Komerciškai naudinga teigti, kad kūdikiui čiulptukas labai reikalingas. Čiulptuko nauda įrodinėjama įgimtą kūdikio poreikį žįsti transformuojant į „poreikį čiulpti“. Kas tie gudruoliai? Turbūt jau aišku, kad vieni iš jų yra tie, kurie pelnosi iš tų daikčiukų gamybos ir prekybos. O kiti? Pataria vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas.
Gamtos pamokos
Suaugę žmonės ir didesni vaikai jau daugiau ar mažiau pažįsta juos supantį pasaulį ir turi patirties, todėl patys savo protu sprendžia. ką, kodėl ir kaip daryti.
Naujagimis dar nieko nepažįsta ir patirties neturi. O išgyventi reikia. Visi pirmiausia esame gamtos kūriniai. Gamta suprogramavo naujagimystės laikotarpiui žmogaus genuose nesąmoningą instinktyvų elgesį, kuris realizuojamas įgimtais refleksais. Išgyvenimui reikia maisto, šilumos ir saugumo. Gamtos skirtas maistas naujagimiui yra motinos pienas, o ant motinos rankų jis randa šilumą ir saugumą. „Ieškojimo refleksu“ naujagimis užuodžia mamos spenelio kvapą (jam jau pažįstamą, tokį patį kaip vaisiaus vandenų, kuriuose mažylis plaukiojo ir kuriuos mokėsi ryti dar gyvendamas gimdoje) ir tada plačiai išsižiojęs ir iškišęs liežuvį pirmyn burnos dugnu, gerai priglunda prie krūties. Tada įsijungia „žindimo refleksas“, kuriam vaikelis irgi jau ruošėsi iš anksto – mokėsi ir treniravosi jau motinos įsčiose… apžiojęs savo nykštį.
Žįsti – tai ne čiulpti!
Daugelis žmonių mano, jog „žįsti“ ir „čiulpti“ yra sinonimai – skirtingai rašomi bei tariami, bet tą pačią prasmę turintys žodžiai. O iš tikrųjų čiulpimas nuo žindimo iš esmės skiriasi ir turi visai kitokią prasmę.
Ką reiškia ŽĮSTI?
Motinos krūtų alveolėse pagamintas pienas teka latakėliais ir kaupiasi galinių latakų praplatėjimuose – talpyklose, dar vadinamose ančiais. Šie yra po tamsesniuoju laukeliu aplink spenelį – areolę. Kad pienas trykštų lauk, tuos ančius reikėtų spausti ir pieną iš jų stumti pro spenelį. Iš esmės tai yra melžimas. Svarbiausias „darbininkas“, kuriam tenka ši užduotis žindant, yra kūdikio liežuvis. Jeigu kūdikis gerai paima krūtį, jis savo burna apžioja ne tik spenelį, bet ir didesniąją areolės dalį. Tada ištiestas į priekį liežuvis palenda po pieno ančiais ir jo gale kylanti raumeninė banga tarsi volelis slenka varydama pieną į vaiko burną. Kai kūdikis gerai žinda, motinos spenelis atsiduria giliai burnoje, sudarydamas vidutiniškai trečdalį to, ką vaikas yra apžiojęs. Speneliui neskauda ir niekas negresia: viršuje jis saugiai remiasi į gomurį, o apačioje švelniai masažuojamas (bet netrinamas) banguojančio liežuvio.
Ką reiškia ČIULPTI?
Kitaip būna, jei kūdikis apžioja vien tik motinos spenelį. Tada spenelis atsiduria tarp dantenų, būna maigomas ir trinamas, o dar baisiau yra tai, kad vaikas, siekdamas pieno, spenelį siurbia. Nuo siurbimo spenelio galas pučiasi ir brinksta, ištemptoje odoje atsiranda smulkių, iš pradžių vos įžiūrimų įtrūkimų. Spenelio žaizdelės didėja ir darosi vis skausmingesnės. Skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties, o tada alkanas kūdikis siurbia net atkakliau ir stipriau, dar labiau spenelį sužalodamas. Per spenelio žaizdas patekusi infekcija neretai tampa nuo pieno sąstovio atsiradusių uždegimo židinių supūliavimo priežastimi. Ir vaikelis kenčia ne vien nuo neprivalgymo. Čiulpiant kūdikio burna lieka pustuštė, taigi yra vietos orui, kuris gali būti nurytas kartu su pieno gurkšniais. Oras kaupiasi skrandyje, ir dėl to vaikelis gali dažnai atpylinėti paguldytas, kęsti pilvelio dieglius. Tai retai atsitinka po normalaus žindymo.
