Mažakraujystė – antra pagal dažnumą vaikų liga Lietuvoje (pirmoje vietoje – virusinės kvėpavimo takų ligos). Laimei, 99 proc. geležies stokos mažakraujystės atvejų galima įveikti pakoregavus vaiko mitybą. Apie tai kalbamės su vaikų hematologe prof. Lina Rageliene.
Pusės metų krizė
Pasak vaikų hematologės, pagrindinė priežastis, kodėl šiais laikais tiek daug mažų vaikų serga mažakraujyste, – mamos daro klaidas įvesdamos kūdikiui papildomą maistą.
Sveikos mamos sveikas kūdikis gali būti ramus dėl mažakraujystės iki 4 mėnesių. Tada baigiasi jo sukauptos geležies atsargos, ir mažakraujystė pradeda grėsti visiems.
„Mamoms įdiegta, kad kuo ilgiau maitins, tuo bus geriau. Žinoma, krūtimi maitinti galima ir labai ilgai, tačiau nuo 6 mėnesių kūdikis turi gauti kito papildomo suderinto maisto, nes iš krūties pieno gaunamų medžiagų jam nebeužtenka. Jeigu pusės metų kūdikis negaus daržovių, mėsos ir kruopų, jam mažakraujystė garantuota“, – sako hematologė.
Kaip ir ilgai žindyti, ir sėkmingai „primaitinti“
Dabartinės mamos žindo noriai ir ilgai, tačiau vargsta, kai kūdikį reikia pripratinti prie papildomo maisto. Naujos papildomo maitinimo mados, tokios kaip valgymas gabaliukais (Baby Led Weaning), vegetarinė kūdikių mityba, atvežtinis supermaistas vietoje lietuviškos mėsos ir daržovių, – irgi silpnina kūdikio kraują.
Vaikų hematologų akimis, idealus maitinimosi planas pradėjus papildomai maitinti būtų toks: mamos pienas ryte ir vakare prieš miegą po 180 ml (galimas ir trečias maitinimas krūtimi, jei kūdikis labai nori), o dieną – trys maitinimai košėmis po 150 ml plius vaisiai, uogos. Naktinis maitinimas, hematologų nuomone, nebereikalingas nuo 3 mėnesių, vakare apie 23–23.30 valandą 200 ml pieno gavęs kūdikis turėtų išmiegoti neišalkęs.
Gamtos planas – dantukai
Profesorė Lina Ragelienė sako, kad nieko nėra geriau už mamos pieną mažam kūdikėliui, tačiau žindyti iki 2 metų nesiūlo: „Kodėl 5–6 mėnesių kūdikiams išdygsta dantukai? Nes atsiranda organizmo poreikis valgyti kietą maistą. Motina gamta taip sutvarkė, kad laikas duoti tai, kas kramtoma dantimis, ir kramtyti reikia ne krūtį. Kūdikio dantukai – ne vienintelis gamtos signalas, kad reikia keisti mitybą. Moters organizmas sudarytas taip, kad kai kūdikiui būtinas mamos pienas, per jį mažyliui patenka visos reikalingos medžiagos, o paskui kūdikis iš mamos pieno jų gauna vis mažiau. Be to, kūdikiui augant, sparčiai didėja geležies poreikis. Iki 6 mėnesių kūdikiui reikia 1–5 mg geležies vienam svorio kilogramui, o nuo 7 mėnesių – jau 10–15 mg geležies vienam kilogramui. Tam, kad gautų tiek geležies, 7 mėnesių mažylis per parą turi išgerti 2 litrus mamos pieno“.
Papildomo maitinimo bangos ir mados
Gydytoja Lina Ragelienė prisiminė, kaip keitėsi požiūris į kūdikių maitinimą per pastaruosius keliasdešimt metų.
Tarybiniais laikais buvo labai pabrėžiamas papildomas maitinimas, pediatrai kiekvienam kūdikiui sudarydavo jo mitybos planą, jį kaskart koreguodavo ir papildydavo, nes mamos su kūdikiais privalėdavo poliklinikose lankytis ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Kūdikių maistelį centralizuotai gamindavo specialios virtuvėlės, mamoms improvizuoti nebuvo jokių galimybių.
Tada plūstelėjo informacija apie tai, kad papildomas maitinimas nėra labai svarbus, bet būtina kūdikius žindyti tol, kol įmanoma. Privačiame pokalbyje su JAV pediatrais gydytoja L. Ragelienė paklausė, kodėl jie nebekreipia dėmesio į papildomą maitinimą. Pašnekovai atsakė, kad amerikietės mamos buvo įnikusios kūdikiams vos ne nuo gimimo duoti suaugusiųjų maistą, tad, kilus žindymo skatinimo bangai, JAV pediatrai sąmoningai nutylėdavo apie papildomą maitinimą.
Dabar ir patys amerikiečiai grįžta prie senosios praktikos (atsakingo požiūrio į papildomą maitinimą), nes kyla mažakraujystės ir rachito epidemija net saulėtoje Kalifornijoje.
Gydytoja džiaugiasi, kad mūsų šalyje, nors ir pavėluotai, vėl raginama ne tik kuo ilgiau žindyti, bet ir atsakingai įvesti papildomą maistą, garantuoti, kad kūdikis gautų visų medžiagų.
Praktiniai patarimai apie maitinimą
Profesorė pataria, kaip maitinti kūdikius, kad jie nesirgtų geležies stokos mažakraujyste.
