Kadaise „Mamos žurnalui“ likimas atsiuntė dovaną – pažintį ir gražią draugystę su docentu Algimantu Vingru.
Nebesuskaičiuotume, kiek patarimų docentas išdalino žurnalo skaitytojoms, o kiek dar – redakcijos darbuotojų šeimoms, kai „nuosavi“ vaikai pradėdavo kosėti ar viduriuoti. Ne veltui kažkas yra pasakęs, kad „Vingras“ jau seniai nebe pavardė, o prekinis ženklas, kuris garantuoja kokybę ir patikimumą. Šis ženklas sukurtas 1964 metais – kai docentas apžiūrėjo savo pirmąjį pacientą. Pirmą kartą žurnale su docentu kalbamės ne apie ligas, o apie jo paties gyvenimą.
Gydytojau, kodėl pasirinkote nelabai vyrišką pediatrijos specializaciją? Juk galėtoje būti garsiu chirurgu ar urologu, ir finansiškai labiau apsimokėtų, ir pacientų nereikėtų kalbinti visokiais „utiutiu“…
Pediatriją pasirinkau pagal ūgį. Tada buvau 164 cm ūgio (dabar beliko 162 cm), norėjau, kad ligonis nebūtų didesnis už gydytoją. Be to, su vaikais gerokai linksmiau dirbti nei su suaugusiaisiais. Vaikai visada žaismingi, įdomūs. Vaikai niekada tiek nesiskundžia, kaip suaugę pacientai. Jei rasi su vaiku kontaktą, išgausi labai daug. Su vaiku visada turi žaisti, o tada ir pačiam linksmiau, lengviau. Iš 205 Kauno medicinos instituto absolventų (1964 metų laidos) pediatriją pasirinko 15, o iš jų tik 3 vyrai.
Tada į mediciną įstoti buvo labai sunku. Buvote moksliukas?
Sakote sunku? Nežinau, ar galėčiau save vadinti moksliuku, bet įstojau iš pirmo karto. Esu žemaitis iš Akmenės rajono Papilės miestelio, Lietuvos kronikose paminėto 1253 metais, garsaus juros periodo atodanga, kurioje randama daug to laikmečio suakmenėjusių jūros gyvūnų liekanų. Miestelyje 1861-64 metais gyveno Simonas Daukantas. 10 metų pabuvau kaimiečiu, paskui tėvai persikėlė į Panevėžį. Ten mokykla buvo stipri, gerai parengė. Stojant į mediciną reikėjo laikyti 4 egzaminus: lietuvių kalbos, anglų kalbos, fizikos ir chemijos. Iš 20 galimų surinkau 18 balų ir įstojau.
Ar giminėje buvo medikų?
Mediciną baigiau pirmasis iš giminės. Mama buvo liaudies medikė-mėgėja. Daug mamos išminties perėmė jos krikšto dukra, kuriai dabar 78 metai – ji gyvena Kelmės rajone ir labai gerai išmano liaudies mediciną. Daug mamos prisiminimų ir aš įsidėmėjau, daug išbandžiau. Mano mama mirė neseniai, sulaukusi beveik 98 metų – visada galėjau jos ko nors paklausti apie žoleles, šakneles. Daugybė liaudies medicinos receptų pasiteisino.
Gal prisimenate pirmąjį savo pacientą?
Pirmo konkretaus vaiko nepamenu, bet akyse tebestovi tie 42 metų senumo įvykiai, kai tik grįžęs iš kariuomenės, 1966 metų sausio 10 dieną pradėjau dirbti pediatru Pakruojo rajono ligoninėje. Kodėl Pakruojo? Ten man, jaunam daktarėliui, pažadėjo butą. Rajone iš 55 000 gyventojų buvo 7000 vaikų. Tuomet visiems jiems pagalbą teikėme tik 2 vaikų ligų gydytojai. Tik po metų atsirado trečiasis vaikų ligų gydytojas, o dar po trejų metų – ketvirtas. Tuomet palengvėjo…
Pakruojyje pradirbau 5 metus ir tie metai man buvo didžioji gyvenimo mokykla. Per parą tekdavo dirbti tiek valandų, kiek reikia, o ne kiek skirta pagal darbo sutartį. Didžiausia laimė buvo išsimiegoti. Trys greitosios pagalbos postai veždavo ir veždavo vaikus. Patirties neturėjau, norėdavosi konsultuotis su labiau patyrusiais pediatrais. Tačiau aukštesnio lygio specialistai buvo tik Šiauliuose, o jie neprivažinės dėl kiekvieno vaiko 55 km duobėtu keliu. Jei ir išvažiuodavo specialistas, tai vis tiek turėdavau kažką daryti, nes vaikas per tas 2 valandas (kol sulauks specialisto) numirs. Tekdavo skubiai spręsti pačiam.
