėnesiai, o mamai nuo nėštumo liko 10 kilogramų antsvorio – ji sveria 78 kg. Neseniai Jolita pradėjo dirbti, todėl tikisi, kad ant juosmens ir pilvo susikaupusius riebaliukus ištirpdys darbo rūpesčiai ir aktyvus gyvenimo tempas.
KETVIRTA ISTORIJA Skubos darbą velnias neša
Rita nėštumo metu padaugino greito maisto, todėl priaugo vos ne antrą savo svorį – net 45 kilogramus! Pasirodo, nereikia važiuoti nei į Ameriką, kad taptum storuliu, patys bigmakai į burną skrenda. Pasakoja Rita iš Vilniaus:
Kai Rita buvo netekėjusi panelė, ji jaudinosi, kad yra per „kūda“ su savo 182 cm ūgiu. „Tapusi nėščia, nuo pirmų dienų pradedu storėti,“- sako Rita.
Gydytojai visąlaik bardavo, kad būsimoji mama per daug valgo, bet Ritai tie pamokslai keldavo juoką. Jai nieko nėra gražiau už nėščiosios pilvą, todėl norėdavo kuo didesnių apimčių. Jei praeiviai nepastebėdavo, kad nėščia, Ritai būdavo kaip įžeidimas. O gydytojų dietos skrisdavo į šiukšlių kibirą.
Kai vieną kartą gydytoja paklausė, kiek būsimoji mamytė suvalgo obuolių, bananų, ši atsakė: vieną – du. Bet ne vaisius, o kilogramus! Viską matuodavo neribotais kilogramais. Iš kaimo atsiveždavo maišą obuolių, ir per dieną pusmaišis ištirpdavo Ritos pilve. Vyras net pradėjo maišus slėpti…
Pirmąkart ji pastojo labai jauna – 19 metų. Tąkart per nėštumą priaugo virš 30 kilogramų. Nė viena jos draugė nebuvo pasiekusi tokių svorio aukštumų. Jos juokdavosi, kad štai Ritos pilvas jau atėjo, o kada ji pati pasirodys? Gydytojai iš pradžių manė, kad gal nešioja trynukus, dvynukus, nes labai stambi. Rita pradėjo rungtyniauti su dvimetriniu savo broliu, sveriančiu 100 kg – kuris laimės svorio varžybose? (iškart pasakysime, kad laimėjo sesuo, ėjusi gimdyti sverdama 103 kg). Gydytojai veltui ieškojo diabeto ar kitų ligų, nes sveika ir laiminga nėščioji žydėjo. Na, gal tik naktimis jausdavosi kaip banginis, išmestas ant kranto, nes pati apsiversti ant kito šono negalėdavo, prašydavo vyro pagalbos. Ir iš vonios išlipti pačiai buvo sunku. Pasisverdavo tik nuėjusi į polikliniką. Kai gydytoja imdavo dejuoti dėl antsvorio, Rita širdyje krimsdavosi: Dieve, kiek mažai aš tepriaugau…
Komplikuotas gimdymas sužalojo kūdikį. Jis neišgyveno. Po laiko buvo konstatuota, kad moteris negali pati gimdyti, būtinas cezario pjūvis. Beje, didelis mamos svoris čia niekuo dėtas.
Kūdikio netektis ilgam prislėgė Sekonių šeimą. Todėl kai po kelerių metų pertraukos Rita pradėjo lauktis vėl, džiaugsmui nebuvo ribų. „Teste pamačiusi dvi juosteles, aš ir verkiau, ir cypiau iš džiaugsmo, vyras nesuprato, kas čia atsitiko“, – prisimena ji. Rita pati save lepino be saiko, o ir aplinkiniai vis pakišdavo gardesnį kąsnelį, kad tik būsimoji mamytė jaustųsi gerai. Nėščiosios aistra tapo „Mc’Donalds“ restoranai. „Įsikibdavau kaip vaikas vyrui į ranką ir kaulydavu: „Na prašau, prašau, nusivesk mane į „makdonaldą“.
Kai vyras nebeįstengdavo kas dieną nupirkti po kelias porcijas maisto, Rita prašydavo savo tėčio, kad slapčia atvežtų „Mc’Drive“ paketėlį. Skaniausi jai būdavo „bigmakai“. Net gulėdama ligoninėje dėl gresiančio persileidimo Rita kramtydavo tik „makdonaldo“ maistą. Kiek mėsainių atveždavo, tiek ir sudorodavo. Dėl bigmakų ji kliedėdavo. Rekordas – 5 mėsainiai per dieną, bet tą rekordą nesunkiai būtų pagerinusi, tik niekas daugiau nepirkdavo. Rita pati pripažįsta, kad tuo metu buvo didelis storas vaikas.
Kai nėštumo pabaigoje vėl nuėjo pas gydytoją, ta pajuokavo, kad Ritą teks pririšti ir laikyti „ant bado dietos“. Jokių dietų Rita nepripažino. Kur matyta, kad vaikui neduos valgyti? Ji įsitikinusi, kad organizmas prašo tiek, kiek jam reikia. Na ir kas, kad visi kaimynai būsimąją mamą juokais jau vadina meškiuku, nuo kurio žingsnių žemė dreba.
Laimė, antrasis gimdymas buvo sėkmingas, gimė dukrytė Gabrielė. Po gimdymo pažiūrėjusi į veidrodį, Rita patyrė šoką.
Vaikučio pilve jau nebebuvo, o pilvukas vis tiek pūpsojo. Tada pirmąkart greito maisto gerbėja liūdnai pripažino, kad yra stora.
Tačiau natūralus maitinimas grąžino prarastą lieknumą. Dabar Rita vėl žydi.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
