Kartais apima neviltis, kai mažas vaikas vėl suserga, – kaltiname save, kad kažko nepadarėme, gal nemokėjome, gal pražiūrėjome. Nusiraminkime. Serga ir gydytojų, ir farmacininkų, ir sveikos gyvensenos propaguotojų vaikai.
„Mano anūkai, kai buvo maži, peršalimo ligomis sirgdavo 5–7 kartus per metus“, – ramina dr. Algimantas Vingras, kuris, regis, turėtų mokėti apsaugoti savo anūkus nuo virusų. Skaitykite, kaip vaikus gydo specialistai.
MAŽIAU VAISTŲ IR DAUGIAU PROCEDŪRŲ
Vaikų ligų gydytoja ir vaikų endokrinologė Lina Orlovskaja augina sūnų Taurą, kuriam dabar 5 metai.
Sūnui susirgus, stengiuosi vartoti kuo mažiau vaistų ir kuo daugiau procedūrų. Žolelių preparatų ir arbatų vengiu, nes laikausi nuomonės, kad kiekvienoje vaistažolėje yra šimtai, o kartais ir tūkstančiai įvairiausių biologiškai aktyvių medžiagų. Viename organe (tarkime, plaučiuose) jos gali duoti tą efektą, kurio norime, o šešiuose kituose organuose – tą efektą, kurio nenorime, bet apie jį nė nepagalvojame. Žolelės yra hepatotoksiškos, pavyzdžiui, geriant čiobrelių arbatą ilgiau nei 2 savaites, jau pažeidžiamos kepenų ląstelės, atsiranda kepenų fermentų kraujyje, tas pat nutinka ir dėl daugumos kitų vaistažolių.
Kosulį, mano nuomone, reikia gydyti tik tol, kol jis sausas, tada darau inhaliacijas su vandens garais. Turiu nusipirkusi gerą japonišką inhaliatorių, jis garą išskaido į labai smulkias daleles, tad jis gilau patenka į plaučius. To nelabai įmanoma pasiekti kvėpuojant „virš dubens su karštu vandeniu“. Be to, čia būna vėsus garas, nes virinto vandens garas yra karštas, o nuo karščio nosis gali dar labiau užburkti.
Dar duodu šilto pieno arba šilto spanguolių ar bruknių kisieliaus, ypač jei kosulys priepuolinis, užeinantis prieš naktį ir trukdantis miegoti. Šiluma sušvelnina spazmus, be to, spanguolės ir bruknės turi dezinfekuojamųjų ir baktericidinių savybių. Čiobrelių ir kitų kosulį skatinančių žolelių ir vaistų negalima duoti prieš miegą, nes vaikas kosės ir pusę nakties negalės užmigti.
Kai kosulys tampa drėgnas, geriausia jo neskystinti ir nedaryti nieko, nes suskystėjęs jis dar giliau subėgs į plaučius, bus dar sunkiau iškosėti.
Labai retais atvejais, kai atkosėjama nedaug tiršto ir sunkiai atkosimo sekreto, duodu saldymedžio arba pušų pumpurų arbatos – jos yra daugiau skystinančios negu kosulį skatinančios (ilgiau pavartojus čiobrelių preparatų, gali pradėti kosčioti ir sveikas žmogus, nes čiobreliai virpina gleivinės plaukelius). Šiuo atveju labai gerai padeda vibracinis masažas drenažinėje padėtyje (galva žemiau už krūtinę).
Dar duodu vitaminų C ir D, žuvų taukų arba šaltalankio aliejaus, kad gleivinė greičiau atsistatytų.
Kai nosis būna užburkusi, o gleivinė perdžiūvusi, naudoju tepalus nosiai bei plovimus jūros druska. Jie efektingi ir nekenksmingi, galima naudoti ir kaip profilaktiką sirgimo sezono metu. Vaikui grįžus iš darželio reikėtų išplauti virusus iš nosies, o ryte, prieš vedant į darželį, nosytės vidų patepti nosies tepalu, kuris sulaiko virusus juos „įklampindami“. Be to, nosies tepalai neleidžia nosies gleivinei perdžiūti šildymo sezono metu, nes perdžiūvusi gleivinė greičiau pažeidžiama, joje lengviau įsitvirtina sukėlėjai. Kai sūnus buvo kūdikis, drėkindavau kambario orą. Kai paguldydavau jį miegoti, padėdavau prie lovelės didelį dubenį su karštu vandeniu, į jį įmesdavau 6 šaukštus sodos ir įlašindavau porą lašų arbatmedžio aliejaus.