Kaip tik tuo metu buvo pradėtas visuotinis vaikų skiepijimas nuo tymų. Senoji tymų vakcina sukeldavo sunkias reakcijas. Kai dabar prisimenu komplikacijas po minėtų skiepų, sunku suvokti, kokia yra įvykusi pažanga! O tuomet po skiepų vaikai buvo vežami su smegenų pakenkimais, traukuliais. Kasdien plėšdavome vaikus iš mirties nagų.
Kokia buvo sunkiausia situacija iš kurios teko „išbristi“?
Pakruojyje, kaip ir kiekviename provincijos krašte, gydytojams sunkiausia būdavo, kai prasidėdavo rudens lietūs, žiemos pusnys (dabar jau tokių žiemų nebėra) ir pavasario polaidis. Keliai tapdavo nepravažiuojami. Kai tik keliai išdžiūdavo ir tapdavo pravažiuojami, į ligoninę pradėdavo vežti sunkiai sergančius ir net mirštančius vaikus. Dažniausiai jie mirdavo dėl užleisto plaučių uždegimo. Kodėl? Vietinių ambulatorijų gydytojai galėdavo skirti tik tabletes, o susirgus plaučių uždegimu vaikams reikėdavo rimtesnio gydymo. Kol laukdavo kelių būklės pagerėjimo vaikas nusilpdavo.
Siaubingas metas būdavo gilios žiemos, kai prisnigdavo iki galvos, o važiuojant greitosios automobilius atrodydavo, kad važiuoji sniego tuneliu. Kai eidavo pašalas, važiuodami „greitąja“ jausdavome, kaip linguodavo kelias, o kartais iš kelio išsiverždavo skysto juodžemio sluoksnis, tarsi vulkano lava. Kad ir kokių gerų norų būdavome kupini, kartais iki ligonio namų nepavykdavo nuvažiuoti.
Pamenu, kai keliai būdavo nepravažiuojami, prie kabineto į eilę sėsdavo tik miestelio vaikai – po 15-20 per dieną. Mums tai būdavo labai mažai. Bet kai keliai pagerėdavo, iš kaimų kaimelių suplūsdavo vaikai, tekdavo per dieną priimti 60-70.
Vaikščiodavau kartais nebežinodamas, sąmoningas aš ar jau nebe. Grįžus namo maratonas tęsdavosi – konsultuodavau telefonu, nes niekada nebuvau iš tų, kurie užrakinę kabinetą darbus palieka už durų. Kaip gali pasakyti sergančio vaiko mamai, kad su ja nekalbėsi, esi pavargęs, nevalgęs ir nemiegojęs? Pirmas daiktas, nupirktas į butą, ir buvo laidinis telefonas.
Ir niekada nebuvo kilusi mintis jo išjungti.
1971 metais dalyvavau konkurse ir išvykau į Vilnių toliau studijuoti į VU, rašyti disertacijos. Po 4 metų, kai sulaukiau Vilniuje buto, čia gyventi atvažiavo ir šeima – žmona su sūnumi Linu ir dukra Jovile.
Ar Jūsų savi vaikai labai sirgo? Ar teko su jais „pasitreniruoti“?
Kai susirgdavo savi vaikai, toli gražu nebebūdavau tas viską išmanantis gydytojas. Linas dažnai sirgdavo angina. Išvesdavau pasivaikščioti, tas pradėdavo rėkti „Noriu mamos!“, prisitraukdavo šalto oro ir po dviejų dienų susirgdavo. Stengėmės vaikus grūdinti ir kuo daugiau su jais būti gryname ore. Bet Pakruojyje, kur Linas mažiukas augo, vienintelė pasivaikščiojimo vieta buvo barono fon Ropo dvaras už 3 km. Nueiti dar nueidavome, bet kai reikėdavo grįžti atgal, vaikas jau tingėdavo ir rėkdavo.