Čiulpiantis kūdikis liežuvį laiko atitrauktą ties spenelio galu, panašiai kaip čiulpdamas čiulptuką. Išties įvykių seka dažniausiai tokia ir būna: pirmiausia naujagimis išmokomas čiulpti čiulptuką. Naudojant čiulptuką, teisingas prigludimas negalimas, nes čiulptukas turi tik „spenelį“, bet neturi areolės. Kad ir kokios formos būtų čiulptukas-tuštukas, kūdikis vis tiek čiulps tą dalį, kuri fiziologiškai atitinka motinos spenelį. Pirmaisiais amžiaus mėnesiais kūdikiai dar nesuvokia žindimo ir čiulpimo skirtumų. Jie nepajėgia skirtingai prisitaikyti: „Štai čia čiulptukas, aš jį čiulpsiu, tačiau krūtį žįsiu“. Kūdikis išsirenka vieną būdą ir perneša jį į visus kitus jam siūlomus objektus. O kadangi čiulptuko tiesiog neįmanoma žįsti kaip krūties, mažylis ima spenelį čiulpti ir kramtyti kaip čiulptuką.
Kitos čiulptukų sukeliamos bėdos
Tuštuko čiulpimas nuo pirmųjų savaičių susijęs su ankstyvesniu kūdikių nujunkymu nuo krūties ir trumpesne žindymo trukme. Kad gamintųsi užtektinai pieno, kūdikiui reikia leisti žįsti taip dažnai, kaip jis nori. Jeigu atsakant į kūdikio prašymą prisiglausti prie krūties jam į burną įspraudžiamas čiulptukas – krūtis nestimuliuojama ir „daro išvadą“, kad kūdikiui reikia mažiau, tad pieno gamybą stabdo.
Čiulptukas gali būti nuolatinis infekcijos šaltinis kūdikiui. Visi mikrobai, prilimpantys ant čiulptuko iš aplinkos, patenka į kūdikio burną. Todėl čiulptuką reikia reguliariai sterilizuoti. Dažnai būna, jog mama ar kiti suaugusieji čiulptuką „nuvalo“ jį nulaižydami savo burnoje. Tada į kūdikio burną keliauja ir jų mikrobai, įskaitant tuos, kurie gadina dantis, sukelia kandidozinę pienligę.
Ilgai čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, nenatūraliai susiaurėja gomurys.
Žmogus, net jau naujagimis, yra sociali būtybė, kuriai reikia bendravimo. Užkimšta burna kūdikis negali aiškiai išreikšti savo jausmų, o jį stebintis kitas žmogus negali suprasti užkimštos burnos garsinėmis ir uždengtos veido dalies vaizdinėmis išraiškomis siunčiamų bendravimo signalų. Nuolat trukdydamas vaikui „eksperimentuoti“ su garsais ir žodžiais, čiulptukas gali būti vėluojančios kalbos raidos priežastis.
Koks čiulptukas „geresnis“?
Čiulpdamas „senovišką“ čiulptuką su apvaliu lyg lemputė galu, kūdikis liežuvį laiko atitrauktą atgal. Šitaip įpratęs, kūdikis nebeištiesia liežuvio ir glaudžiamas prie krūties, todėl blogai žinda. Kai tai buvo demaskuota, ir čiulptukų gamintojams pakvipo bankrotu, biznieriai sumanė eilinę suktybę, dėdamiesi gerais. Tada atsirado naujoviškų čiulptukų su plokščiu galu.
Deja, ir jie savaip pavojingi: nors po guma ir atsiranda truputėlis vietos kūdikio liežuviui išsitiesti, siaurutį čiulptuką su dar siauresniu (vos kelių milimetrų) kakleliu kūdikis burnoje laiko jos beveik nepravėręs. O juk žinome – tam, kad gerai priglustų prie krūties, apimdamas ne tik spenelį, bet ir didžiąją dalį jį supančio tamsesniojo laukelio, žindantis kūdikis turi plačiai išsižioti. Čiulpiant siaurą čiulptuką, išsižioti jam beveik nereikia. Taip įpratęs, kūdikis, dedamas prie krūties, apžios tik spenelį (blogai žįs ir traumuos), o gal ir visai atsisakys žįsti.
Nereikalingi daiktai
Tai kokį čiulptuką duoti kūdikiui? Jokio! Žindomam kūdikiui jis visiškai nereikalingas. Buteliukai – irgi. Iki šešių mėnesių vienintelis kūdikio maistas ir gėrimas yra motinos pienas, kurį jis gauna žįsdamas krūtį. Paskui, tiesa, pamažu pradedama duoti papildomo maisto: košės – šaukšteliu, skysčių – iš puodelio. Juk metams įpusėjus, kūdikis jau sėdi.