Tepalais krūtinės netepu, nes vaikus dažnai nuo tepalų beria, be to, kvapas ilgai išlieka intensyvus ir didina nervinį dirglumą, vaikas dėl to gali net neužmigti (pati esu kartą pasitepusi, pusę nakties nemiegojau).
Lašus į nosį naudoju retai ir trumpai (5–6 dienas), tik prieš naktį arba prieš pietų miegelį. Dauguma lašų į nosį pažeidžia gleivinę ir labai greitai bei nepastebimai gali išsivystyti medikamentinė sloga. Ypač kenkia žmonių labai mėgstami, pagal receptą gaminami lašai su adrenalinu.
Duodu vaikui gerklę paskalauti su druska, bet vargu ar kas galės pakartoti šitą „fokusą“, nes aš savo vaiko nemokiau – jis pats, būdamas 2,5 metų, nusižiūrėjo nuo tėčio ir pradėjo gargaliuoti po dantų valdymo, visas mano drauges juokindavo.
Kai sūnus neserga, grūdinu jį šaltais dušais (tai jau daug metų praktikuojame visa šeima). Taurui tai labai patinka ir jis pats prašo, klausinėja, ar šiandien grūdinsimės. Jei nespėjame prieš darželį, nusimena. Grūdinimas puikiai stimuliuoja imunitetą, todėl net ir susirgęs jis visada gana greitai ir lengvai pasveiksta.
Pati būdama gydytoja, nuolat susiduriu su gausybe virusų, bet sergu gana retai, nes grūdinuosi, stengiuosi gerai išsimiegoti ir sveikai maitintis.
Daug dėmesio skiriu profilaktikai – primenu savo vaikui plautis rankas kiekvieną kartą grįžus iš lauko, prieš valgymą ir po tualeto. Jei į svečius ateina kosintys svečiai, nepasikuklinu pasiūlyti užsirišti paprastas medicinines kaukes (visada jų turiu stalčiuje).
Mano patarimai mamoms: Neskubėkite duoti vaistų, nes priemonių „iki vaistų“ yra labai daug. Žinoma, vaistais gydyti daug greičiau ir paprasčiau, o gydymas garais, masažu ar gerklės skalavimu – ir nemalonu, ir užtrunka. Tačiaukantrybė dažniausiai atsiperka.
SUSIRGUSIUS VAIKUS LEPINAME
Cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė augina 3 metų sūnų Mantą ir 6 metų dukrą Vakarę
Pati manau, kad mano vaikai labai dažnai serga, bet kai su vaikų gydytoja peržvelgėme ligos istorijas paaiškėjo, kad nėra taip blogai. Dažniausiai jie serga ne vienu metu, o vienas paskui kitą, tad atrodo, jog kažkas namie serga nuolatos.
Mantas nuo gimimo mažiau atsparus įvairioms ligoms. Jau pusės metų užklupo laringitas, iki 2 metų bent po 5 kartus kartojosi ausų uždegimai ir virškinamojo trakto ligos. Šiemet pradėjo lankyti darželį, sirgimo grafikas gana stabilus – dvi savaitės daržely, dvi namie. Dažniausiai virusiniai viduriavimai ir slogos, kosuliai.
Vakarė iki 2 metų beveik visai nesirgo, na gal kokius porą kartų sloga ar viduriavimu, bet labai lengvai praeidavo. Adaptacija darželyje buvo panaši kaip ir broliui – pirmais metais ilgiau nei tris savaites be pertraukos į darželį nėjo. Šiuo metu silpnesnė jos vieta – virškinamasis traktas. Net ir darželyje vis siaučiantis enterovirusas, kuris daugeliui vaikų nesukelia rimtesnių negalavimų, mano mažylei baigėsi reanimacijoje…
Vaikams peršalus stengiuosi, kad jie gertų kuo daugiau šiltų skysčių. Pats mėgstamiausias vaikų gėrimas – vanduo. Nesiginčiju, tik prižiūriu, kad būtų šiltesnis. Sunkiau būna, kai vaikai vemia ir viduriuoja – tuomet įsiūlyti gėrimo tampa tikras išbandymu bei galimybė pasireikšti fokusininko gebėjimams, gėrimui naudoju ir švirkštus, ir lėlių puodelius.
Kadangi pasitikiu vaikus gydančia gydytoja, – dėl kompresų ir inhaliacijų naudojimo visada tariuosi. Kai kankina kosulys, – naudojame inhaliacijas su druskos tirpalu. Šaltuoju metų laiku dažniau pamasažuoju vaikus, nesvarbu, serga tuo metu ar ne. Į masažo aliejų įlašinu lašelį arbatmedžio eterinio aliejaus ar antimikrobinio eterinių aliejų mišinio.