Šiaip vaikai nebuvo ligoti, kamavo tik ūmios ligos ir tai – tik pirmaisiais trejais metais. Jovilė sirgo mažiau už Liną, tai patvirtino gamtos mįslę, kad mergaitės yra stipresnės už berniukus. Šios mįslės niekas negali paaiškinti – tik pasaulio epidemiologiniai tyrimai konstatuoja, kad šimtui mergaičių gimsta 106-110 berniukų, o metams bėgant skirtumas pasikoreguoja – šimtui mergaičių belieka tik 97 berniukai. Vadinasi, berniukai mažiau atsparūs.
Ar Jūs save labiau laikote teoretiku, ar praktiku?
Žinoma, kad praktiku. Be praktikos teorija yra negyva. Nors pradėjęs dėstyti Universitete galėjau praktikos atsisakyti, bet be jos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Juk nedirbdamas gydytoju atplyši, nutolsi nuo tikrovės. Studentui negaliu pasakyti tik sausų postulatų, kurių net nesu išbandęs praktikoje. Mokyti galiu tik tada, kai pats žinau.
Bet juk Jūs viską ir taip žinote! Nejau vaikų ligos šiandien ne tokios pačios, kaip prieš 30-40 metų?
Oi, dar ir kaip keičiasi! Pagalvokite, kaip pasikeitė diagnostika.
Anksčiau turėjome rentgeną, dabar – kompiuterinę tomografiją, magnetinį rezonansą. Neįsivaizdavome, kad tokie dalykai kada nors atsiras. Gydytojui reikėjo pasikliauti tik savo nuojauta, apčiuopa, liežuvio ir akių apžiūrėjimu, išklausymu ir keliais pagrindiniais laboratoriniais tyrimais.
O sukėlėjai? Anksčiau kalbėdavome beveik vien apie bakterijas, po to prakalbome apie virusus, kurių atrandama vis daugiau.
Bakterijų „frontas“ tarsi aprimo, naujų bakterijų neatrandama, o užtat virusų atmainų atsiranda vis naujų ir naujų. Kai pradėjau dirbti, nebuvo žinoma jokių rota, noro virusų. Žinojome bakterijas, kurios sukelia viduriavimus, jei jų nerasdavome, rašydavome „sukėlėjas nežinomas“. Laimei, kad nuo pirmuonių mažai kenčiame, nes Lietuvoje jiems per šalta. Be to, lyginant su daugybe šalių, mūsų higienos lygis gana aukštas.
Žodžiu, naujienų pediatrijoje daugybė, o su jomis geriausiai galima susipažinti praktikoje.
Kaip pavyko persiorientuoti, kai įvyko didysis lūžis kūdikių auginime, buvo paneigtos tarybinės tiesos ir priimti PSO standartai?
Kai ateina patirtis, nė kiek negėda neigti tai, ką kažkada esi teigęs. Iki 1989-90 metų dauguma medikus pasiekiančios literatūros buvo rusų kalba, nebuvo interneto. Specialybės knygos, leistos užsienyje, kainuodavo šimtais dolerių, buvo neįkandamos ir draudžiamos… Tiesiog užsieninė specialybės literatūra buvo neįkandama. Buvo privalu vadovautis direktyvomis, kurias palaimindavo Maskva. O kitas pasaulis už sienos mums buvo paslaptingas ir nežinomas. Beje, net ir dabar, kai informacija, regis, prieinama visiems, už mokslinę specialybės literatūrą tenka brangiai mokėti. Jei noriu internetu parsisiųsti man reikalingą naujausią mokslinį straipsnį, turiu mokėti nuo 25 iki 50 dolerių. Metinė specialybės žurnalo prenumerata kainuoja 300-500 dolerių.