Lietuviškuose tekstuose galima atrasti ne tik „čiulptuką“, bet ir žodį „žindukas“. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pastarasis aiškinamas kaip „vaikui duodamas žįsti čiulptukas“. Manau, jog tai yra loginė nesąmonė, nes bet koks čiulptukas būna čiulpiamas ir neturi nieko bendro su žindimu. Todėl ten, kur tenka konkretinti, atskiriant nuraminimui duodamą čiulptuką nuo butelinio čiulptuko, aš rašau: „čiulptukas-tuštukas“ arba tiesiog „tuštukas“. Turiu mintyje šio daikto ne tik turinio, bet ir prasmės tuštumą, jos nebuvimą. Turbūt kaip tik šia dingstimi jį taip vadina rusai („pustyška“) ir anglai („dummy“). O neseniai Anglijoje atlikti tyrimai patvirtino, jog čiulptuko-tuštuko naudojimas kūdikystėje yra vienas iš nepriklausomų žemesnio intelekto vėliau vaikystėje ir suaugusiojo amžiuje pranašautojų.
Jau trisdešimt penkerius metus dirbu vaikų gydytoju. Mačiau daug kūdikių ir naujagimių. Jie yra ne mažiau gražūs, negu suaugusieji. Ir jų lūpos taip pat yra vienos iš dailiausių veido detalių ir iškalbinga asmenybės raiškos priemonė. Man atrodo, jog čiulptukas, tas negyvas plastmasės gabalas, ne tik uždengia dalį mažojo žmogaus žavesio, bet ir gerokai suvaržo jo saviraiškos teisę ir bendravimo laisvę.
Kad ir kaip būtų keista, čiulptukas laikomas privalomu dovanėlių naujagimiui krepšelyje. Kas paskatina mamytes ir tėvelius pasiūlyti jį kūdikiui?
Ydingos tradicijos
Galbūt čiulptukas suvokiamas kaip savotiškas „gelbėjimosi ratukas“ neįprastomis situacijomis, nepasitiki savimi, įgiję naujas tėvų pareigas? Deja, dažniausiai tėvai „daro kaip visi“, nes to išmoksta matydami kitus kūdikius, čiulpiančius tuštukus.
Žmonėms lieka įspūdis, jog čiulptukas yra vos ne savaime suprantama „kūdikio dalis“. Privalomo maitinimo pagal griežtą tvarkaraštį laikais dauguma motinų čiulptukus-tuštukus naudojo tam, kad atitrauktų kūdikius nuo krūties ir pailgintų intervalus tarp maitinimų. Tuštukai buvo aktyviai naudojami ir siekiant kūdikius visiškai nujunkyti. Po to nuo krūties per anksti atplėšti vaikai neretai likdavo „prijunkę“ prie čiulptuko ilgiems mėnesiams ir metams, bet neva tikslas pateisindavo priemones.
Kas blogiau – pirštukas ar čiulptukas?
Daugelis mamų ir tėvų išsigąsta pamatę, kaip jų kūdikis įsikišo pirštelius į burną: ką daryti, gal neleisti, gal geriau duoti mažyliui čiulptuką? Viskas gerai, pirštai burnoje – tai normalus 3–5 mėnesių kūdikio psichomotorinės pažangos etapas.
Vaikelio pirštai, ypač nykštys, daug labiau negu čiulptukas-tuštukas atitinka žindamos krūties kūdikio burnoje formą. Juk jau motinos įsčiose vaikelis mokėsi žįsti – žįsdamas savo nykštį. Taigi, skirtingai nuo tuštuko, kūdikio piršteliai nekelia blogo prigludimo prie krūties žindant pavojaus. Antrojo pusmečio kūdikis jau išmoksta atskirti valgomus ir nevalgomus daiktus ir pirštų burnoje nebelaiko. Be to, jo rankoms randasi vis daugiau naujos veiklos. Jeigu vaiką sudominsime kokia nors veikla, kuriai reikalingos rankos, vaikas ištrauks pirštą iš burnos pats, nes piršto laikymą burnoje ir darbus rankomis vienu metu bus sunku suderinti. O čiulptukas burnoje vis tiek pasiliktų, sukaustydamas vaiko mintis, kartais net blokuodamas norą labiau vystytis. Juk čiulptuko nereikia išspjauti, kad ranka paimtų kokį daiktą ar žaislą, todėl atsisveikinimas su čiulptuku užtrunka ir ne visada būna lengvas.