Labai smagu, kad sutampa mano ir vaikų gydytojos nuomonė, antibiotikus ji skiria tik tuomet, kai jie yra tikrai reikalingi. Slogą vaikams gydome plaudami nosį jūros vandeniu, na o kosuliui, jei niekaip nepavyksta išsikosėti, duodame pušų pumpurų, gebenių sirupo.
Susirgusius vaikus lepiname ir jiems nuolaidžiaujame. Sunkiausia, kai pakilusi aukšta temperatūra arba vaikai vemia, tuomet jiems būna taip bloga, kad ir žaislų neprašo… Mantuką dar galiu panešioti, o Vakarė leidžiasi tik palaikoma už rankos. Kai vaikai serga nesunkiai, stengiamės kuo daugiau laiko praleisti ramiai – žaisdami stalo žaidimus, skaitydami, piešdami, lipdydami. Kartais, jei vaistai labai neskanūs ar laukia nemalonios procedūros poliklinikoje, – tariamės iš anksto, kad jei pakentės, galės užsiprašyti žaisliuko. O svarbiausia, tuomet atidedu visus darbus į šalį ir stengiuosi skirti visą dėmesį bei laiką ligoniukui.
Kai sirgdami vaikai nevalgo, ar valgo labai mažai, stengiuosi gaminti jų mėgstamus patiekalus – troškinį ar sriubą, na o jiems sveikstant maitinamės kaip įprastai – vaikai noriai valgo įvairias košes, daržoves, vaisius, sriubas ir troškinius. Gal kiek dažniau tuomet mėgaujamės ir miltiniais patiekalais – makaronais ar blynais, tačiau kai vaikai įsisirgę – miltinių patiekalų vengiame.
Kokį gerą receptą prisimenu iš savo vaikystės? Mamos apkabinimą, rūpestį ir šiltą sultinį, o močiutės – lietinius blynus su braškių uogiene. Kai sloguodavau, skaudėdavo gerklę ar kosėdavau, – buvo privaloma avėti vilnones kojines ir užsirišti skarele gerklę.
Mano patarimai mamoms: Susiraskite gydytoją, kuriuo pasitikėtumėte ir su kuriuo galėtumėte pasitarti. Nebijokite klausti, kodėl siūlomas vienas ar kitas gydymo būdas, ką reiškia tyrimų rodikliai, bei pasitikėkite savo nuojauta ir ypatinga stebuklinga galia prisidėti prie vaiko sveikimo.
VAIKUI SUSIRGUS, ĮJUNGIU „BUDĖJIMO REŽIMĄ“
Farmacijos rinkodaros specialistė Giedrė Bacevičiūtė augina 4 metų sūnų Kiprą
Iki 3 metų Kipras beveik nesirgo. Žinoma, neaugo izoliuotas, bet ilgai gavo mano pieno, paisiau sveikos vaiko mitybos ir kitų racionalių rekomendacijų, tikėjausi, kad ir toliau bus gana stiprus. Bet nuo 3 metų pradėjo eiti į darželį, ir prasidėjo ligų maratonas, ypač pastarąją žiemą – antraisiais darželio lankymo metais. Suprantu, kad tai yra normalus imuninės sistemos raidos procesas – peršalimo ligomis vaikams sirgti iki 12 kartų per metus laikoma norma. Darželyje susidūrę su didesniu vaikų kolektyvu, jie lengviau dalinasi ligomis, tenka susipažinti su naujais virusais ir bakterijomis, bet tėvams tai labai jau nelengvas etapas… Tiesiog teks jį išgyventi, o po metų kitų gal ims mažiau sirgti.
Dažniausia liga – sloga, nuo jos atsiranda ir kosulys, kai sekretas bėga į nosiaryklę. Jau antrus metus retai kada rudens–žiemos–ankstyvo pavasario mėnuo būna be slogos. Kai sūnus buvo 3 metų, kartą sloga komplikavosi į ausų uždegimą. Šią žiemą jau du kartus sirgo pūlinga angina.
