Besilaukiančias moteris dažnai lydi svajonės apie džiaugsmingą šeimos pagausėjimą bei naujo gyvenimo vizija. Deja, kartais lūkesčiai visai neatitinka realybės – gimus kūdikiui, mamą aplanko ne laimė, o liūdesys, baimė ar didelis kaltės jausmas. Kauno „InMedica“ klinikos Psichikos sveikatos konsultacijų centro gydytoja psichiatrė Rima Juknaitė pastebi, kad prieš gerą dešimtmetį vyravo gan griežta nuomonė, kaip pagimdžiusi moteris turėtų jaustis, todėl naujas mamas užklupdavo daugybė lūkesčių, pareigų bei prievolių. Spalio 10-ąją minint Pasaulinę psichinės sveikatos dieną, kalbėti apie pogimdyminę depresiją yra itin svarbu, nes daugybei moterų tai leidžia geriau suprasti savo savijautą ir rasti būdų, kaip įveikti išgyvenamus sunkumus.
„Įvairių mokslinių šaltinių duomenimis, nuo 10 iki 40 proc. pagimdžiusių moterų patiria lengvesnius ar sunkesnius psichikos sutrikimus. Dar blogiau – remiantis kai kuriais duomenimis, iki 80 proc. jų patiria pogimdyminę melancholiją (angl. „baby blues“). O paprastai kalbant – jei sveikinsime keturias drauges su vaikučio gimimu – didelė tikimybė, jog dvi iš jų turės emocinių sunkumų“, – pabrėžia R. Juknaitė.
Kaip atpažinti pogimdyvinę depresiją?
Emocinė būklė, prasidedanti staiga, kartais net praėjus vos kelioms valandoms po gimdymo, ir trunkanti nuo kelių dienų iki keleto savaičių, vadinama pogimdymine melancholija. Jos metu moterį vargina nerimas, įtampa, baimė, liūdesys, verksmingumas, gali būti sunku užmigti, pasirūpinti savimi ar vaikučiu. Padedant artimiesiems, skiriant daugiau laiko poilsiui ar trumpam pabuvimui atskirai nuo kūdikio, savijauta gerėja ir praeina savaime.
Tuo metu pogimdyminė depresija dažniau pasireiškia praėjus ilgesniam laikui po gimdymo – nuo kelių savaičių iki metų ir trunka iki kelių mėnesių. Jos metu pasireiškia stiprūs emocijų pokyčiai, dideli jų svyravimai, liūdesys, verksmingumas, apatija, energijos stoka, mieguistumas, sutrikęs miego rėžimas, apetito pokyčiai, kaltės ar beviltiškumo jausmas. Jų metu mamai tampa sunku pasirūpinti savo ir naujagimio fiziologiniais poreikiais.
„Dažnai moterys domisi, kaip žinoti, ar liūdesys normalus, ar jau nebe. Pagrindinis kriterijus – ar rūpintis savimi ir mažyliu yra sunku, ar jau nebesugebu to padaryti. Jei kyla minčių žalotis, nusižudyti ar pakenkti vaikučiui – svarbu kuo skubiau kreiptis į artimiausią gydytoją psichiatrą ar Skubios pagalbos skyrių“, – pabrėžia gydytoja psichiatrė.
Deja, nėra žinoma, kiek tiksliai moterų patiria pogimdyminės depresijos požymius ir niekur nesikreipia – manoma, kad jų gali būti iki 20 proc. Negydoma pogimdyminė depresija gali ilgai užsitęsti, neigiamai veikti ryšio su vaikučiu kūrimą, jo tolimesnę emocinę raidą, taip pat veikia ir naujagimio tėvą bei kitus šeimos narius.
Kai kurioms moterims rizika yra didesnė
Pasak R. Juknaitės, didesnė rizika patirti pogimdyminę depresiją kyla moterims, anksčiau sirgusioms šia liga ar susidūrusioms su psichologiniais sunkumais po gimdymų, patyrusios persileidimą, priešlaikinį gimdymą, komplikacijas sau ar naujagimiui.
Taip pat grėsmė padidėja mamoms, neturinčioms palaikymo iš artimųjų ar pačioms keliant sau didelius reikalavimus. Svarbu atkreipti dėmesį, jog depresiją lemia tiek biocheminiai, tiek socialiniai bei išoriniai veiksniai.
„Biocheminių procesų mes nevaldome ir dideli lytinių hormonų bei neurotransmiterių, atsakingų už emocinę savijautą, svyravimai veikia mūsų nuotaikas. Tačiau kitus šią būklę sukeliančius veiksnius galima bent iš dalies valdyti ir jiems ruoštis iš anksto“, – pastebi R. Juknaitė, pridurdama, kad šiais laikais yra daugybė kursų, paskaitų, mokyklėlių apie nėštumo eigą, gimdymą, žindymą, kūdikio priežiūrą, tačiau reikia gerai paieškoti, kuriuose iš jų kalbama apie pačios mamos emocinę savijautą.