Žmogui reikia žmogaus
Vis dar būna žmonių, tvirtinančių, kad, be poreikio žįsti krūtį, kūdikiai turi dar kažkokį nenumaldomą „tuščio“ čiulpimo poreikį, kuriam patenkinti glaustis prie motinos nebūtina. Tai esą galima padaryti įkišus vaikui į burną bet ką. Pavyzdžiui, sako: „Mažylis daugiau nenori valgyti, dabar jis nori tik pačiulpti“ arba „Vaikeliams, kad nurimtų, reikia pačiulpti“. Ir kaip tinkamiausias daiktas pasiūlomas čiulptukas-tuštukas.
Tačiau mažyliui žįsti krūtį ar tiesiog priglausti prie mamos svarbu ir todėl, kad jaustųsi laimingas. Gamtos valia mama yra universali kūdikio poreikių tenkintoja – ir pamaitina, ir nuramina, ir saugumą suteikia. Kas gali atsitikti, jeigu bandoma išsisukti nuo dalies šių pareigų? Pavyzdžiui, jeigu mama nutars būti tik „motina-maitintoja“. Glaus kūdikį prie krūties tik tada, kai šis alkanas, o pareigą nuraminti lovelėje nuobodžiaujantį ar išgąsdintą nemalonaus sapno mažylį perduos savo guminiam „pavaduotojui“ – čiulptukui?
Čiulptukas gali trukdyti giliam emociniam ryšiui tarp mažylio ir jo mamos susidaryti.
Dalis meilės ir prisirišimo, turinčių tekti mamai, automatiškai perkeliama į objektus, pakeičiančius jos krūtį – tuštuką arba čiulptuką ant buteliuko. Jeigu tie daiktai suteikia saugumo jausmą užmiegant, nuramina sunkia minutę ir padeda išgyventi baimę, tai mama gali būti suvokiama labai vartotojiškai – vien tik kaip maisto šaltinis, o ne gilių ir patikimų tarpusavio santykių objektas.
Visaverčių santykių su motina patirtis turėtų būti pagrindas, kad susidarytų vaiko, o – vėliau suaugusio žmogaus normalūs santykiai su aplinkiniais žmonėmis, su žmona/vyru, su savo vaikais. Mažylio potraukis ir „ištikimybė“ tuštukui ir buteliukui sumažina gilių tarpasmeninių santykių atsiradimo ir išlaikymo galimybę ateityje. Psichologai šį motinos krūties pakaitalų naudojimo keliamą trūkumą laiko pačiu reikšmingiausiu.
Klaidinga programa
Motinos pieno ir motinos krūties žindimo poreikis – vienas iš svarbiausių kūdikio poreikių. Jo nepatenkinant, rizikuojama palikti skriaudą mažojo pasąmonėje ir išprovokuoti jo neadekvačią elgseną ateityje.
Jeigu atsakydama į mažylio prašymą paimti ant rankų ir prisiglausti prie krūties, mama pasiūlo tik čiulptuką, taip ji pradeda formuoti atitinkamą mažojo žmogaus elgesio stereotipą, orientuotą į neteisingą teisingų poreikių patenkinimo būdą. Gali atsitikti, kad vaikas, o paskui – ir suaugęs žmogus klaidingai suvoks ir blogai kontroliuos savo realius poreikius, ir taip pat atras ydingus jų patenkinimo būdus. Tai gali pasireikšti, pavyzdžiui, persivalgymu, nagų graužimu, potraukiu buteliui su alkoholiu, seksualiniais sutrikimais.
Jeigu užuot bendravę su motina, mažylis reguliariai „bendrauja“ su ją pakeičiančiais daiktais, – kyla rizika, kad ir suaugęs jis prisiriš prie negyvų objektų.
Ieškant kompensacijos
Psichologai teigia, jog vaikystės patirtys gali būti labai reikšmingos visam likusiam gyvenimui. Taigi tas, kas vaikystėje laimingas buvo su žmogumi, – ir visą gyvenimą ieškos žmogaus, o tas, kas vaikystėje įprato nusiraminti ir džiaugtis su daiktu – ir visą gyvenimą ieškos daikto…
Suaugusieji, negavęs kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje pakankamai motinos pieno ir motinos artumo, pasąmonės lygyje tęsia čiulpimo objektų paieškas, tikėdamiesi taip patirti fizinį psichoemocinį komfortą.
Pavyzdžiui, kokiomis situacijomis rūkaliai siekia cigaretės? Ogi tada, kaip ir kūdikis prašo krūties! Tuomet, kai yra poreikis nustumti stresinę įtampą ir baimę, kai norisi pasijusti pasitikinčiu, užtikrintu ir panašiai. Daugelis bandžiusių mesti rūkyti žmonių labiau pabrėžia psichologinę negu fizinę priklausomybę nuo cigaretės.
„Mamos žurnalas“