Kad pasikeitė kūdikių auginimo tendencijos – šaunu ir nuostabu. Kaip anksčiau neatėjo į galvą, kad geriausiai viską žino ir sprendžia pats kūdikis – kada jam valgyti, kada ir kiek miegoti? Juk ir mes, būdami skirtingos nuotaikos, suvalgome skirtingą maisto kiekį. Tarp kitko, mūsų močiutės taip kūdikius ir augino – jei verkia, reikia pamaitinti, nesvarbu, kiek valandų rodo laikrodis.
O kodėl taip keičiasi kūdikių auginimo tendencijos? Ar esame tikri, kad tai, ką mums, mamoms, liepia daryti šiandien, po kelerių metų nebus paneigta?
Keičiasi ir keisis. Turtingos šalys nuolatos skiria lėšas tyrimams, o paskui daromos išvados ir pateikiamos naujos rekomendacijos. Pagalvokime, kaip buvo priimta nuostata, kad iki 6 mėnesių kūdikis sunkiai gali priimti tirštą maistą, todėl papildomai primaitinti tirštu maistu nepatariama? Tokia nuostatą reikėjo pagrįsti klinikiniais tyrimais, ištirti tūkstančius vaikų. Kadangi eksperimentų su žmonėmis niekas nedaro (o juo labiau niekas neeksperimentuoja su kūdikiais), lieka motinų apklausos. Su kiekviena mama reikia ilgai kalbėti, pateikti šimtus klausimų, paskui jos atsakymus apdoroti, susisteminti ir padaryti išvadas, kurios tampa rekomendacijomis. Negana to, reikia atsižvelgti į tai, kad kiekviename kieme – savi papročiai.
Tyrimas, atliktas Indijoje, pagrįs rekomendaciją duoti kūdikiams sojų varškę tofu. Mūsų šalyje tokios varškės visai nėra.
Vadinasi, kiekvienai tautai, kiekvienam regionui tas rekomendacijas reikia adaptuoti.
Ką galėtumėte patarti mamoms, kad vaikai mažiau sirgtų?
Vaikai yra labai gudrūs, jei tėvai turėtų daugiau intuicijos, gal vaikai mažiau ir sirgtų. Pavyzdžiui, pastebėjote, kaip maži vaikai nori būti pusnuogiai, kaip plėšia nuo savęs drabužius? Tuo jie parodo, kad yra per šiltai aprengti, kad jiems per karšta.
O pagrindinis patarimas būtų – neišleiskite vaikų per anksti į darželius. Iki 3 metų vaikui savi namai yra būtini, ir, patikėkite, jam visai pakanka suaugusiųjų draugijos. Iki 3 metų vaikui reikalingas individualus dėmesys. Tik nuo 3 metų vaikui ateina noras būti bendraamžių kompanijoje. Šeima turi rimtai pagalvoti – ar leisti 1-2 metų vaiką į darželį ir nuolatos jį slaugyti, kol persirgs begale ligų, ar palaukti, kol sustiprės namuose, deja, šiuo atveju reikia rasti pinigų auklei. Ypač išpuoselėtiems vaikams darželį reikia dar labiau nutolinti, nes sirgs ir sirgs.
Ar sutinkate, kad yra savotiškos ligų mados. Pavyzdžiui, dabar „ant bangos“ yra alergija. Kodėl?
Anksčiau beveik nebuvo astmos, alerginės slogos, pasitaikydavo nebent maisto alergijos. Chemija išderino natūralią organizmo pusiausvyrą, todėl alerginių ligų daugėja. Viena iš alergijos priežasčių – per gausus vartojimas daug baltymų turinčio maisto. Įdomiausia, kad kiekvienoje šalyje vaikai alergiški vis kitam baltymui. Lietuvoje (kaip ir Lenkijoje, Skandinavijoje) suvartojama labai daug pieno, todėl 2,5-5 proc. vaikų alergiški karvės pieno baltymui. Tautose, kurios valgo daug riešutų (pavyzdžiui, Ispanija, Turkija), 2,5-5 proc. vaikų alergiški riešutams. Jūrinėse valstybėse, kuriose vartojame daug žuvies, tie patys 2,5-5 proc. vaikų yra alergiški žuvims.
Ar kada nors esate apsirikęs, „nugydęs“, neteisingai diagnozavęs?