Į naujagimio laukimo rūpestėlius reikėtų įtraukti ne tik akušerio-ginekologo konsultacijas, pasiruošimo paskaitas, tačiau ir skirti tikro laiko sau, pasirūpinant savo emocijomis. Jei kyla klausimų ar neaiškumų, jei anksčiau yra pasitaikiusių depresijos epizodų, galima nelaukiant blogos savijautos pasikonsultuoti su savo sveikatos specialistu.
Nėštumas ir gimdymas nėra tik fiziologinis procesas – jo metu vyksta dideli pokyčiai ir emocinėje sferoje bei asmenybės raidoje, kai pasaulėjauta ir pasaulėžiūra prasiplečia, pasipildo nauja prasme. Vos keletas pokalbių su specialistu apie savo vertę, lūkesčius, atsakomybes ir neišvengiamus dalykus gali padėti būsimai mamai pasiruošti šiam naujam gyvenimo etapui.
„Konsultacijos metu aptariama esama nėštumo situacija, galimi pagalbos būdai, jei savijauta po gimdymo darytųsi sunkiai pakeliama – pasiruošus mažą planą, lengviau ir greičiau pavyksta susiorientuoti užplūdus emocijų jūrai“, – teigia gydytoja psichiatrė.
Svarbus artimųjų vaidmuo
Partneris bei tėvai taip pat gali daug padėti su emociniais sunkumais susiduriančiai mamai – pagalbos buityje aspektas yra labai svarbus, ypač po pirmojo vaikelio gimimo.
Gydytoja psichiatrė akcentuoja, kad nebūtina visko daryti už mamą, tačiau būtina paklausti: „O kaip tu norėtum?“, „Gal tau reikia padėti?“. Taip pat artimieji turėtų suprasti, kad emocijų kalneliai, nuotaikos šuoliai, nėra noro ir pasirinkimo klausimas, todėl tikrai nepadės priekaištai ir raginimai „susiimti“, „nekvailioti“, „džiaugtis ir neverkti“.
„Kartais į konsultacijas ateina tik artimieji, nupasakodami situaciją ir klausdami: „Čia normalu, ar jau nebe?“. Pogimdyminiame laikotarpyje to įprasto mums normalumo nelabai lieka. Vien pagalvojus apie miego rėžimą – tai, kas pagimdžiusiai moteriai yra norma ir kasdienybė (dvi, trys nepertraukiamos miego valandos kelis kartus per parą), kitam – medikamentinio gydymo ar net ligoninės reikalaujanti situacija“, – atkreipia dėmesį R. Juknaitė.
Pasak jos, retais atvejais pasitaiko, jog mamos slapta ateina pasikalbėti, nenorėdamos, kad artimieji apie tai sužinotų. Jos jaučia didelę gėdą, kad neišeina susiimti, sukontroliuoti emocijų, dažnai apima liūdesys, nors tam priežasties tarsi ir nėra ir viskas yra kažkaip ne taip, kaip tikėjosi.
Visgi, šie jausmai ir idėjos kyla būtent dėl tų nesukontroliuojamų biocheminių veiksnių, todėl iš anksto pasikalbėjus apie tai, identifikavus ir normalizavus galinčius kilti jausmus, moteris įgyja galimybę tiesiog jaustis – be baimės ir savęs pasmerkimo.
Gydymo būdai
Jei bloga savijauta trunka savaitę ar ilgiau, nuotaika išlieka ypač bloga, ar atsiranda visiška apatija, darosi nebeįmanoma rūpintis savimi ir naujagimiu, kyla minčių nebegyventi – ypač svarbu kuo skubiau kreiptis į savo gydytoją psichiatrą, psichoterapeutą ar psichologą.
„Visi šie specialistai gali padėti moteriai pasijusti geriau, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad konsultacijos turi vykti bent kartą per savaitę. Jei psichologinių ar psichoterapinių konsultacijų neužtenka ir moters savijauta negerėja, arba jei būklė yra itin sunki, moteris nesulaukia pagalbos iš artimųjų – gali būti iš karto skiriamas medikamentinis gydymas“, – akcentuoja gydytoja psichiatrė.
Svarbu suprasti, kad medikamentai nėra pageidaujama gydymo forma pogimdyviniu laikotarpiu, ypač, jei mama kūdikį žindo, tačiau jie yra galimi. Dalis antidepresantų, taip pat raminamųjų ir migdomųjų vaistų yra suderinami su maitinimu, o mama, aptarusi su specialistu vaisto vartojimo laiką bei dozes, gali gauti mažiausiai rizikingą gydymo efektą.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad antidepresantai pradeda veikti per vidutiniškai dvi savaites, priklausomai nuo individualaus atvejo, kartais greičiau ar lėčiau, todėl nereikėtų laukti paskutinės akimirkos, kai adaptacinės ir kompensacinės moters galimybės jau išsekusios.
„Nėra stebuklingo vieno pokalbio ar vienos tabletės, po kurios savijauta pagerės – tai yra procesas, trunkantis tam tikrą laiko tarpsnį, o laukti iki „man jau visai blogai“ gali būti labai pavojinga“, – sako gydytoja psichiatrė.