Sultys. Esu kategoriškai nusistačiusi prieš bet kokias sultis iš pakelių. Nedidelis darbas vaikui išspausti sulčių iš lietuviško obuolio ir morkos, įspausti spanguolių. Net į vandenį įlašinus citrinos nauda bus didesnė, nei girdant konservuotas sultis. Dar geriau už sultis – tarkuotas obuoliukas.
Kruopų košės. Nesiūlau žavėtis užpilamomis košėmis. Kai paimsime normalų produktą ir jį išvirsime, tai ir žinosime, ką duodame vaikui. Kiek laiko tai trunka? 10 minučių. Susimalkime kavos malimo mašinėle grikius ir netrukus turėsime puikią košę, kurią galėsime gardinti kuo norime, – sviestu, uogomis, obuoliene. Tokia košė bus kur kas vertingesnė nei kažkokie milteliai, užpilti vandeniu.
Mėsos košės. Mėsos kūdikiui kasdien reikia 50–60 g, tai bus 2 kaupini šaukštai. Jei daržovių tyrėje bus tie 2 dideli šaukštai mėsos, tai tikrai vadinsis mėsiška košė. O pirkdami košes stiklainiukuose etiketėse perskaitysite, kad ten tėra 7–12 proc. mėsos ar mėsos miltelių. Turime plaktuvų, maišytuvų, trintuvų. Supjaustykime morką ir bulvę smulkesniais gabaliukais, ir per 10 minučių jos išvirs, tada sutrinkime trintuvu, ir košė paruošta. Svarbiausia – šviežia, o ne išstovėjusi 1 ar 2 metus sandėlyje.
Pačios virdamos mėsos-daržovių košę galime įdėti ir krapų, ir petražolių, ir saliero. Tokia košė bus nepalyginamai kvapnesnė, skanesnė nei pirkta parduotuvėje. Svarbiausia – gaminkite taip, kad būtų skanu, ir kūdikis valgys. Kiek kartų girdžiu: „Mano vaikas nevalgo daržovių košės“. Paklausiu – o kaip gi jūs tą košę verdate? Mamos pasakoja, kad į vandenį įdeda kopūsto lapą, morką ir bulvę, išverda ir sutrina. Klausiu – o jums pačioms tokia košė skani? Sako, ne, mums ji šlykšti. Tai kodėl vaikas turi ją valgyti?
Vis dėlto blogiausia, kai mamos vaikams duoda dešrelių, ir įsivaizduoja, kad jis valgo mėsą.
Vaisiai. Vaikas turi gauti kiek įmanoma natūralesnio lietuviško maisto, kokį valgėme daug metų. Genetiškai esame prisitaikę valgyti obuolius, slyvas, kriaušes, serbentus, braškes, o ne vynuoges, mandarinus. Vaikui nebūtini kiviai ir bananai, kurie nežinia kuo apipurkšti.
Kodėl mažakraujystė pavojinga mažyliams
Daugybei žmonių per gyvenimą pasitaiko, kad Hb būna žemas, tačiau dėl to nieko blogo neatsitinka. Kraujas atsistato pats (pašalinus priežastį) arba pavartojus geležies preparatų. Tačiau mažiems vaikams (iki 2 metų) galioja visiškai kitokios taisyklės. Jiems anemija yra labai nepageidautina liga, nes sutrikdo smegenų vystymąsi. Vaikų hematologė sako: „Geležis reikalinga ne vien kraujui, ji reikalinga ir smegenims. Jei smegenų ląstelės negauna geležies, jos blogai vystosi, nesusiformuoja ryšiai tarp smegenų ląstelių ir jų grupių. Tėvai mėgsta sakyti „gal nieko tokio, juk išaugs“. Kalbant apie mažų vaikų anemiją, tai negalioja. Jeigu vaikas pirmais–antrais metais sirgo mažakraujyste, tai jam atsilieps vėliau – jis blogiau mokysis, neįsimins eilėraščių, bus sunkiau valdomo būdo. Visa tai jau ištirta, nustatyta ir patvirtinta begale mokslinių tyrimų. Net jei padidinsime Hb, mes tų smegenų ląstelių, kurios dėl mažakraujystės išsivystė nevisavertės, neatkursime, kaip ir nesujungsime jungčių tarp ląstelių grupių (o 1–2 metais smegenų ląstelių jungtys susidaro itin sparčiai). Paauglių smegenų ląstelėms mažakraujystė pavojinga tik tuo metu, vėlesnių pasekmių nėra. O kai mažakraujystė užklumpa pirmais–antrais metais, pasekmės lieka visą gyvenimą.“
Hemoglobinas atsistato greitai
„Jei nustačius anemiją ir skyrus gydymą vaiko Hb ir toliau žemas, vadinasi, arba per maža geležies dozė, arba ne tokia diagnozė. Jei tai geležies stokos anemija, tai pradėjus gydymą nauji retikuliocitai (jauni eritrocitai) pasirodo po 10 dienų.
Tada reikia pakartoti kraujo tyrimą. Gali būti, kad po 10 dienų Hb augimas bus nedidelis, bet keisis kiti rodikliai. Pats Hb turi didėti per 2–3 savaites nuo gydymo pradžios. Jei Hb nedidėja, siūlyčiau hematologo konsultaciją“, – sako pašnekovė.
Tiek vaiko, tiek suaugusiojo organizmas geležį iš preparatų pasisavina gana gerai. Kai kūdikiui nustatoma geležies stoka, o mama jį maitina ne savo pienu, skiriami specialūs geležimi praturtinti mišiniai. Iš jų kūdikis geležį pasisavina puikiai, kartais net geriau nei iš kai kurių natūralių maisto produktų.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