Manau, klaidų neišvengia nė vienas gydytojas, o kalčiausias dėl to paprastai yra nežmoniškas darbo krūvis. O juk gydant svarbiausia, kad gydytojas nebūtų pervargęs. Pagalvokite, jei gydytojas galėtų skirti vaikui daugiau laiko, kokia tai būtų laimė – ir vaikui, ir gydytojui. Bet tam reikia daugiau lėšų, etatų. Deja, to nėra. Begales laiko gydytojas sugaišta rašydamas ligos istorijas, vartydamas paciento sveikatos knygelę. Svajonių svajonė, kad įvedęs paciento pavardę į bendrą sistemą, kompiuteryje rasčiau visą informaciją apie Jonuko sveikatą. Eilinis gydytojas poliklinikoje su pacientu dabar pabendrauti tik 10-12 minučių. Tai labai mažai…
Ar Jums patinka, kad dabar mamytės prisikaičiusios ir net pačios gydytoją gali pamokyti?
Mamos labai pasikeitė, nes informacija joms tapo prieinama. Man tai labai patinka. Įsivaizduokite, kiek sutaupoma laiko, kai nereikia mamai visko aiškinti nuo Adomo ir Ievos. Su smalsia, apsiskaičiusia mama smagiau, įdomiau bendrauti. Tik norėčiau mamoms patarti – perskaitytos užsieninės (užsienio kalba ar išverstos) informacijos neskubėkite pritaikyti Lietuvai. Mentalitetas, genai, tradicijos – tai labai daug. Mes negalime savo vaikų auginti taip, kaip anglai ar čekai. Mūsų vaikai yra lietuviai ir mes juos turime auginti kaip lietuvius. Pavyzdžiui, dilema – gulėti vienoje lovoje su vaiku ar ne? Visos azijietės guli, tačiau lietuvių patirtis kitokia – senovėje kūdikio lopšys kabodavo šalia tėvų lovos, o mama laikydavo ant kūdikio uždėjusi savo ranką. Tad gal lietuvių vaikams taip geriau?
Ar pritariate dabar kylančiai natūralumo bangai, kuri neigia skiepus, antibiotikus, sauskelnes – visas civilizacijos naujoves?
Kad randasi naujų idėjų – šaunu. Tačiau jos turi būti pagrįstos. Skiepų atsisakymas yra gyvenimas kitų sąskaita. Manoma – sugrįšime į natūralią būtį, juk mūsų proseneliai išgyveno be skiepų. Tačiau be skiepų grįžtume į natūralią atranką. Kuri mama norėtų, kad taip atsitiktų, kad jos silpnesnis vaikelis susirgtų ir mirtų, nes gamtoje išlieka stipriausieji? Kas norėtų grįžti į laikus, kai vaikai masiškai uždusdavo nuo kokliušo, būdavo suparalyžiuojami dėl poliomielito? Dabar apie tokias ligas net neberašoma, nes jų nebėra. O nebėra tik dėl to, kad buvo išrastos vakcinos, paskiepyta ne mažiau nei 95 proc. vaikų. Argi visas pasaulis mėtytų skiepams tokias milžiniškas lėšas, jei jų nereikėtų? Pagalvokite – net Lietuva, neturtinga valstybė, nemokamai vakcinuoja vaikus nuo 9 infekcijų, ar tuos pinigus ji švaisto iš neturėjimo kur jų dėti? Atsisakyti skiepų yra visiška nesąmonė. Geriau į natūralumą nerkime kitoje srityje – savo mityboje. Galvokime, ką valgome, ką duodame savo vaikams, nepirkime atvežtinių vaisių ir daržovių, grįžkime prie natūralaus ūkio, auginkime patys bulves ir kopūstus, štai tada bus tikra nauda vaikams.
Ar esate principingas senelis ir savo anūkams neperkate saldumynų, limonado?
Tikrai neperku. Niekada nenešu jokio pyragaičio, sausainiuko ar saldainiuko, juolab jokių atvežtinių uogų, vaisių. Lauktuvių nešu obuoliukų iš savo sodo, o kai būna sezoninių uogų – ir jų. Sutinku, vaikai iškart nepuola prie tų obuoliukų, bet gražiai supjaustau į 4 dalis, išimu graužtukus, ir staiga obuoliukas tampa didžiausiu skanėstu.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
