Pasaulyje nuolatos knarkia apie 25 proc. žmonių, vyrų knarkia 3 kartus daugiau nei moterų. Užsienyje publikuotų straipsnių duomenimis, . Knarkimo garsas kyla įkvėpimo metu vibruojant minkštiesiems gerklės audiniams, ypač minkštajam gomuriui ir liežuvėliui.
Knarkimo mechanizmas
Knarkimą gali sukelti arba sustiprinti visi sutrikimai (įgimti ar įgyti), dėl kurių susiaurėja viršutiniai kvėpavimo takai (anatominiai ypatumai: didelis liežuvis, adenoidai, iškrypusi nosies pertvara, padidėjusios nosies kriauklės, apatinio žandikaulio struktūra, nosies gleivinės paburkimas dėl slogos) ir sutrinka normalus kvėpavimas.
Tai, kad dažniau knarkia vyrai, siejama su hormonais – moteriškasis hormonas progesteronas sumažina vyrų knarkimą, o vyriškas hormonas testosteronas gali sukelti knarkimą moterims.
Knarkimas dažnėja su amžiumi dėl didėjančio audinių standumo. Kiti veiksniai, susiję su knarkimu, yra nutukimas, raminamųjų bei migdomųjų vaistų arba alkoholio vartojimas. Nutukusių vyrų ir moterų viršutinių kvėpavimo takų spindis sumažėja. Šis efektas stipriau pasireiškia vyrams, kadangi augant svoriui jiems riebalai linkę kauptis kakle. Raminamieji vaistai ir alkoholis sustiprina knarkimą, nes sumažina raumenų tonusą.
Kodėl knarkti pavojinga
Knarkiant gali pasireikšti labai pavojingas kvėpavimo sutrikimas, vadinamas obstrukcine miego apnėja. Sergantiems šia liga miegant protarpiais visiškai (apnėja) ar beveik visiškai (hipopnėja) nutrūksta kvėpavimas – įvyksta kvėpavimo pauzė (nuo 10 sekundžių iki 2 minučių ir ilgiau trunkantis kvėpavimo sustojimas miego metu), kuri gali kartotis daug kartų per naktį.
Nutrūkus kvėpavimui, kraujyje sumažėja deguonies ir padaugėja anglies dioksido. Dėl deguonies stygiaus labiausiai kenčia smegenys. Norėdama kompensuoti deguonies trūkumą, širdis ima stipriau plakti, kraujospūdis staigiai trumpam pakyla.
Nevalingai įsitempia visi kvėpavimo raumenys, ir žmogus stipriai įtraukia oro, kad oro srovė nugalėtų kliūtis kvėpavimo takuose, oras patektų į plaučius ir žmogus neuždustų. Tokiu momentu neretai prabundama. Nors prabudimo minučių skaičius per naktį gali būti mažas, šie pasikartojantys, trumpi miego trukdžiai gali labai išderinti miegą, neleisti pailsėti.
Vaikas, patyręs keliolika apnėjos epizodų per naktį, paskui dieną gali būti vangus, pavargęs. Palyginimui įsivaizduokite, kad kažkas 15-30 kartų per naktį jus baksnoja. Išsibudinate, vėl įmingate, ir vėl bakst…
Ne visada knarkimas sukelia miego apnėjas, todėl iškart panikuoti irgi neverta.
Vaikų knarkimas ir apnėjos
Daugeliui vaikų miego apnėjos atsiranda dėl didelių tonzilių ar adenoidų, kurie gali blokuoti oro kelią.
Miego apnėja labiau paplitusi tarp vaikų, kurie turi viršsvorį. Į rizikos grupę patenka vaikai, kurių siaura veido kaulų struktūra, nesuaugęs gomurys, turinys dauno sindromą, sergantys astma, refliuksu, sinusitu.
Yra tyrimų, teigiančių, kad vaikai, kurių tėvai knarkia, tris kartus dažniau knarks, negu tie, kurių tėvai neknarkė. Nustatytas ir ryšys tarp knarkimo ir alergijos – alergiški vaikai knarkia dukart dažniau. Neretai knarkimo priežastis lieka neaiški.
Knarkimas tampa problema, kai vaikas knarkia garsiai, ir tai trukdo jo paties miegui: jis dažnai prabunda, jam sunku kvėpuoti. Suprantama, knarkimas trukdo ir aplinkiniams, ypač jei jiems tenka miegoti su knarkiančiuoju viename kambaryje.
Vaikai, kurie patiria miego apnėjas, gali blogiau augti dėl augimo hormono naktinės sekrecijos trukdžių.
Požymiai, kurie rodo, kad vaikas naktį patiria miego apnėją:
knarkimas
kvėpavimo pauzės miego metu ar sunkus kvėpavimas miego metu
kvėpavimas per burną
triukšmingas kvėpavimas
neramus miegas
prakaitavimas miego metu
rytiniai galvos skausmai
sunkus atsikėlimas ryte
kalbėjimas per nosį (sniaukrojimas)
Vaikai su obstrukcine miego apnėja gali būti mieguisti dienos metu, neplanuotai užmigti pogulio ar užmigti mokykloje.
Vaikai su miego apnėja irgi gali būti paniurę, irzlūs ar kaprizingi. Papildomai gali atsirasti elgesio problemų ir prastų vertinimų mokykloje.
Dažnai atrodo, kad knarkiantis žmogus ramiausiai išsimiega, o kenčia tik miegantys šalia. Mat knarkiantysis sako, kad nejaučia, kaip knarkia. Iš tikrųjų knarkiantys žmonės blogai išsimiega ir patys to nežinodami kenčia nuo deguonies bado.