Slogą gydome plovimais jūros vandeniu, inhaliacijomis su druskos tirpalu (turime inhaliatorių, tad pavyksta prikalbinti painhaliuoti žiūrint filmukus). Prieš miegą kaitiname kojytes karšto vandens dubenyje. Padukus, krūtinytę ir nugarytę įtriname kokiu tepalu (su eukaliptais, čiobreliais, barsukų taukais ar pan.). Jei nosis užburkusi, įlašiname dekongestanto, bet kuo rečiau, nes neigiamai veikia nosies gleivinę. Kartais sūnus paskalauja gerklę su druskuotu vandeniu. Stengiuosi duoti gerti daugiau skysčių – šiltos arbatos su medumi, imbieru ar tiesiog vandens. Pratinu, kad vaikas gertų daugiausia vandenį, o ne saldintus gėrimus. Tam tikru periodu duodu vitamino C, žuvies taukų, bičių produktų (pvz., bičių duonelės). Jei liga nėra sunki, be visų plovimo–šildymo procedūrų, duodu homeopatinių vaistų – sirupo nuo kosulio, čiulpiamų tablečių nuo slogos ar gerklės skausmo, žirniukų nuo virusinių peršalimo ligų. Homeopatijos principas – skatinti organizmą patį priešintis ligai yra gražus, jei liga nėra sunki, ramu, kad šie vaistai bent jau tikrai nepakenks, o jei sustiprins natūralią organizmo gynybą, – tik geriau.
Kartais gydau ir augaliniais gydytojos rekomenduotais preparatais. Temperatūrą cheminiais vaistais mušu tik aukštą, orientuojuosi pagal vaiko būklę, dažnai nemušu net iki 39ºC, kad organizmas kovotų su liga, – mano vaikas ištveria aukštą temperatūrą, būna gana gyvybingas ir mažai panašus į ligonį. Cheminiais vaistais nepiktnaudžiauju, bet jei būtina, – tikrai duodu, nerizikuoju rimtesnėmis komplikacijomis. Tais atvejais, kai kraujo tyrimas rodė ryškią bakterinę infekciją, neišvengėme ir antibiotikų (pūlingą anginą negydyti antibiotikais būtų labai rizikinga).
Pirmas klausimas vaikui susirgus – kas galės su juo likti namuose: aš, vyras, ar kažko prašyti? Dienos rutina dėl gydymo labai keičiasi, o vaiko tas nežavi – prašai pūsti nosį, purški į ją vandenį, vis siūlai gerti skysčių, vaistų, inhaliuoti, vis matuoji temperatūrą. Tenka ilgiau pasiderėti, kalbėtis, sudominti, kartais būti ir griežtam… Įsijungia tarsi „budėjimo režimas“, bet iš principo nesistengiu keisti elgesio, nenoriu, kad vaikui liga atrodytų lyg smagus laikas, kai bus daugiau lepinamas ar gaus daugiau dėmesio, o tuo labiau nenoriu papirkinėti žaislais.
Susirgusio vaiko mityba kardinaliai nesikeičia, bet stengiuosi duoti daugiau skysčių, nesunkiai virškinamo maisto (natūralaus sultinio, sriubos su virta mėsa), vaisių, daržovių, natūralaus jogurto. Jei nenori valgyti, neverčiu, juk nebadauja, svarbu, kad daugiau gertų. Saldumynų paprašo tiek sirgdamas, tiek sveikas, jei namuose būna – neslepiu.
Kai augome mes, mamos ir močiutės būdavo dar išradingesnės, gydydamos peršalimus. Be vaistų, mane mama gydydavo žolelių arbatomis su medumi, aviečių uogiene, garų inhaliacijomis, plaudavau nosį vandeniu su druska, net medaus įsikišdavau į nosį (skamba gana drastiškai). Močiutė spausdavo ir duodavo gerti morkų ir burokėlių sulčių, šilto pieno su medumi ir kakavos sviestu, juodojo ridiko sulčių su medumi, kurios labai smirdėdavo. Šildydavau sinusų sritį virtais kiaušiniais, krūtinę – garstyčiomis, statydavo taures ant nugaros. Ne viską iš šio sąrašo aš taikau savo vaikui, juk požiūris į gydymą pasikeitė – dabar patariama mažinti aukštesnę temperatūrą, siūloma grūdinti vaiko gerklę vėsesniais gėrimais ar net ledais, per šiltai neprirengti, o statyti taures ant nugaros jau nė nepatariama.
Mano patarimai mamoms: Informacijos dabar labai daug, ji lengvai prieinama, bet nereikia daryti išvadų iš vieno šaltinio, verta pasidomėti plačiau, atsirinkti tai, kas atrodo pagrįsta, o jei yra abejonių, – pasitarti su gydytojais, geriausia net keliais.
„Mamos žurnalas“