Kaip diagnozuojama ir gydoma obstrukcinė miego apnėja
Daugeliui vaikų su obstrukcine miego apnėja reikalingas visos nakties miego tyrimas. Jis atliekamas specializuotoje miego laboratorijoje, stebint kvėpavimą, širdies ritmą ir miego trukdžius. Šis tyrimas vadinasi polisomnografija ir yra atliekamas nakties metu: registruojamas knarkimas, jo sukeltos kvėpavimo pauzės, fiksuojama, kaip kinta deguonies įsotinimas kraujyje, kaip knarkimas veikia miego struktūrą (kokybę), ar neturi įtakos širdies darbui. Taip pat tikslinga nosies, ausų ir gerklės (LOR) ligų specialisto apžiūra ir įvertinimas, ar nėra mechaninių kliūčių oro tėkmei (adenoidai, tonzilės, iškrypusi nosies pertvara), kuriuos reikėtų šalinti chirurgiškai.
Daugumai vaikų su miego apnėja padeda tonzilių ir adenoidų šalinimas. Kai kuriems vaikams reikalingas gydymas, vadinamas „tęstiniu teigiamu kvėpavimo takų spaudimu“, kai naktį uždedamas specialus prietaisėlis. Jei knarkimas nesukelia miego apnėjos (kvėpavimo pauzių), gali užtekti ir paprastesnių gydymo priemonių.
Jei knarkimas prasidėjo padidėjus svoriui, rekomenduojama jį sumažinti. Taip pat rekomenduojama teisingai pasirinkti padėtį miegant. Kai kurie žmonės knarkia tik miegodami ant nugaros. Kad neknarktų, jiems tereikia miegoti ant šono, todėl yra sugalvota visokių gudrybių, kaip priversti nemiegoti ant nugaros. Pavyzdžiui, prie senų marškinėlių nugaros prisiuvama kišenė, į kurią dedamas teniso kamuoliukas.
Knarkiantiesiems gaminami įvairiausi aparatai, prabudinantys knarkiantįjį, kai knarkimo garsas pasiekia tam tikrą „slenkstį“, specialios pagalvės, laikančios galvą ir kaklą tam tikroje padėtyje. Kai kuriems šios priemonės šiek tiek padeda. Gali būti naudojami ir nosies dilatatoriai, jie primena pleistrą, užklijuotą skersai nosies. Jie gali padėti, kai knarkiama dėl pasunkėjusio kvėpavimo per nosį.
Jei knarkiama dėl nosies užgulimo, gali padėti be recepto parduodami vaistai, mažinantys nosies gleivinės pabrinkimą, tačiau jais negalima gydytis ilgą laiką, nes galima priprasti, be to, gali išsivystyti lėtinė sloga.
Vaistų efektyvumas gydant knarkimą yra labai įvairus – knarkimas gali susilpnėti ar visai pranykti, tai priklauso nuo knarkimo laipsnio ir knarkimą sukėlusios priežasties. Prieš miegą, priklausomai nuo knarkimo priežasties, galima vartoti vaistus, didinančius nosiaryklės raumenų tonusą miegant, gleivinės pabrinkimą mažinančius vaistus. Nepriklausomai nuo knarkimo priežasties, naudojamos specialios purškiamos į gerklę medicinos priemonės, kurios sumažina anatominių struktūrų, sukeliančių knarkimo garsą, trintį ir virpesius.
Knarkiantį vaiką, kuriam išoperuoti adenoidai, turi kelis kartus per metus konsultuoti ausų, nosies, gerklės ligų gydytojas, nes adenoidai gali ataugti, gali būti nosies pertvaros defektų ir kitų knarkimo priežasčių. Vaiką turi pakonsultuoti gydytojo alergologas, kad patvirtintų arba paneigtų alerginės slogos buvimą. Būtina ir vaikų gastroenterologo konsultacija, nes kartais knarkimo priežastis gali būti gastroezofaginio refliukso liga.
Jei vaikas knarkia, pasistenkite, kad:
Jis miegotų kuo grynesniame ore, kambarys prieš miegą turi būti gerai išvėdintas.
Kambaryje neturi būti sausa ir ne per drėgna. Kambario oro drėgmė turi būti 50–60 proc. Drėgmę parodo prietaisai hidrometrai, kuriuos galima nusipirkti buities prekių parduotuvėse.
Pagalvė būtų patogi. Pernelyg aukšta pagalvė provokuos knarkimą, kadangi nepatogiai sulenkiamas kaklas. Tinka plokščia 3–6 cm storio pagalvė.
Vaikams operacijos nesiūlomos, nes nuolat keičiasi nosiaryklės dydis bei forma. Elektroninės informacijos erdvėje pasirodė žinių apie nesudėtingo įtaiso, panašaus į žinduką, pavadinto EKSTRA-LOR, taikymą knarkimui šalinti. Apie jo taikymą vaikų knarkimui gydyti sprendžia vaikų ausų, nosies, gerklės ligų gydytojai. Įtaisas aprobuotas LR Sveikatos apsaugos ministerijos Naujų medicininių gaminių aprobavimo komisijos sprendimu.
Yra tyrimų, įrodžiusių, kad knarkiantys:
Dažniau už tyliai miegančius turi ir miego sutrikimų: juos kamuoja naktiniai košmarai, jie kalba per miegus, sunkiau užmiega.
Kalba mažiau aiškiai ir sklandžiai už tyliai miegančius.
Yra labiau išsiblaškę, jiems sunkiau sekasi sukaupti dėmesį, mokytis (todėl, kad naktį gerai nepailsi).
Suomių mokslininkai nustatė, kad vaikai, kurie per miegus knarkia, labiau linkę į depresiją ir įvairias baimes.
Konsultavo VU vaikų ligoninės Neurologijos skyriaus vedėja gydytoja vaikų neurologė Rūta Praninskienė
„Mamos žurnalas“
